Priekaištų ar didelių nuoskaudų mamai, laimei, neturiu. Būtų labai sunku gyventi – be mamos ir todėl be galimybės išsiaiškinti, bet su tokia sveriančią toną našta. Jei ir buvo kokių rakščių, viską atleidau su metais.
Atleidau labai greitai dar ir todėl, kad pati esu mama, todėl žinau – mes, visos pasaulio mamos, esame netobulos, mes darome daug klaidų, dažniausiai iš meilės – per didelės arba per mažos, dar dažniau iš nežinojimo. Nes be visų patosų ir pagiriamųjų žodžių mamoms, kuriuos išsakome bent kartą per metus Mamos dieną, iš tiesų MAMA – tikrų tikriausia profesija, o gal net sakyčiau misija (ne)įmanoma.
Bėda tik, kad šiam darbui ar misijai neruošia jokie oksfordai ir harvardai, tik pats gyvenimas tiesioginių eksperimentų ir bandymų būdu. Todėl tiek klaidų ir padarome, mes, mamos. Bet todėl tiek stebuklų padarome taip pat!
Ir jei mums, prieš išskrendant į kitas Visatas, vis dėlto pasiseka dar šioje žemėje įvykdyti misiją MAMA, tai mes tarsi kokios burtininkės paliekame savo vaikams daug dovanų-apsauginių skydų, kurie mūsų atžalas globos ateityje, net kai mūsų nebebus.
Kuo daugiau metų prabėga nuo fizinio išsiskyrimo su mama, kuo labiau ji tolsta, kažkur Visatoje sklandydama tarp šaltai spindinčių žvaigždžių ir iš ten mane stebėdama bei saugodama, tuo dažniau įsitikinu – kiek daug dovanų iš jos gavau ir kaip man tai padeda gyventi kasdien.
Nežinau iki šiol, kaip jai tai pavyko, bet ši magė paliko man kelias dovanas, be kurių niekaip nebūčiau ištvėrusi nė vienos savo suaugusios moters gyvenimo negandos arba būčiau jas pakėlusi daug sunkiau. Per visą gyvenimą ir net gulėdama mano glėbyje kelias dienas prieš mirtį, ji man dovanojo juodo humoro perlais pabarstytą išmintį, stoišką mokėjimą susitaikyti su neišvengiamu likimu, įteikė besąlygiškos meilės ir paleidimo pamokų rinkinuką, tikėjimą, kad viskas bus gerai, nesvarbu, kaip tamsu ir juoda aplink dabar atrodo. Ir net, jei mes fiziškai nesame kartu, tai visiškai nereiškia, kad esame atskirai – meilė ir jos suteikiamos galios juk niekur neišgaruoja.
Prisimenu, kaip mano mamos man pavydėdavo visos draugės – dėl to jos sugebėjimo daryti šventę bei stebuklus lygioje vietoje ir skleisti magiją net pilkiausią dieną, kai džiūgauti nėra ko, dėl tos laisvės, kurią ji man suteikė, bet ir išmokė ja naudotis, iškėlusi sąlygą, kad niekada ta laisve nepiktnaudžiausiu. Draugių pavydas, aišku, glostė mano ego. Nors pačiai tada šios mamos dovanos atrodė tarsi savaime suprantami dalykai, o, progai pasitaikius, papriekaištaudavau, kodėl ji nemoka kepti tokių kotletų, kaip Linos ar Monikos mama – mano gimdytoja iš tiesų buvo katastrofa virtuvėje, ji labai nemėgo gaminti, skirtingai nei tėvas ir patėvis.
Taip, ji neišmokė manęs kepti kotletų ar įmantrių patiekalų – to išmokau iš vyriškos giminės šeimos atstovų bei pati, iš knygų ir prisvilintų keptuvių patirties. Bet užtat bent jau morališkai paruošė mane tai (ne)įmanomai misijai MAMA. Išmokino, kad gera motina turi būti ir patyrusi architektė, ir kantri, nesavanaudiška skraidymo instruktorė. Mama-architektė privalo padėti gerus pamatus savo vaikams, ant kurių atsistoję jie išmoktų ne tik vaikščioti, bet ir tvirtai stovėti ant žemės bei nesipykti su pagrindinėmis vertybėmis. O mama-skraidymo instruktorė, numalšinusi savo pačios motiniškai savininkišką ego, turi suteikti vaikams sparnus bei išmokyti jais naudotis, kad atėjus laikui vaikai išskristų į pasaulį. Ji man šimtus kartų kartojo lenkų liaudies patarlę – mama išmoko vaikus jausti, bet norint įgyti proto reikia eiti į žmones. Kaip ten bebūtų, visada tvirtindavo – meilės niekada negali būti per daug, pabrėždama, kad ta beribė meilė vis dėlto turi būti protinga meilė, kurios pagrindas – atsakomybė.
