Belieka gyventi toliau, stengtis suprasti kitus žmones ir stengtis paaiškinti jiems, kad jiems taip pat būtų neprošal pasistengti suprasti ir mane. Beje, su jaunimu rasti bendrą kalbą labai paprasta, jie nejaučia tų fantominių skausmų, kaltės arba jausmo, kad kas nors privalo prisiimti kaltę ir tas kas nors būtinai turi būti Lietuvos rusas. Sunku su mano amžiaus karta. Bandau ką nors padaryti, bet Andrius Tapinas pernai gegužės 9 d. vis tiek savo paskyroje vyrišku lytiniu organu „papuošė“ Maskvos namų stogą. Būtų įkėlęs gegužės 1 arba 15 dieną, suprasčiau tai kaip pilietinę poziciją, bet jis tai padaro gegužės 9, ir aš tai laikau provokacija. Ir aš vis tiek palaikau „Laisvės TV“ ir „Laisvės pikniką“, nes galutinis ir mano, ir A. Tapino tikslas – geresnė šalis, tik šio tikslo link einame skirtingais keliais. Aš – tiesiu (gal ir klysdamas, bet einu tiesiai), o politikų ir žiniasklaidos atstovų kelias vingiuotas – tai LKP CK narys dėl bajerio, tai signataras. Be to, politikai žodį „rusas“ visada vartoja dvejopa reikšme. Prisimenu, vienas mano draugas parašė „rusai idiotai“. Aš klausiu: „Aš taip pat idiotas, juk aš rusas?“, jis atsako: „Ne, tu juk normalus rusas, aš rašiau apie Putiną ir jo sėbrus“. Sorry, jeigu tu norėjai parašyti apie Vladimirą Putiną ir jo draugus, tai reikia ir rašyti „Putinas ir jo draugeliai idiotai“. Juk aš nerašau „lietuviai išdavikai“, kad paskui paaiškinčiau: „Aš čia ne apie visus lietuvius rašiau, aš turėjau omenyje Paleckį“.
Iš visų Leonido Donskio pasisakymų man labiausiai patinka šis: demokratija yra įsiklausymas į balsą tų, kurie neturi daugumos. Daug vilčių, kad padėtis pasikeis, buvo dedama į naujai išrinktą Lietuvos Prezidentą. Kai 2020 metų lapkritį jis susitiko su Lietuvos lenkų bendruomenės nariais, pagalvojau, kad kitas žingsnis bus susitikimas su šalies rusų bendruomenės atstovais. Bet vežimas ten ir tebestovi, ir nereikia būti ekstrasensu, kad suprastum, kaip į tokią Prezidento poziciją reaguoja pati Lietuvos rusų bendruomenė, kuri sudaro 4,6 proc. visos šalies populiacijos.
Lietuvos lenkų susitikimą inicijavo šalies lenkų visuomeninės organizacijos. Deja, rusai ir rusiškai kalbantys gyventojai negali pasigirti tokiomis organizacijomis kaip „Lenkų diskusijų klubas“, o pradėti dialogą su „Rusų sąjunga“ arba net „Rusiškai kalbančia Klaipėda“ Prezidentūra nesutiks. Tada pati valdžia galėtų imtis iniciatyvos ir padėti rusakalbiams sukurti organizaciją, kuri vienytų lojalius, išsilavinusius ir šiuolaikiškus žmones. Pakvietus į ją naujosios imigracijos atstovus ir senąją inteligentiją, galima būtų turėti adekvatų derybų partnerį.
Be abejo, valdžios požiūrį į Lietuvos rusus labai lemia tai, kad nėra jokių oficialių santykiu su Kremliumi. Bet pozicija „Boba iš ratų – ratams lengviau“ prastai veikia tarptautinių santykių srityje ir stumia Lietuvos rusus ir rusakalbius į atvirai antilietuviškos propagandinės žiniasklaidos ir proputiniškų minipartijų glėbį. Per paskutinius Seimo rinkimus buvo įdomu pažiūrėti, kiek ne lietuvių buvo laimėję TS-LKD kandidatų sąraše. Be legendinio senbuvio Emanuelio Zingerio daugiau nieko neradau. Kartais susidaro įspūdis, kad kai kurie Lietuvos politikai kaifuoja nuo žinojimo, kad jie gali priimti sprendimus, susijusius su Lietuvos rusais ir rusakalbiais,nesikonsultuodami su šiais šalies piliečiais ir neatsižvelgdami į jų nuomonę. Visa politikų komunikacija su rusakalbiais – tragedija, kuria puikiai naudojasi Kremlius. Tai ypač gerai matyti kovojant su komunistiniu paveldu Lietuvos teritorijoje – griaunant ir pervežant karių paminklus į Grūtą. Lietuva galėjo / gali laimėti du kartus: išspręsti sovietinės epochos paminklų problemą ir pelnyti lietuvių, kuriems tai yra problema, paramą; išspręsti sovietinės epochos karo paminklų problemą demonstruojant pagarbą paminklams ir rusakalbių atminčiai ir tuo pačiu sumažinti visuomenėje tvyrančią įtampą, padidinus valdžios populiarumą.
