Tai toks rimtas, kone moksliškai skambantis daiktavardis, kurį sugalvojo ir įteisino graikai. „Stereos“ – kietas, tvirtas. „Tipos“ – vaizdas. Taigi, jeigu reikia tvirto vaizdo, stereotipas labai tinka. Kuo jų – stereotipų daugiau prisirankiojame ir pasidedame į asmeninę stereotipų lentynėlę, tuo daugiau turime galimybių tapti kietojo vaizdo riteriais. Kodėl tai reikalinga? Nereikėtų net klausti: būdvardis „kietas“ yra pozityviojo stereotipo archetipas. O štai būdvardis „minkštas“ atstovauja amžiniems negatyvams, nevykėliams, nerimtiems žmonėms be nuomonės, be pozicijos. Norėdami tuo įsitikinti prieikite prie penkiolikmečio ir paklauskite: esi „kietas“ vaikinas? Ar „minkštas“? Atsakymas stereotipiškai aiškus. Paskui to paties pasiteiraukime penkiasdešimtmečio dėdės. Kažin ar sulauksime kitokio atsakymo.
Stereotipai padeda gyventi. Jie kaip šarvas – sunkiai pramušamas, iš tolo žvilgantis. Stereotipas yra išankstinė gynybinė pozicija, ją užsiimi, kai aplinka nerami, kai nuolat tenka laukti antpuolio. Ir jeigu jo galiausiai nesulauki – tai tampa tik dar vienu patvirtinimu, kad stereotipai yra patogus, saugumą užtikrinantis psichologinės elgsenos modelis. Žinoma, reikia atlikti naudos ir kaštų analizę: kiek kainuoja vienas ar kitas stereotipo taikymas, kokia iš jo konkreti nauda ir kokie galimi praradimai.
Štai vienas pavyzdys. Kai 1989 metais susigalvojau vykti į Italiją buvo ką tik praūžusi filmų apie mafiją ir „Cosa Nostra“ banga. Vokiečių „Der Spiegel“ ant viršelio įkalė nuotrauką: garuojanti spagečių lėkštė ir rūkstantis revolveris. Susidarė išskirtinis vaizdas, unikali Italijos vizija: vos išėjęs Milane ar Bolonijoje į gatvę būsi nušautas. Apie Palermą negalėtų būti net kalbos: ten automatai trata ištisai. Prisimenu, kaip bičiuliai mane pasisodino, liepė kažko išgerti, o paskui pabandė atkalbėti nuo kelionės į Italiją. Nuo susidūrimo su „Cosa Nostra“. Nuo mirties.
Nepaklausiau. Nuvažiavau. Mane, žinoma, nušovė vos tik išlipau Triesto geležinkelio stotyje – pusvalandis kelio nuo Slovėnijos pasienio.
Įdomu tai, kad nuo mafijos atentatų laikotarpio praėjo kone pusė amžiaus, bet kruvino „Cosa Nostra“ siautėjimo stereotipas, šiek tiek prigesęs, ruseno toliau. Atvira liepsna jis vėl įsidegė berods 2005 – aisiais, kai paskambinau savo bičiuliui į Turiną ir pasigyriau, kad su „Foreign Press“ žurnalistais vykstu į Palermą. Bičiulis iš Turino – italas, beje, – man tepasakė: „Nevažiuok. Nušaus“. Taip aš buvau nušautas antrą kartą. Mes kiaurą naktį klaidžiojome Palermo gatvėmis tarp Vucciria ir Ballaro‘ turgaus tikėdamiesi pamatyti bent vieną padoriai ginkluotą korleonietį. Mūsų žurnalistinei misijai kažkodėl nebuvo lemta išsipildyti.
Yra valstybių, kurioms stereotipai nelimpa. Norisi klijuoti, bet jie kažkodėl nuteka, kaip akvareliniai dažai nuo skardos. Žinoma, nėra valstybių be stereotipų, bet stereotipizuotų valstybių čempionate yra lyderės ir yra atsilikėlės. Imkime tokią šalį kaip Kanada: apsižvalgome, pagalvojame ir nelabai žinome ką čia jai priklijavus. Arba Danija! Na, jie mina dviračių pedalus. Na, geria „Carlsberg“ alų. Na, įsivaizduoja, kad yra laimingiausi pasaulyje. Kas dar? Viskas, kažin ko nesukursi.
Europos stereotipizuotų valstybių čempione skelbiu Italiją. Pasaulyje ji taip pat neblogą vietą užimtų. Ši šalis yra gardus kąsnis stereotipų mėgėjams. Apeninų pusiasalyje knibždėte knibžda visokiausių sultingų stereotipų. To, kas mes manome, įsivaizduojame ir jau žinome apie Italiją dar net kojos į ją neįkėlę. To, kas visiškai neatitinka realios tikrovės arba atitiko ją prieš šimtą, o gal pusšimtį metų. Pats keisčiausias stereotipas su kuriuo teko susidurti pirmosios kelionės išvakarėse buvo klausimas: Italija yra toli? Nes žmonės aiktelėdavo: kur, į Italiją? Vajėzau kaip toli... Netolima kelionė galėtų būti į Londoną, į Briuselį, Frankfurtą. Nesvarbu, kad nuo Vilniaus iki Austrijos – Italijos pasienio ties Tarvizijaus postu yra 1493 kilometrai, – siaubas kiek daug, bet, pavyzdžiui, iki Londono – „tik“ 2128 kilometrai, iki Briuselio – „tik“ 1854.