Prisimenu, kai prieš beveik 25-erius metus visa švytėdama ir su ištinusiomis nuo hormonų it Pamelos Anderson lūpomis pranešiau – ir aš tapsiu mama. Jos reakcija buvo keista – pradžioje net įsižeidžiau.
Tai niekuo nepriminė holivudinių filmų su laimės ašarų fontanais, cypimais ir apsikabinimais. Mat po sveikinimų ji uždavė klausimą – „O tu nebijai?“. Galvojau, kalba apie nėštumo vargus ar gimdymo skausmus, galimą pavojų būsimam kūdikiui ar man, paleidžiančiai jį į pasaulį. Todėl su jaunatvišku maksimalizmu ir pirmąkart motina tapsiančios moters neišmatuojama naivia drąsa iškilmingai pareiškiau, kad aš tai viską iškęsiu, svarbiausia – kūdikiui tik viskas būtų gerai.
„Ne, aš ne apie nėštumą ar gimdymą – tai ištveriama ir tikėtina, kad viskas bus gerai. Aš apie tai, kad tau teks užauginti žmogų. Ar tu tam pasiruošusi? Ar tu šito nebijai – tos atsakomybės. Nes tavo rankose, ne šiaip gyvybė, tavo rankose bus žmogus. Nuo to, kaip tu jį auginsi, priklausys iš dalies ir jo laimė, jo būsimas gyvenimas. Aš. tapusi tavo mama, to labiausiai bijojau – kad man nepavyks ja būti, kad padarysiu kokią lemtingą klaidą ir sumausiu tau gyvenimą… Su tapimu mama, kartu su visa ta didele laime ir besąlygiška meile, ateina ir niekada nesibaigianti atsakomybė, aš apie tai“, – kaip visada filosofiškai bei realistiškai atsakė ji man ir nuleido ant žemės mano siautėjančių motinystės hormonų iki dangaus pakylėtą iš laimės kūną. Ir privertė susimąstyti bei savotiškai pasiruošti būsimiems mamystės iššūkiams.
Tai, apie ką ji kalbėjo, iš tiesų supratau tik po devynių mėnesių ir pragariško, parą trukusio, vos tragedija nepasibaigusio gimdymo. Keisčiausia, kad tokių kančių niekas neprognozavo. Buvau jauna, sveika, visą nėštumą net ne išvaikščiojau, o išskrajojau kaip ant sparnų iš laimės, nors jau ir santuoka byrėti buvo pradėjusi, ir per sunki tiems sparnams buvau fiziškai, mat priaugau 20 kilogramų, nes būsimas kūdikis kasdien reikalaudavo „Ponių laimėje“ suvalgyti „Madam Pompadour“ gabalėlį, geriau jau būtų norėjęs raugintų agurkėlių.
O ir aš pati su savo įgimtu optimizmu buvau tikra, gimdymas – tai nelengva, bet įveikiama užduotis, kelių valandų sunkus darbas, kurio prizas – kniurksiantis sveikas kūdikis ir laiminga, viską galinti mama. Deja, kūdikis per tą nesėkmingą gimdymą patyrė insultą ir kelias pirmas dienas buvo neaišku, ar išvis išgyvens, o vėliau buvo pasakyta, kad greičiausiai nevaikščios, o gal ir neprotaus – laikas parodys.
