Padėkojau jam už nuomonę, mano nesvarbiai asmenybei sugaištą jo brangų laiką ir palinkėjau geros dienos. Nes kiekviena nuomonė – yra nuomonė. Nors kartais gal ir reikėtų nepraleisti progos patylėti arba bent jau mandagiau ją išsakyti. Bet nenuostabu, – kas gi gali šiais virtualios laisvės laikais leisti sau tokią prabangą susilaikyti nuo anoniminio, o gal net ir blogiau – nuo onanistinio malonumo, pasislėpus po slapyvardžiu komentuoti, spjaudytis tulžimi ir taip bent sekundei pasijusti be galo svarbiu, išgirstu. Suprantu ir užjaučiu – tyliai būti piktu ir nesvarbiu labai sunku.
Ir tada teko pripažinti pačiai sau: taip, aš iš tiesų vintažinė ir naftalininė. Ir gal netgi banali – o kas uždraus. Net kvepalai man patinka tokie sunkūs, bažnyčiomis, smilkalais, praeities dulkėmis, tuo pačiu naftalinu kiek dvekiantys – kai kas juos vadina smirdančiais, ir valio, nes juk kiekvienam savo.
Ir taip, man patinka gyventi sename name, valgyti iš seno Limožo porceliano lėkščių, ant kurių dugno dar vis įžiūrimas senojo šeimininko notaro iš Bordo vardas ir adresas – beje, aš susiradau ir tą namą Bordo, tik ten jau nebėra notaro buto. Ir taip, man patinka kas rytą žiūrėti į šimtametį veidrodį ir jame matyti save, kiek jaunesnę, laimei, nei veidrodis. Bet lygiai taip pat man patinka gyventi čia ir dabar. Ir XXI amžius bei jo progresas (ar regresas – čia kaip pažiūrėsi, kai kuriais atvejais) negąsdina ir nepiktina – pasaulis keičiasi, tik mes, nepakankamai greitai kartu su juo spėjame, c’est la vie – toks gyvenimas.
Galbūt todėl, kad nespėju keistis kartu su pasauliu ar nemėgstu pernelyg dažnai keisti, išmesti, prarasti, pakeisti vieną žmogų ar daiktą kitu, man patinka ir tai, kas buvo. Patinka – seni drabužiai, seni veidrodžiai, seni daiktai, seni filmai, seni žmonės. Nes jie turi kažkokį nepaaiškinamą patvarumo garantą – galbūt todėl, kad jie vis dar egzistuoja, kad tiek metų ir visko ištvėrę vis dar yra solidūs arba fiziškai (pavyzdžiui, baldai ir pastatai), arba dvasiškai (pavyzdžiai, visko matę ir patyrę pasaulio senjorai bei senjorės).
Todėl, ieškodama praeities pasaulio aidų, kelionėse landžioju po antikvariatus, sendaikčių parduotuvėles, dulkėtus knygynus ar second handus. Knisuosi, domiuosi, renkuosi, žiūriu. Ir kalbuosi su ten dirbančiais neapibrėžto amžiaus žmonėmis, gyvenančiai tarp praeities reliktų, kurie galbūt irgi tokie pat banalūs ir naftalinu kvepiantys kaip jų prekės, kaip aš pati.
Štai visai neseniai Venecijoje pirkdama dieviško grožio 7 dešimtmečio Murano stiklo individualią peleninę sužinojau, kad visa ta gatvelė kažkada buvo vien atikvariatai. „Kaip keičiasi Venecija, kaip gaila”, – išsprūdo man banalūs žodžiai. Pardavėjas atsakė: „Pasaulis keičiasi, madam. Liekame tik mes, keistuoliai dinozaurai. Kol kas liekame.”
Per tą prakeiktą šiuolaikinio žmogaus skubėjimą išbėgau pernelyg greitai iš parduotuvės (išbėgau, skambiai pasakyta, iš tiesų išėjau maždaug po kokio pusvalandžio paskaitos apie vintažinius Murano stiklo dirbinius ir XVIII amžiaus graviūras), nesusimąstydama išsukau iš tos buvusių antikvarų gatvelės ir taip amžiams pamiršau tiek parduotuvėlės, tiek cale pavadinimą.
Bet La Serenissima pilna siuprizų: netrukus susipažinau su Giorgio, kurio second hande buvo visko – ir senų Venecijos graviūrų, ir knygų, ir baldų, ir pavienių taurelių, išlikusių per visus kraustymusis bei skandalus. Buvo taip šalta, kad užsukau pas jį sušilti. Ir vildamasi – gal rasiu kokį drabužį, nes kitaip iki viešbučio kitame Venecijos gale ateitų ne aš, o pamėlusi iš šalčio sirena, pasigavusi gal ir ne mirtiną, bet rimtą plaučių uždegimą.
Gaila, mano italų kalbos ir Giorgio anglų kalbos žinių nepakako gilesniam dialogui, bet iš jo gražių pavargusių akių, išdidžios povyzos ir elegantiško, nors ir pratrintomis alkūnėmis švarkelio spėjau – jo gyvenimo būta įdomaus. Ir dar kur, pačioje Venecijoje – jo šeima čia gyvena jau kelis šimtus metų, tiek pavyko suprasti. Ilgai apžiūrinėjau nuostabią second hand švarkų kolekciją – kilo įtarimas, ar tik senasis Giorgio amžiaus ir finansinių nemalonumų prispaustas neišparduoda savo asmeninio garderobo, kažkada gerais laikais siūto pagal specialų užsakymą pas siuvėją būtent jam.