Ką reikia padaryti? Pasiūlyti Rusijai pasiimti paminklus iš Lietuvos teritorijos, demonstruojant pagarbą patiems paminklams ir rusų vertybėms.
Kaip tai padaryčiau aš, jeigu būčiau Lietuvos politikas? Pirmiausia – tai turėtų būti ne valstybės ir valdžios, o tautos iniciatyva. Paskelbti socialiniuose tinkluose lietuvių kreipimąsi į Rusijos gyventojus. Maždaug tokį:
„Gerbiami Rusijos gyventojai,
kiekviena tauta turi teisę į savo istoriją, savo požiūrį į praeities įvykius pasaulyje. Ir šis požiūris į istoriją niekada nebus statiškas. Rusų tauta daug metų paskutinį Romanovų dinastijos carą laikė tironu, o baltagvardiečius – išdavikais. Dabar caras Nikolajus ir jo šeima gali būti paskelbti šventaisiais kankiniais, o baltagvardiečiai jau pripažinti Rusijos patriotais ir didvyriais.
Lietuvos teritorijoje stovi paminklai kariams, žuvusiems per 1941–1945 metų karą. Rusams – tai fašistus nugalėję herojai. Lietuvos gyventojams – tai kareiviai, kurie atėjo į lietuvių žemę, išvadavo nuo vieno režimo, bet atnešė naują. Ir naujasis režimas palietė kiekvienos lietuvių šeimos gyvenimą, kai šimtai tūkstančių lietuvių buvo ištremti į Sibirą, Kazachstaną ir tolimąją Šiaurę. Kiekvienas tremtį išgyvenęs lietuvis niekada nepasakė nieko blogo apie rusus. Tremtyje nebuvo tautybių, visi stengėsi išgyventi ir daugiau šansų išgyventi turėjo tie, kurie laikėsi kartu, padėjo vieni kitiems, nesvarbu, kokios buvo tautybės, religijos ar kokia kalba kalbėjo.
Jau 30 metų gyvename nepriklausomose ir laisvose valstybėse. Kiekviena šalis ir jos tauta pasirinko savo raidos kelią, savo vertybes, savo požiūrį į istoriją. Mūsų požiūryje į savo šalies istoriją dėl tam tikrų priežasčių nėra vietos 1941–1945 metų karo paminklams. Bet Rusijos tautai šie paminklai – tai dalis Rusijos žmogaus DNR, pagarba Jūsų protėviams, žuvusiems šio karo frontuose. Būtent dėl to būtų geriau ir lietuviams, ir rusams perkelti šiuos paminklus į Rusijos teritoriją, kur jais būtų tinkamai pasirūpinta, jiems būtų rodoma pagarba. Todėl Lietuvos gyventojai siūlo Rusijos gyventojams organizuoti šį procesą, rodydami tarpusavio pagarbą savo šalių ir tautų tradicijoms bei vertybėms.
Norėtume dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad kalbama tik apie paminklus. Lietuvos teritorijoje žuvusių karių kapai išliks neliečiami, jais bus tinkamai rūpinamasi.
Kaimynų nepasirinksi, kad ir kokie būtų mūsų valstybių santykiai, santykiai tarp žmonių turi būti žmogiški ir pagarbūs. Labai viliamės, kad mūsų iniciatyvą parems paprasti Rusijos piliečiai.“
Jeigu valdžia sugebės inicijuoti tokią iniciatyvą, ji ne tik nuramins rusakalbius Lietuvos gyventojus, bet ir parodys Rusijos rusams, kad Lietuva – šalis, kurioje gyvena protingi ir inteligentiški žmonės, gebantys rasti protingą bet kokios problemos su kaimynais sprendimą.
Neabejoju, kad Rusijos valdžios atsakymas bus neigiamas, bet tada Lietuvos pozicija bus dar palankesnė – „žiūrėkite, mes pasiūlėme gerą planą, bet jūsų valdžia jį atmetė, politiniai argumentai jai svarbesni už žuvusiųjų kare atminimą“.
Bet Laurynas Kaščiūnas ir Audronius Ažubalis vis vien padarys savaip, jie L. Donskio neskaito. Nenorėdamas pabaigti teksto liūdna gaida, pasakysiu, kad įtampa visuomenėje palengva rimsta, į valdžią ateina jaunimas, kurio neslegia kaltės kompleksai. Pastebėjau, kuo žmogus paprastesnis ir jaunesnis, tuo mažiau jis turi prietarų ir problemų bendraudamas su kaimynais – kitais Lietuvos gyventojais. Kaip sandėlio darbuotojas ar tolimųjų reisų vairuotojas – taip kalba keturiom kalboms ir pasirengęs visiems padėti.
Šią visuomenę cementuoja filologai Eleonora, Pavelas, Galina ir Jelena, buvę Naujininkų gyventojai Evaldas ir Pavelas, sportininkai Sergejus, Andrius ir Diana, žydas Markas, imigrantas Viktoras, emigrantai Dalia ir Gintaras. Būtų neblogai, kad politikai bent jau negadintų to, ką kuria paprasti žmonės.