Taip tapimo motina diena, kuri turėjo būti laimingiausia mano gyvenime, tapo kone tragiškiausia. Po paros beviltiškų mano bandymų paleisti naują gyvybę į pasaulį buvo nutarta daryti Cezario pjūvį, kad jei ne kūdikį, tai bent motiną išgelbėtų – taip sunerimę tyliais balsais kalbėjo daktarai, susirinkę virš mano banginio pilvo pasitarti, kodėl paprasčiausias gimdymas virto tokiu nevykusiu performansu ir kaip visa tai dabar kuo sėkmingiau užbaigti.
Aš dar bandžiau protestuoti ir kažką vapėti, kad manęs negelbėtų, kad svarbiausia – kūdikis, bet netrukus, suveikus narkozei, atsijungiau. Atsibudau ir vietoj vaiko šalia pamačiau prie manęs prikabintą lašelinę bei virš lovos palinkusią mano mamą. Kadangi jos akys buvo ašarotos, o aš per plokščią pilvą galėjau įžiūrėti savo pėdas, pirmiausia į paširdžius smogusi mintis buvo – kūdikis neišsigelbėjo. Tą akimirką nustojau norėti gyventi.
Bet mama tarsi perskaitė mintis ir, man net nespėjus užduoti sunkaus it švinas ore pakibusio klausimo, pasakė – „viskas gerai, jis gyvas, tai berniukas ir jis jau turi vardą“. Aš išpūčiau akis, kas drįso pavadinti mano sūnų be mano sutikimo? Mama nusišypsojo ir papasakojo, kad kai tik mane reanimacijos palatoje po operacijos atgaivino, pirmas mano klausimas daktarui buvo „Kaip mano Jokūbas?“, nors gi niekaip negalėjau žinoti, ar gimė sūnus, ar duktė – juk pramiegojau patį įdomiausią veiksmą gyvenimo scenoje. Vos sulaukusi, tiesa, melagingo, atsakymo, kad Jokūbui viskas gerai, vėl nugrimzdau į miegą – vien tapti motina tikrai sunkus varginantis darbas, dabar jau žinojau, o kiek jėgų dar pareikalaus buvimas motina, net neįtariau.
Daktaras švytėdamas, kad viskas vis dėto sąlyginai baigėsi gerai, išėjo į koridorių pas mano vyrą pranešti džiugios naujienos. Taip ir pasakė : „Jums gimė Jokūbas“. Vyras kukliai paslėpė visą gimdymą rankoje glamžytas kojinytes, ant kurių buvo išsiuvinėta „Tomas“ – suprato, po visų mano vargų ir tokio mistinio klausimo vos atsigavus jis tikrai nebūtų galėjęs ginčytis dėl vardo.
Man buvo 25-eri metai ir staiga privalėjau tapti atsakinga už kitą gyvybę suaugusia moterimi. Nes buvau mama, kuri negalėjo pasiduoti ir patikėti gydytojų prognozėmis – turėjau, kaip mane mokino mama, susitaikyti su neišvengiamu likimu, jei kažkas bus blogai, bet paleisti blogas mintis ir dalykus, kurių negaliu kontroliuoti, nes turiu rasti savyje jėgų padaryti viską, kad išgelbėčiau kūdikį.
Po visų dienų žiūrint per stiklą į inkubatoriuje įkalintą ir vamzdeliais apkarstytą sūnų, po nežinomybės kupino mėnesio su uodegėle, praleisto uždarytai su kūdikiu mažytėlėje ligoninės palatoje, po to buvo metus trukę ir brangiai kainavę vaikiško kūnelio masažai, vizitai pas įvairiausio plauko gydytojus ir viltis, kad viskas bus gerai. Nors naktimis, prisipažinsiu, dažniau verkdavo ne kūdikis, o aš – iš nevilties, iš vienatvės po skyrybų, iš nežinomybės, ar tikrai viskas bus, iš bepinigizmo, iš skausmo širdyje, kad man jau nuo pat pradžių nesisekė tapti motina fiziškai – nesugebėjau net pagimdyti normaliai, be komplikacijų, ir t.t. Bet dienomis šypsojausi ir nenuleidau rankų bei stengiausi neįsileisti niūrių minčių.
Ir pasirodė, kai viską, ką gali, darai, kad pasisektų, kai nuoširdžiai tiki laiminga pabaiga ir stebuklais, jie, tiesa, ne visada, bet kartais įvyksta – po ilgų nerimo mėnesių Jokūbas pagaliau atsistojo ir nuėjo, netgi kiek anksčiau, nei mamų vadovuose parašyta. O po kurio laiko ir prakalbo bei, sulaukęs vos penkerių, pradėjo žaisti šachmatais ir aplošinėdavo visus mano suaugusius draugus.
