„Grammy“ per savo istoriją anaiptol dažniausia nepataikydavo į muzikines tendencijas ir užribyje palikdavo tuos, kurie dominuodavo ir, kaip galima matyti šiandien, darydavo didžiausią įtaką. Egzistavo ir ištisa kategorija favoritų, kuriems statulėlės buvo dalijamos už bet ką. Vienu tokių laikomas ir Frankas Sinatra.
Nuo apdovanojimų pradžios 1959 metais, „Grammy“ tyčia ar netyčia praklausydavo aktualiausius to meto atlikėjus. Pavyzdžiui, geriausios naujos grupės statulėlė „Bitlams“ atiteko 1965 metais. Viskas kaip ir logiška, tačiau tuo metu grupė jau buvo išleidusi 4 sėkmingus albumus, jau buvo kiek pavargusi nuo užgriuvusios šlovės, o „bitlomanijos“ karštinė po truputį blėso.
„The Rolling Stones“ pirmąjį apdovanojimą atsiėmė 1978 metais, kai jaunesnių atlikėjų šie jau buvo laikomi 15 metus scenoje leidžiančių roko dinozaurų terminu. Elvis Presley per savo gyvenimą, neskaitant niekiniais laikomų „apdovanojimų už gyvenimo nuopelnus“, surinko tik 3 „Grammy“ statulėles.
Tokių nesusipratimų yra gerokai daugiau: „Depeche Mode“ laimėjo 0 kartų, „The Who“ – 0, „Queen“ – 0, „Oasis“ – 0. Ir tai tik keletas atvejų iš daugybės keistų komisijos sprendimų. 4 iš 6 gautų statulėlių Davidas Bowie „atsiėmė“ po mirties. Net „ABBA“ apdovanojimų kraitis sudaro apvalų nulį. Apdovanojimus ilgą laiką gaudavo vieni, o iš tiesų dominavo visai kiti. Viena įtakingiausių populiariosios muzikos figūrų laikomas Davidas Bowie po mirties turi vienu apdovanojimu daugiau nei vakar scenoje žibėjusi ir vos 18-os sulaukusi paauglių ikona Billie Eilish, kurią šiandien galime laikyti didžiausia popkultūros žvaigžde.
Nuo kontrkultūros iki popkultūros
Spalvos, šokiai, teatras buvo tai, kas atrodo dominavo popmuzikoje 1990–2019 metais. Sėkmingų ir pompastiškų popmuzikos žvaigždžių netrūko: „Spice Girls“, spalvingi „Lady Gaga“ įvaizdžiai, vaikiškai naivi Britney Spears, itin efektyvios Taylor Swift dainos ir viską keikiantis „Eminemas“. Vis dar dominavo didžiuliai efektai, masyvūs priedainiai su viena už kitą didesnėmis scenomis, skandalais ir hitais. Būtent tai generuodavo didžiausius pardavimus. Paraleliai to egzistavo ir visai kitas, nevisų suprastas ir televizijos auditorijai galbūt nežinomas pasaulis. Iš pradžių tai buvo atstumtųjų kartos rokas su „Nirvana“, „Soundgarden“ ar „Pearl Jam“. Dar vėliau formavosi minimalistinė ir melancholija persmelkta trip-hopo muzikos kryptis su „Portishead“ ar „Massive Attack“. Dar vėliau – komerciškai sėkminga nu-metal banga apdainavusi vienatvę ir tą patį liūdesį ir tada atėjo emocingų pankų (emo) judėjimas.
Nors aukščiau paminėtos grupės ir judėjimai buvo ir tebėra didelis reiškinys muzikos istorijoje, tačiau netapo esmine popkultūros ašimi. Tai veikiau egzistavo kaip kontrkultūra visai grojamiausių radijo ir televizijos atlikėjų plejadai.
2000-aisiais„Radiohead“ išleido keisčiausią savo albumą „Kid A“. Liūdesiu ir kreivomis kompozicijomis pasižymintis albumas buvo itin rizikingas žingsnis žvelgiant iš didžiųjų leidybinių kompanijų perspektyvos. Tiesa, pavykęs – kritikų iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių darbų muzikos istorijoje, o taip pat nustebinęs solidžiais pardavimais. Albume nėra nė vieno priedainio, pagaunančios melodijos ar to, kas tiktų radijo formatui.
