– Ginčai dėl pavardžių bei vietovių rašymo tikriausiai gimė net ne tarpukariu, o žymiai anksčiau?
– Be jokių abejonių. Svarbiausios Lietuvos polonizacijos bangos prasidėjo prieš kelis šimtus metų ir nuosekliai tęsėsi ypač po 1569 m. Liublino unijos. O po nenutrūkstamų karų, 1711 metų masinio bado ir maro, po 1864 m. lietuvių spaudos bei kalbos uždraudimo šis procesas tik stiprėjo. Nors tai, kaip dar akmens amžiuje mūsų protėviai šiame regione pavadino upes, ežerus ar vietoves, išliko ir šiandien. Ir dabar net per 60 procentų Vilniaus, Šalčininkų ir gretimų rajonų gyvenamųjų vietų vardų, užrašytų slavų kalbomis, yra išlaikę lietuvių kalbos požymius. Todėl ir vietovardžiai, ir vietinių gyventojų pavardės yra LDK kultūros paveldas. Tačiau dabar kažkodėl asmenvardžių rašybos dokumentuose, tautinių mažumų įstatymų projektuose labai aktyviai siūloma tai naikinti Lietuvos Respublikos lėšomis.