Matydama savo sūnaus žingsnius atgal į sveiką gyvenimą, supratau įveikusi pirmąjį sudėtingą motinystės etapą. Ir pareiškiau savo mamai: ta atsakomybė, apie kurią tu man kalbėjai, ir kuri mums, motinoms, tenka, vis dėlto yra ne našta, o mūsų pjedestalas, pagrindas po kojomis – atsiremdami į ją mes būtent ir jaučiamės visagalės, nenugalimos, viską galinčios ištverti ir viską padaryti vardan tų nedėkingų nakties miegą bei jaunystę vagiančių, bet tokių mylimų vaikų.
Tai pasakiusi nusivedžiau dvi supermenes mamas – save ir ją – šventinių pietų į „Neringą“, restoraną, į kurį mane dar mažą vesdavosi ji, nors toks poelgis tuomet vaikystėje mums buvo gerokai per brangi pramoga. Užaugusi supratau, jog tai buvo dalis mamos pamokų – švęsti gyvenimą, pagerbti save nugalėtoją, kad nepasidavei. Eidavome į „Neringą“ tik ypatingomis progomis, kai aš pagaliau pasveikdavau po kokio tragiško gripo, bronchito ar kitos žiemos ligos, o sirgdavau aš ilgai, dažnai ir galingai, išsekindama ne tik save, bet ir savo angelišką mamą. Nuo tada „Neringa“ mums buvo tapusi kaip pergalės prieš gyvenimo negandas simbolis ir tikėjimo, jog galų gale viskas bus gerai, įrodymas.
Tiesa, „Neringa“ mums tapo ir atsisveikinimo vieta. Likus mėnesiui iki pasireiškimo ligos, kuri nusinešė mano mamą tolyn, nusivedžiau ją elegantiškų mamos ir dukros pietų, nes ši vieta, gal ir ne pati įspūdingiausia ar gurmaniškiausia šiais didžiulio pasirinkimo laikais, mus abi visada sugrąžindavo į laimingos vaikystės pasaką.
Nežinau, kokia aiškiaregystės akimirką baigiantis pietums ištiko mano mamą tada, bet ji staiga ištarė: „Vaikeli, aš jaučiu, mes daugiau čia nebeateisime kartu. Gerai, kad atėjome dabar – atsisveikinkime su „Neringa“, prisiminkime šitą akimirką šiltai. Ir tu tik žinok, kad viskas visada finale baigiasi gerai ir kad aš tave visada mylėsiu. Ir dėl nieko per daug neliūdėk“.
Esu beveik neverkiantis žmogus, bet tą akimirką išdavikiški deimantai suspindo mano akyse ir netgi išdrįso riedėti per tobulai nupudruotus skruostus. Bandžiau prieštarauti, sakyti, juk abi esam sveikos gyvos – mano vėžys jau seniai praeityje, o ji sąlyginai sveika, žavi, elegantiška senjorė, tad nieko mums nutikti negali ir dar bus tų neringų.
Mama tik suėmė mano ranką ir švelniai pasakė „Ne, daugiau nebeateisime čia. Tiesiog išsaugokime šią akimirką, tą „Neringą“ mumyse, ir viską, dėl ko čia eidavome, viskas bus gerai, nebijok. O mums vis tiek kažkada teks išsiskirti – tai nėra jau taip ir baisu, jei galvoti filosofiškai, tai būtina, neišvengiama – reikia su tuo susitaikyti, savotiškai tam pasiruošti, paruošti savo mylinčias širdis“. Nežinau kodėl, bet po šitų jos išmintingų žodžių mano liūdesys nuskaidrėjo, tapo toks taurus, neišvengiamas, bet neslegiantis, o mus abi apgobė amžinos meilės aura.
Sako, atsitiktinai lyg iš niekur nukrentančios plunksnos yra angelais virtusių žmonių ženklas mums, kad jie vis dar yra kažkur greta ir kad jie vis dar apie mus galvoja, saugo mus ir mumis rūpinasi. Nors nesu prietaringa, mintis apie plunksną – ženklą nuo mamos – mane visuomet paguodžia.