Tada, kai Billie Eilish net nebuvo gimusi, „Radiohead“ pakėlė liūdną muziką į visai kitą lygį. Už albumą grupei atiteko „Grammy“ geriausio alternatyvaus albumo kategorijoje. Geriausio įrašo kategorijoje nugalėjo „U2” su energingu ir patikrintą eilutės-priedainio taisyklę kartojančia „Beatiful Day“.
Daugumai „Radiohead“ asocijavosi su melancholija, baime, postmodernistine tragedija, ir liūdesiu. Keistas albumas pralaužė rėmus nemažai daliai kitokių atlikėjų, o netradicinis kanonas ilgainiui tapo sudedamąja popkultūros dalimi. Vargu ar tada kas galėjo pagalvoti, kad liūdesys po 20 metų taps esmine popmuzikos sudedamąja dalimi.
2020-ieji metai. „Grammy“ apdovanojimų ceremonijoje į atstumtąją panaši mergaitė Billie Eilish pelno net 5 apdovanojimus, kurių 4 laikomi pagrindiniais. Billie – 18-metė paauglė savo išvaizda nė iš tolo neprimenanti dominuojančios pop divos.
Billie Eilish yra tas atstumtas paauglys 11C klasėje. Mergaitė juodais, žaliais plaukais sėdinti paskutiniame suole, neturinti draugų ir nuolat kenčianti patyčias. Bent jau taip viskas atrodo. Bet kuriais ankstesniais metais tokia niūri paauglės kūryba liktų nežinomuose „Soundcloud“ kampeliuose. Tačiau muzikines tendencijas šiandien formuoja būtent įsikelk-savo-dainą platformų artistai.
Tačiau tokią, pavadinkim, niūrią muziką kurianti atlikėja pernai tapo sensacija. Taip prasideda amžinasis ratas – industrijai reikalinga Eilish, kad sukurtų pinigus. Eilish reikalingas aktualus turinys. Tačiau viskas neteks prasmės, jeigu Eilish neras savo klausytojo. Leidybinės kompanijos turi parduoti produktą. Jeigu pirkėjams nereikia tokios muzikos – milijonai reklamai taip pat sunkiai padės.
„Soundcloude“ prieš kelis metus atrastos Billie Eilish dainos pernai buvo perklausytos bene daugiausiai. Žymiausia jos daina „Bad Guy“ muzikos klausymo platformoje „Spotify“ jau viršijo milijardą perklausų. Tai rezultatas, kurioje toje pačioje platformoje per 10 metų nesugebėjo pasiekti Taylor Swift.
Iš pažiūros naujoji popmuzikos sensacija gali pasirodyti tiesiog kaip bebalsė mergaitė. Iš tiesų, ypatingais vokaliniais gebėjimais, kurie išskirtų iš minios, ji nepasižymi, o kuriamas produktas iš pažiūros taip pat gali pasirodyti pilkas ir nuobodus. Tačiau industrija pastebėjo ir įžvelgė tai, kas generuoja milijoninius pelnus.
Šiandieninei kartai nebereikalingi galingi „Aerosmith“ ar „Queen“ priedainiai – jie šoka pagal liūdną, monotonišką, tačiau kažkuo kabinančią muziką. Billie Eilish tapo tokios muzikos pavyzdžiu, virtualų gyvenimą gyvenančios kartos esmine figūra.
Anot BBC straipsnyje cituoto prodiuserio Mike Batto, būtent virtualus, skubantis pasaulis, socialiniai tinklai išprovokavo situaciją, kurioje Billie Eilish tampa didžiausiu popmuzikos vardu. Liūdesio tendencijos sietinos su ekspresija kartos, kurią užvaldė baimė, vienišumas ir krūva informacijos plaukiančios iš nesuskaičiuojamos begalės skirtingų šaltinių.
Liūdni šokiai kaip naujasis protestas
Matematikė Natalija Komarova iš Kalifornijos universiteto tyrė, kaip liūdesys veikia muziką. Anot tyrimo, nuo 1985 iki 2014-ųjų populiarieji muzikos kūriniai darėsi liūdnesni. Nagrinėdama dainas, jų tekstus, mokslininkė nustatė, kad šiandien dominuoja būtent liūdna, tačiau šokiams pagal ritmiką tinkanti muzika.
