Kaip ir visi globalizmo statistai, vasaros atostogų metu aplankėte įvairių vietų bei pasitrynėte kitų kultūrų kasdienybės šventėje. Smagus laikas nugulė asmenukėse, kuriose fiksavote save neypatingai jums suprantamuose fonuose, tam, kad ilgokais lietuviško spalio vakarais smagiai prisimintumėte praėjusių atostogų gamtovaizdžius ir skonius, keistus žmones ar netikėtus įvykius. Architektūros nepastebėjote, net jei aplankėte vieną kitą didesnį pasaulio miestą.
Oh well, sako jūsų vidinis balsas, kas per nesąmonė, girdi? Juk būta kažkokių pastatų, kažkoks senamiestis, keletas gatvių su parduotuvių vitrinomis. Net turistiniai magnetukai ant šaldytuvo durelių įrodo, jog architektūra jums ne vis vien – su pačiu Eifelio bokštu ar Sagrada familia. Dar kažkoks bla-blju-blė vienuolynas, bet nenufotografavom, prastai matėsi pro autobuso langą.
Bravo – jūs etaloninis lietuvis! Jūsų potraukis architektūrai lygus nuliui.
Jeigu viskas taip blogai, gal net beviltiška, kam apie tai kalbėti, paklausite. Galbūt tai visiškai nesvarbu ir neverta gaišti laiko galvojimui apie tai? Na, gal neverta ir vandeniu nuplauti savo paliktą turinį viešajame tualete, nes vargu, ar ten sugrįšite. Tikėtina, kad tai jums nėra priimtina ir tas teikia vilties. Vilties, kad jums nėra visiškai nesvarbūs jūsų aplinkoje vykstantys pokyčiai taip pat esama. Tik pagalvokite apie tai, kiek metų laukiate nacionalinio stadiono, kiek laiko sugaištate automobilių kamščiuose ir kiek medžių yra paaukojama naujoms statyboms. Paminėti dalykai nesukelia gerų emocijų? Na, nesukelia, tai nesukelia, tik visuomet prisiminkite, kad didele dalimi tai yra tiesiog jūsų nesidomėjimo architektūra pasekmė.
Visuotinai žinoma, kad nulinis architektūros poreikis būdingas daugeliui į atsilikimą šiuo metu linkusių kultūrų, tarkime, tokioms kaip Mongolija. Ir visiškai nesvarbu, kad išoriškai nesate panašus į statistinį architektūrą ignoruojantį mongolą – jūsų garderobas vakarietiškas, kišenėse tik naujausi gadžetai, o išgrynintos politinės idėjos su ir vėl madingais klimato atšilimo klišiniais lozungais a la Greta yra jūsų kasdienybės palydovai. Visa tai nesvarbu. Jūs esate tiek įdomus, kiek jumyse yra architektūros. Toliau tik paprastoji aritmetika.
Bet jūs simptomiškai nemanote, kad nesidomėjimas architektūra yra kažkuo blogas savaime. Štai ir jūsų draugai Tautvildas su Dangerute nelabai ką nutuokia, bet ko vertas vien jų reguliarus bažnyčios ir turgaus lankymas, sakysite. Nagi, to paties, kaip ir ŠMC ir G9 reguliarus lankymas. Visiškai nieko ir dar blogiau. Kasdien susidurdami su architektūra kiekviename žingsnyje, netgi gyvendami miške iš šakų suręstoje bakūžėje, jūs nesuvokiate, kokia architektūra yra neišvengiama. Tai ne teatras kurį galite aplenkti, ne poezija, kurios galite neskaityti ir net ne kitokia virtuvė, kurią galite ignoruoti. Apie teatrą Lietuvoje dar pašnekėsime daugybę kartų, bet dabar užteks pasakyti, kad lietuviui būdinga žiūrėti, bet nematyti. O jei lietuvis pamato – tai nesupranta ir nesuka sau dėl to galvos. Kiti pagalvos ir nuspręs.
Ir pagalvoja bei nusprendžia. Tokia fizika. Niekas taip nedžiugina, kaip desperatiškas blaškymasis prie pamatų polių gręžimo mašinos kaimyniniame sklype ir klaikus proginis rakinimasis prie jokios biologinės reikšmės neturinčių kertamų medžių mieste. Tai taip lietuviška. Sekančių šimtmečių lietuvių tautosakoje neišvengiamai bus pasakojama apie tragišką mūšį, kuriame lietuvių pilėnai narsiai gynėsi nuo Hyunday invazijos į šventą Lietuvos vietą, Naugarduko g. 145, Vilniuje. Bus dainuojamos sutartinės apie kertamus medžius ties žydų kapinėmis ant kalno.
Tai nutiks ateityje, o kol kas yra akivaizdu, kad jūs nenorite nieko žinoti apie architektūrą, bet tuo pačiu metu jus nuoširdžiai stebina, jog nelabai galite įtakoti aplink vykstančios plėtros. Tai tas pats, kaip stebėtis, kad nenoras maitintis ir alkio jausmas koreliuoja. Kaip ir visame kame, kas paklūsta gamtai ir fizikai, yra priežastis ir yra pasekmė, yra veiksmas ir yra atoveiksmis. Na, bet kadangi neigti gamtą ir fiziką iš principo yra dažno lietuvio pomėgis, todėl nelabai reikėtų nerimauti, kad kažkas netolimoje ateityje pasikeis.
Bet jūs nesutinkate su tuo, kas parašyta, o jumyse esantis lietuvis demonstruoja dar vieną svarbų tautinį bruožą – atkaklumą. Ir nors šis lietuviškasis atkaklumas didele dalimi yra bukas, visgi tapo išlikimo priemone. Nemetodiškas ir itin nerezultatyvus, bet leidžiantis turėti šiek tiek architektūros jos net nesuvokiant.
Gerai tai ar blogai? Nagi – visaip. Svarbu yra tai, kad turima, tobulinama ir naujai kuriama architektūra progresuotų, o lietuvis imtų po truputį suvokti, kiek tai yra svarbu ir kiek jis pats gali architektūrą įtakoti vien domėdamasis apie ją. Bet domėjimasis negali būti bukai atkaklus, jis privalo būti tikslingas. Kitaip daugeliui toliau sapnuosis, kad visa miestų plėtra yra palikta savaiminei eigai, o plėtros nauda jaučiama tik nedidelei daliai visuomenės, su kuria lietuvis iš prigimties būdamas introvertas nėra linkęs tapatintis.
Šiandien mes išsiaiškinome, kad statistinis lietuvis ir architektūra neturi nieko bendro ir kad tai yra tiek pat liūdna, kiek ir juokinga. Bet svarbiausia – visuotinė nenuovoka apie architektūrą yra esminis kultūrinis klausimas, įkalinantis mus visus nykioje aplinkoje, kuri yra nepatogi, nieko nereiškianti, skurdi ir niekam neįdomi.
Norite tai pakeisti? Sekite naujienas.