Nenoras įsileisti „w“, arba Kodėl lietuvių kalbos patriotų tikslas – paversti šalį kalbine Kuba?

I

Prisimenate pasaką apie bailų kiškį, kuriam ant uodegytės nukrito medžio lapelis, o jis nuskuodė per mišką, keldamas visuotinę paniką – dangus griūva? Ši pasaka apie mus. Jeigu dar nepastebėjote, pasakysiu, kad vienas iš keistų lietuvių tautos bruožų, kuris kada nors nusineš ją į kapus, yra sugebėjimas iš menko nieko susikurti globalią problemą ir prieš tą menką nieką kilti į žūtbūtinę kovą, tarsi nuo jos baigties priklausytų tautos likimas. Pažiūrėkite, kokiais nelaimingais pražūčiai pasmerktųjų veidais, tačiau karingai dabar pasitinkame kelias mažytes lotyniškos abėcėlės raideles, kurias Seimas išdavikiškai įleido į mūsų pasus.

Niekam nekyla abejonių, kad po įstatymo priėmimo buvo pasirašyti slaptieji protokolai, pagal kuriuos veidmainiškai bus skelbiama, kad pavardė yra neatsiejama asmens tapatybės dalis, tačiau lietuviškas č, š, v privalėsime perrašyti į cz, sz, w. Gero iš to nelauk. Gal tik Seinuose gulintis, anot Vaižganto, „pagedęs lietuvis“ Antoni Baranowski liks saugus su įteisinta lenkiška w, bet ne tautos patriarchas Jonas Bassanawiczius, kuris mirtinai nusidėjo tautai, Auszroje prirašęs gausybę sz, cz, ź, w, ar tautos himno autorius, susigalvojęs neišmintingą slapyvardį „Q. D. ir K. A“.

Būtinybė įsileisti lotyniškas raides į asmens dokumentus, net ne į abėcėlę, kelia didžiulę įtampą, tačiau niekas neįstengia paaiškinti, kodėl tų raidelių atsiradimas užsieniečių ar jų sutuoktinių pasuose, laikraščiuose, knygų puslapiuose yra toks mirtinai pavojingas, kad laikomas kalbos ir tautos išdavyste.