Žinoma, tai nereiškia, kad visa muzika buvo linksma 1985 metais ir liūdna 2014 metais. Ne. Tačiau jeigu remsimės „Grammy“ statistika, šiandien dominuoja melancholiška, pulsuojančio ritmo muzika su itin minimalistinėmis instrumentuotėmis.
Fenomeną galima sieti ir su tuo, jog muzikantams vis sudėtingiau rasti naujų formų saviraiškai. Sekant teze „viskas sugrota, tačiau nevisi pinigai uždirbti“ galima paaiškinti daug šiandieninės popmuzikos fenomenų.
Radijuje skambantis ir populiariausių „Spotify“ dainų Lietuvoje viršuje įsikūręs „The Weeknd“ su daina „Blinding Lights“ taip pat ėmė ir nusitaikė į praeitį sėkmingai atkartodamas visa 9-ą dešimtmetį jau girdėtus sintezatorių garsus. Tai taip pat savotiška ir gimininga tendencija. Šiuolaikinės modernios kartos turėjo protesto atlikėjus. Būtų tai Bobas Dylanas, „The Rolling Stones“, buvo ir Vudstoko laikas, o vėliau – pankų karta su „Sex Pistols“ ar „Ramones“. Dar vėliau – post-punk kryptis suformavusi apatišką ir slogų gotų kontrkultūrinį lauką. Visi šie judėjimai buvo paaugliški, orientuoti į jaunus žmones.
Kita vertus būtent liūdesys, monotonija, melancholija arba nostalgija laikotarpiui, kuriame dabartinių paauglių karta niekada negyveno, tapo Instagramo kartos simboliu ir protestu. Čia gali būti užkoduota ir Billie Eilish žaibiškos sėkmės paslaptis.
Šiandien nebereikia brangių instrumentų ar vietos repeticijoms. Neegzistuoja ir formulė, pagal kurią galima išburti, koks atlikėjas bus populiarus. Smarkiai susitraukus ilgai dominavusiai roko muzikai, šiandieniniai didžiausi festivaliai savo programose atsisako dinozaurais laikomų muzikantų ir jų gitarų. Technologijos supaprastino muzikos kūrimo procesą, kiekvienas paauglys gali tapti artistu.
Muzikos industrija visada taikydavo į paauglius ir jaunimą. Žurnalistas Derekas Thompsonas išskiria, kad būtent 30-ečiai jau nebėra aktyvus muzikos vartotojai, o pristatyti naują atlikėją plačioms vyresniųjų masėms yra iš esmės beprasmiška ir dažniausiai nuostolinga.
Didžiausias potencialas, anot jo, paaugliai, o geriausiai parduodamas atlikėjas yra tas, su kuriuo tie paaugliai tapatinasi. Buvo svajingas Justinas Bieberis, vėliau tobulą pop dievaičiui istoriją susikūręs Edas Sheeranas, o dabar laikas atėjo nuo intensyvaus įvykių srauto, socialinių tinklų ir naujų socialinių santykių modelių pavargusio jaunimo laikui. Būtent tokia yra Billie Eilish – kiek depresuota paauglė niūriai suokianti apie dalykus, kurie gali pasirodyti svetimi kitų kartų atstovams, kuriems ima trūkti garso ir gitarų.
Jeigu jaunuolis prieš dešimt metų norėjo lygiuotis į savo dievaitį, šiais socialinių tinklų laikais dievaitis turi būti panašus į tuos, kuriems ši žinutė ir skirta. Jeigu dievaitis yra liūdna popmuzikos ikona, tai ir su karta kažkas kitaip.
Na, o liūdesys kaip nauja protesto forma atliepia į jaunąsias kartas, kurios ir formuoja esminį popkultūros madų branduolį. Liūdnos paauglės triumfas yra ir kaip niekada aktualus šių „Grammy“ apdovanojimų kontekste, o taip pat signalizuoja apie problemas, kurios kamuoja technologijų perkrautą kartą.
Billie Eilish ir jos muzika yra ir naujas protestas, ir naujos tendencijos, ir naujos technologijos, ir naujos problemos. O svarbiausia, kad tai yra ta kartos ikona, kurios dainas po 20 ir daugiau metų iš naujo klausys dabartinė paauglių karta. Kaip mes kokį „Eminemą“ ar „Linkin Park“. Bet 2020-ieji gal bus linksmesni.