Tokių plunksnelių nuo mamos gaunu dažnai ir pačiose neįtikėčiausiose vietose. Bet šiemet artėjant Mamos dienai, kuri man, po jos netekties, yra pažymėta ir lengvu liūdesio šleifu, ne tik džiaugsmu, mama apie save priminė su griausmu ir ne tik plunksnomis.
Per tą karantiną ir izoliaciją namuose turėjau laiko išknisti visas įmanomas dėžes, rastas mūsų senojo prancūziško namo palėpėje. Gėda prisipažinti, nors ir esu smalsi, dešimt metų neradau kai kurioms dėžėms laiko, vengiau jų, ypač dėl kai kurių apdulkėjimo lygio – baisiai nesinorėjo teptis rankų, o ir lobių ten nesitikėjau.
Beknisant senas XIX a. knygas ir meldžiantis, kad nepažadinčiau greta koronos viruso dar ir kokios maro bacilos, akis užkliuvo už nuostabiai gražios litografijos senos XV amžiaus bizantiškos ikonos pagrindu. Joje aukso fone pavaizduota Marija, glėbyje laikanti savo sūnų. Bet ne kūdikį, o jau paaugusį gal dešimties metų berniuką, kuris švelniai, bet tvirtai įsikibęs abiem rankomis į jos nykštį, o ji savo delnu apglobia abi sūnaus plaštakas – tarsi saugotų, globotų, guostų, išreikštų begalinę motinišką meilę. Nuvaliau šepetėliu dulkes, mintyse juokais dėkodama mamai už dovaną – litografija iš tiesų įspūdingai graži. Be to, nors nesu religinga, man Marijos ir jos sūnaus ryšys mene visuomet artimas, turbūt todėl, kad pati esu nuo meilės išprotėjusi sūnaus motina.
Nuvalius dulkes pasirodė ir užrašas – S. Maria de Perpetuo Succursu, Amžinai padedančioji Marija. Argi tai nėra motinystės esmė – amžinai padedančioji? Amžinai padedančioji tapti žmogumi. Amžinai padedančioji eiti gyvenimo keliu, padedančioji atsikelti parklupus, nors jau seniai ji nebelaiko ar net nebegali fiziškai laikyti tavęs už rankos. Amžinai padedančioji net nebūdama šalia. Taip, mama, dabar žinau, apie ką tu man kalbėjai tardama žodį atsakomybė.
Ši litografija man tapo gražiausia dovana Mamos dienos proga ir naiviai tikiu – ją ištraukė iš užmaršties ir į mano dabartinį gyvenimą atsiuntė mano mama angelas, mano amžinai padedančioji. Ačiū, mama, už dar vieną dovaną.
Dar Marijos ir jos sūnaus vaizdas mane įkvėpė pagalvoti apie visas tas mamas, kurių šios dienos proga nebebus kam sveikina, nes jų vaikai tapo angelais anksčiau, nei jos. Visas jas mintimis apkabinu ir dėkoju už tą tvirtybės pamoką, kurią savo gyvenimo tęstinumu jos mums visiems rodo.
Taip pat mintimis apkabinu visas mamas, kurios iškeliavo iš šio pasaulio be galimybės atsisveikinti, būti palydėtos švelniu prisilietimu. Ypač per paskutinius kelis mėnesius, šiame netobulame viruso sustabdytame pasaulyje. Bet net ir šios mamos žinojo, jos yra mylimos, o jų vaikai žinojo ir tebežino, kad visuomet turės amžinai padedančiąsias, nes toks yra mamos pažadas.
Tikros mamos mums įteikia didelę dovaną ir milžinišką skiepų nuo gyvenimo negandų dozę – besąlygiškos, bet nedespotiškos motinos meilės pamoką. Ir žinojimą, kad motinos ir vaikų ryšys niekada nenutrūksta – jos mus mato ir saugo net ir tada, kai mes jų nematome, nepastebime, ignoruojame, neturime joms laiko, kai jų jau nebėra su mumis…
Su mamos diena visas mamas ir visus jų vaikus, švęskime gyvenimą ir jo šviesiąją pusę.