Tai tingėjimas ar nenoras kažką daryti? Turbūt teko paauglį vaiką matyti visą dieną sėdintį ant sofos besinaudojantį telefonu ar kompiuteriu. Ir aš žinau, ką jūs tuo atveju sakote: „Mano laikais mes visą dieną dirbdavom“. Akivaizdžiai matome, kad laikai pasikeitė. Jūsų laikais nebuvo išmaniųjų technologijų. Mūsų laikais nebėra tiek dirbamų darbų: juk žmonės kraustosi iš kaimų į miestus, todėl nebėra ūkio darbų arba jie minimalūs. Tačiau galbūt tingėjimo priežastis yra visai kitokia.
Kelis paskutinius savo paauglystės metus praleidau beveik visą laiką sėdėdama, kaip mano mama sakė, „urve“ ir žiūrėdama į kompiuterio ekraną. Aš mažai dariau namų ruošos darbų, susitvarkydavau tik aplink save. Jūs sakysite, kad tai nepagarba tėvams. Taip, iš dalies negerbiau jų, nes mąstau taip pat, todėl iš kitų ir vyresnių už save reikalauju lygiavertės pagarbos. Ką gaunu, tą duodu. Tai padeda gyvenime atskirti nuoširdžius žmones iš tikrųjų norinčius su manimi turėti šiltą ir pagarbų santykį nuo dviveidžių toksiškų žmonių. Tačiau problema ne pagarboje kitiems, bet pagarboje sau. Buvau gilioje emocinėje duobėje. Aš norėjau kažką veikti, kažką daryti gyvenime, tačiau man trūko pasitikėjimo savimi, ryžto. Aš skendėjau savikaltės ir mažos savivertės liūne. Taip pat ir iš tėvų negavau palaikymo, jie manęs nesuprato. Mane išgelbėjo tik noras pabėgti iš tos vietos, o tam ryžto man netrūko.
Šią dalį iš savo gyvenimo pasakoju tam, kad suprastumėte, jog tai nėra elementarus tingėjimas. Už visos sienos, kurią vaikai apsideda aplink save, slypi kažkas pažeidžiamo. Slypi begalės problemų, kurių suaugusieji nesupranta, nepasitikėjimas savimi ir dar daug velniai žino kokių dalykų. Iš tiesų skaudu, kai matydavau, jog mama mato, kad kažkas man negerai, bet niekada nepaklausė, nepadėjo. Iš jos sulaukdavau tik kuokštą kaltinimų, moralų ir t.t. Aš nekaltinu jos, man tik gaila, kad nebuvo galimybės su mama turėti tokio tvirto ryšio, kad ji išklausiusi mane nepradėtų moralizuoti, tačiau apkabintų ir pasakytų „aš tave myliu, todėl tau padėsiu, kad ir kas benutiktų“. Turbūt man trūko besąlygiškos meilės. Visgi, dėkoju jai už tai, ką gavau. Jei ne ji, nebūčiau tokia tvirta savo nuomonėje, atvira, nuoširdi, ryžtinga, einanti prieš visuomenės nusistatymus, norinti šviesti visuomenę. Jei ne ji, aš čia nerašyčiau.
Tokį gyvenimą išgyvena vos ne kiekvienas mano amžiaus žmogus. Jis nenori nieko daryti, nes jis save pūdo iš vidaus, o svarbiausi žmonės, kurie turėtų tai pastebėti ir sustabdyti, nusisuka ir dar prieš nusisukus spjauna į jį, kad šis dar labiau save naikintų. Turbūt tai galima būtų pavadinti depresija? Kas tuo metu labiausiai padeda - tai sutikti nepažįstamieji, išsikrausčius į kitą miestą, pradėjus studijuoti, kurie rodo pagarbą, skleidžia šilumą, išklauso, pasipasakoja patys. Tie sutikti žmonės tampa ramybės prieglobsčiu, nes pagaliau atsirado nors vienas žmogus, kuris nori gali ir moka suprasti.
Aš tokį žmogų radau. Jis mane matė visokią. Jis buvo, kai aš jaučiausi beviltiškai, kai norėjau pradingti, kai skendėjau kaltėje, kai aš pykau ir liejau pyktį ant jo. Jis man stengėsi ir vis dar stengiasi įrodyti, kad esu geras žmogus. Jo buvimas šalia mane verčia keistis, atsikratyti baimių, mokytis valdyti savo emocijas, mokytis būti mergina, o vėliau ir žmona. Jis man autoritetas savęs realizacijos srityje. Jis mano superman. Ir būtent tokie žmonės atleidžia už sukeltą skausmą ir suteikia galimybę keistis. Ir tas žmogus nebūtinai turi būti antroji pusė, kurią pagaliau radai, nes atsibodo visą laiką vaikščioti su viena koja ir ranka, tas žmogus gali būti geriausias draugas (-ė), sesuo, brolis, kambariokas (-ė) ar pirmą ir paskutinį kartą sutiktas žmogus klube ar kokiam nors vakarėlyje.
Šiuo straipsniu ir visais kitai praeitais noriu jums įrodyti, kad ir vaikai turi jausmus, kad ir jie turi problemų, kurios yra svarbios, kad ir juos reikia gerbti. Kad vaikams reikia aiškių ir apibrėžtų taisyklių, o ne apdribusios košės. Gan juokingas pavyzdys. Mes kiekvienas žodžius, jų reikšmes suvokiame kitaip ir ,kai mamos klausiau, iš ko jai susideda namų tvarkymo darnai, kad žinočiau, ką daryti, ji atsakė „ iš visko“. Kas tas „viskas“? Kas čia per žodis? Tas žodis nieko neapibrėžia. Dabar tai juokinga atsiminti, bet tuo metu man tai buvo tragedija, nes negi sunku išvardinti darbus?
Visgi vaikai mokosi iš jūsų, kopijuoja jus, tad jei norite juos užauginti gerbiančiais, mylinčiais, nuoširdžiais žmonėmis, būkite tokiais, kokiais norite, kad jie taptų. Gera sena patarlė sako: obuolys nuo obels netoli rieda. Atsisukite vieną dieną į save ir suprasite, kiek daug blogų, jums nepatinkančių įpročių, savybių, charakterio bruožų vaikai būtent iš jūsų ir perėmė.