Prisimenu kažkada prie vyno taurės aiškinomės apie kelionę į Barį, ir pašnekovas – į Dubliną gyventi išvykęs tautietis šūktelėjo: „Kur? Į Barį? Kažin kur tas Baris randasi...“ Beprotiškai toli – net kvapą gniaužia: 2550 km nuo Vilniaus. O, tarkime, Dublinas, – po ranka, netolimas, „tik“ 2600 kilometrų ir jau atvykęs.
Daugybė kitų nepajudinamų, tvirtų kaip ledas stereotipų galima aptikti tarp Komo ežero ir Etnos kraterio. Prisiklausiau, prisiskaičiau iki soties. Čia pateikiu populiariausiųjų trejetą:
- Neapolis visais laikais buvo purvinas nuskurdėlių pietiečių miestas? O taip, žinoma. Tol, kol Neapolio karalystės aukso atsargų vienydami Apeninus nepasisavino šiauriečiai. Tai įvyko 1861 metais. Iki šios datos Neapolio karalystė buvo viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių Europoje.
- Italų kalba – lengviausiai išmokstama pasaulyje? Žinoma, bet tik tol, kol neatsiduri Palermo arba Bario, arba Venecijos, arba Kaljario turguje ir neįsiklausai kokia kalba ten žmonės šneka. Kažkokia, bet nelabai suprantama arba visiškai nesuprantama kalba. Gal italų?
- Italai yra beviltiškai prasiskolinę visam pasauliui? Taip, kur gi ne, bet tik ne italai. Pažiūri statistiką ir matai: vienos italų šeimos įsiskolinimas siekia 21.270 eurų. Baisu? Nelabai. Nes vienos prancūzų šeimos įsiskolinimas siekia 36.150 eurų, vokiečių – 37.785, britų – 63.447 eurus. Giliau knaisiojant statistiką aiškėja, kad prasiskolinę yra ne italai, o Italijos valstybė. Bet tai niekam neįdomu.
Stereotipai, panašiai kaip ir virusai efektingai prisitaiko prie kintančios aplinkos, patiria kokybinius pokyčius, modifikuojasi, stiprėja naujais pavidalais. Koronaviruso pandemija tapo itin derlinga terpe naujiems stereotipams. Tad aptarkime tris, visiškai šviežutėlius – pandeminio tipo stereotipus.
Kaip žinome, Italija – viena labiausiai nukentėjusių nuo pandemijos ES valstybių. Priežastys – daugialypės, sunkiai viena teksto pastraipa paaiškinamos. Užtat mirusiųjų statistikos eilutė – 32.616 (gegužės 24 duomenys – aut.) – tarsi dinamitas stereotipų, spekuliacijų, sensacingų versijų vystytojams. Jūs nežinote, kodėl ten taip buvo? Mes jums viską labai paprastai ir logiškai paaiškinsime! Tegu epidemiologai toliau vargsta prie mikroskopų, toliau analizuoja COVID-19 plėtros dinamiką, o mums nusibodo laukti, todėl mes turime savo versiją!
Aiškinti visas žmonijos sveikatos problemas virusais, bakterijomis ir mikrobais? Neįdomu. Nuobodu. Plačiosioms masėms sunkiai suprantama. Yra ir paprastesnių variantų. Apie tai su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau dr. Daivos Bartušienės – VDU Sociologijos katedros lektorės straipsnyje. Įžangoje autorė prisipažįsta: „Vis dėlto dėstyti medicinos sociologiją ir antropologiją COVID-19 pandemijos kontekste yra tikras akademinis malonumas, nes beveik kiekvienam teoriniam argumentui galima iškart pritaikyti empirinį pavyzdį čia ir dabar“.
Kaip tai daroma?
Štai klausimas: Kodėl infekcijos židinių atsiranda ten, kur atsiranda? Kitaip tariant, kodėl būtent Milane, Bergame, o Berlyne ar Amsterdame – ne? Atsakymas: nueikite ir pažiūrėkite, kaip Milanas, Bergamas geria kavą. Ir kaip geria kavą Berlynas, Amsterdamas. Ir dar: pažiūrėkite ką jie daro susitikę! Kaip elgiasi...