Įsigijau vieną švarką, vyrišką, seną, visko mačiusį ir kokybišką. Gaila, švarkas nebylys, o gal davęs omertos – garbingos tylos – įžadus ir nieko nepapasakos. Užsimetusi jį ant pečių sušilau iškart ir negalėjau atsižavėti rankų darbo švarko užbaigimo detalėmis. Be galo džiaugiausi nauju-senu pirkiniu – negaliu pakęsti šiuolaikinių drabužių netvarumo – nepykite, „bišk” pabambėsiu.
Kažkur parduotuvėlės kampe užmačiau dvi dulkančias Venecijos graviūras, maždaug 7 dešimtmečio, darytas labai įdomia ksilografijos technika. Tos Venecijos, kurios jau irgi nebėra – tuščios ir dar nenumindytos turistų ordų. Pakalbėjome ir apie tai. Ir paaiškėjo: vienoje iš graviūrų – gražuolė Madonna dell’Orto bažnyčia, kurios pašonėje įsikūrusi mano mėgstama gondolų taisykla. Stovėdama kitoje kanalo pusėje ir siurbčiodama ryto espresso mėgstu stebėti ten dirbančius meistrus – irgi iš tų išnykstančių žmonių rūšies.
Išsiskyriau su Giorgio taip ir nesužinojusi nei švarkų, nei jo paties istorijos. Bet labai dažnai mintimis grįžtu prie jo ir man nepažįstamo jo gyvenimo. Fantazuoju ir prikūrinėju, koks jis galėtų būti.
Tą patį vakarą viešbutyje iš plepios administratorės sužinojau: šie rūmai ant Didžiojo kanalo kranto, kuriuose dabar ilsisi turistai, priklauso senai ir garbingai Venecijos šeimai, davusiai miestui net du dodžus pavarde Brunato – padegėlis. Šią pavardę, tiksliau pirmiausiai pravardę, giminė gavo prieš kelis šimtus metų, kai viename iš jų palazzo kilęs gaisras kone sudegino visą kvartalą.
Plepioji venecijietė papasakojo ir tai, kad dar visai neseniai, vos prieš dešimtmetį, čia buvo tos giminės atstovo butas – labai garbingo amžiaus senjoras pusryčiaudavo akimis ganydamas rūke plaukiančias gondolas iš savo svetainės, kurioje dabar įrengtas viešbučio holas-pusryčių salė. Ir kad liftą senoviniame pastate leido įrengti tik todėl, kad senasis Brunato mandagiai, bet tvirtai priminė dabartiniams miesto valdovams apie savo giminės nuopelnus Venecijai. Įsivaizduoju, kokių istorijų būtų jis pripasakojęs, jei kažkokiu stebuklu būtumėm patekę į tą butą dar jam gyvam esant.
Seni žmonės – kaip knygos. Vienos įdomios, kitos – neskaitomai nuobodžios, trečios – išmintingos ar juokingos.... Iš esmės, visi mes – knygos ar bent jau Visatos užrašų knygelės. Galime, aišku, sakyti, kad likimas rašo mūsų gyvenimo knygas. Bet iš tiesų jis tik apmeta griaučius, idėją, scenarijų, o visą kitą jau mes ten užpildome – įdomiai arba ne.
Turiu slaptą ir greičiausiai neišsipildančią svajonę – apsigyventi Venecijoje pusmetį, senuose apleistuose rūmuose – palazzo, vėlyvą rudenį ar žiemą, kai ji tikrąją ta žodžio prasme skendi vandenyje ir tirštame rūke. Reikėtų tik nebijoti žiurkių ir įsigyti gerus guminius batus – patvarius, be abejo, elegantiškus, kurie leistų nesušlampant kojų elegantiškai braidyti per potvynio apsemtas gatves.
Norėčiau ten gyventi kurį laiką ir vartyti tas knygas – kalbėtis su žilais venecijiečiais iš praeities, sužinoti jų ir miesto paslaptis, po to visus tuos pokalbius paversti tikra knyga. Ir jei kas manęs, trumpam apsigyvenusios Venecijoje, paklaustų „madame, koks jūsų hobis?”, atsakyčiau: aš kolekcionierė – kolekcionuoju žmonės, jų praeitį, jų išnykstančius veidus ir istorijas.
Įdomu, ar dabar jaunatis, kai burtai pildosi? Bent jau Pietų Amerikos šamanai tiki – noras, per jaunatį paleistas į Visatą, visuomet išsipildo. Tikiuosi, dar spėjau panorėti skaityti senų venecijiečių gyvenimus-knygas, gyventi trumpam paskolintame Venecijos palazzo, įsisupus į naftalinu ar tiesiog retais kvepalais lengvai dvelkiančią „Fortuny” skraistę, be abejo, įsigytą antikvariate, ne made in China kopiją.