Ir štai, pandemijos epicentro mechanizmas Italijoje – kaip ant delno. Cituoju: „Kaip iš pirmo žvilgsnio nieko bendro tarpusavyje neturintys tokie dalykai, kaip italų kasdieninis įprotis kavą gerti ne namuose, bet kavinėse ir sveikinimasis be jokios privačios erdvės išlaikymo, gali būti susiję su sparčiu COVID-19 išplitimu Šiaurės Italijoje? Šiandien mes žinome, kad tai yra ypač stipriai susiję dalykai“.
Epidemiologai, – galite eiti namo, tolimesnės viruso studijos kažin ar reikalingos!
Nes jau turime du pandeminės mados stiliumi sukirptus antropologinius stereotipus – kavos gėrimas ir sveikinimosi technika. Italų kasdieninis įprotis gerti kavą ne namuose, o kavinėse? Kadangi aš esu būtent tas, kuris iki pandemijos kavą mažiausiai 730, o gal ir daugiau kartų per metus gerdavo ne namuose, o bare, tai turėtų būti aišku: jums rašo autorius iš ano pasaulio! Linkėjimai iš skaistyklos!
O jeigu rimtai – paikesnį stereotipą sunkiau būtų sugalvoti. Nes kavą ne namuose sutartinai geria visa Italija: tiek Milanas šiaurėje, tiek Neapolis ir Palermas pietuose. Ir netgi, sakyčiau, labiau ten – pietuose, Neapolyje, Palerme, o ne Milane ar Bergame, kur dažnai lyja, tvyro rūkas ir klimatas toks, kad smagiau tą kavą gerti namuose. Jeigu jau siejame COVID–19 išplitimą būtent su kavos gėrimo ypatumais Šiaurės Italijoje, kyla klausimas: kodėl milaniečiams per kavą smogęs virusas aplenkė tokį kavos gėrimo baruose fanatikų miestą kaip Neapolis, kuriame apsikrėtimų skaičius buvo 11 kartų mažesnis negu Šiaurės Italijoje?
Aš nežinau, ar medicinos sociologiją su malonumu dėstanti specialistė kada nors buvo Neapolyje? Jeigu buvo tai turbūt matė keistą paprotį – Neapolio baruose puodeliai virinami verdančiame vandenyje. Šis paprotys – iš senų laikų, kai mieste siautėdavo choleros epidemijos, bet kavos gėrimo ritualas buvo stipresnis už epidemiją. Gal čia slypi antropologinė sensacija? Tiesa, Palerme tokio papročio nėra. Nėra jo ir Romoje. Žmonės čia kavą geria ne namuose, bet užsikrėtimų skaičius buvo nedidelis.
Legenda tapęs italų kavos kultas neblogai pasitarnavo stereotipo kūrybai, tačiau man smalsu, kodėl niekaip nepasitarnavo britų pomėgis vakarus leisti prie alaus bokalų pabuose? Arba škotų – prie viskio taurės. Arba prancūzų paprotys kruasanus krimsti ne namuose? Arba ispanų sangrijos gėrimo ritualai ne namuose? Kodėl?
Viskas labai paprasta: yra mirtingumo eilutė. Ir yra paprotys. Sumuojame ir turime rezultatą – antropologinį stereotipą. Jis ypač tinka prie veido Italijai, nes Italijai visi stereotipai tinka prie veido.
Sveikinimasis be jokios privačios erdvės išlaikymo – dar viena itališkų komedijų žiūrėjimo pasekmė. Čia atsakingai pareiškiu: esu miręs jau ketvirtąjį kartą. O gal ir ne. Nes sveikindamasis su rukolos pardavėja turguje, kavos bare su barista, banke su kasininke, autobuse su kontrolieriumi, su miesto žmonėmis neturiu įpročio čiupti juos glėbin. Ir rukolos pardavėja manęs nečiumpa. Pamoja ir rikteli neužkrečiamą „ciao!!!“
Žinoma, sveikinimasis be privačios erdvės infekcijai padeda. Vis tik derėtų atlikti antropologinės statistikos duomenų analizę ir pasiaiškinti, kurioje valstybėje – Italijoje ar Lietuvoje tai dažniau įvyksta. Ką daro Lietuvoje du pažįstami vyrai susitikę gatvėje ar degalinėje? Jie nesusiglaudžia skruostais kaip nelaimėliai italai. Jie suglaudžia du dešinius delnus. Bet stipriai!
Nelabai seniai žinių laidoje stebėjau, ką darė susitikusios dvi moterys – Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Danijos premjerė Mette Frederiksen. Šiaurietės! Spėkite iš dviejų kartų ką jos darė. Ką daro Briuselyje susitikę ministrai, komisarai, premjerai. Vokiečiai, austrai, prancūzai, belgai. Jie sveikinasi be privačios erdvės išlaikymo – štai ką jie daro. Glaudžia skruostus. Bet infekciją sukelia tik italai. Kodėl? Nes stereotipai valdo pasaulį ir jo stebėtojus.
Šio teksto pabaigoje – malonūs autoriaus linkėjimai iš ano pasaulio: kietų ir nemirtingų stereotipų!
Paulius Jurkevičius
Roma