Be kita ko, nesaugumas ypač kursto kolektyvinį polinkį pradėti reikalus tarsi gera valia, bet vis baigti grasinimais, muštru, reikalavimu paklusti. Štai ir rugsėjį visuomeninė akcija įgijo tragikomiško pobūdžio, kai šunų gelbėjimas tapo artėjančių Seimo rinkimų aktualija. Eilinį kartą, užuot ramiai steigus sąmoningumą ir bendruomeniškumą (kuris turėtų klestėti demografiškai besitraukiančioje Lietuvoje, kai kone visi pažįsta vienas kitą), buvo mestasi į didžiąją politiką ir teisėtvarką, tarsi jie galėtų ir privalėtų ūmai pakeisti mūsų bendrabūvį, sugyvenimą, gerovę. Esą, Seimas ir vyriausybė privalo griežtinti tvarką, o teisėtvarkos pareigūnai – griežčiau persekioti ir bausti. Tada, atseit, bus gerai.
Nebus.
Daugės ciniško spaudimo, priešstatos, žeminimo ir tuščio entuziazmo, virstančio apmaudu. Kažin, ar nuo to šunims bus Lietuvoje geriau gyventi. Bet žmonėms nebus. Jie nesijaus saugesni. Dar jokia sėkminga moderni visuomenė neiškilo taip trykšdama egzistenciniu nesaugumu ir plakdamasi bizūnais.
Tikras gyvenimas, geras ir saugus arba ne, verda ne politikos aukštybėse, o ant juodos žemės, savame kieme. Kadais gyvenau Žvėryno daugiabutyje, po kurio langais esančioje sodyboje vilkšunis ilgai kentė įkalintas poros kvadratinių metrų nevalomame aptvare. Jį stebėjau, fotografavau, rašiau skundus ir bendravau su pareigūnais tol, kol šuo buvo išvežtas, kaip jie mane užtikrino, į užmiesčio sodžių. Tai įvyko be triukšmo ir keršto; bendra tvarka paskirtos baudos. Tiesa, triukšmo visgi buvo, kai, prispausti tikrintojų, šeimininkai šunį pirma perkėlė į didesnį voljerą ir išvykę paliko lyg garaže mašiną: tada jis tiesiog lipo į tas tvoras, skalydamas ir kaukdamas. Taigi šviesiajai Žvėryno bendruomenei gyvūno kančia buvo matoma ar bent girdima, tik rūpėjo „iki lemputės“, tai yra pasipiktinimo ir padūsavimo, kad, atseit, gyvenimas suš….., ir ką čia padarysi. Ir esmė yra ta, kad ši bendruomenė, su visais gyvūnais kartu paėmus, dabar nepradės gyventi geriau dėl to, kad gal pavyks prastumti į Seimą ryžtingesnių (?) gyvūnų saugotojų ir padidinti baudas kankintojams. Problema tūno čia pat, sostinės centre; ne tik pasvietėse, kur konspiraciniais žygiais atskleistas, kaip dramatizavo interneto žiniasklaida, „slaptas šunų pragaras“.
Kas, jei pragaras iš tiesų visai ne slaptas? Jei jame visi gyvename?
Savam kieme arba oriai tvarkaisi, arba visai nesitvarkai, – taip, kaip išmoksti iš tėvų ir mokytojų. Sąmoningumą, bendruomeniškumą steigia stiprus švietimas (tik ne darkymas pertvarkomis, antai šiemet sumojus į suolus sukišti keturmečius, neva tada pagaliau bus gerai; ne, nebus!). Bet nebūtina laukti jo sustiprėjant. Šiuo atveju lygiavertiškai veikia sisteminis ir individualus lygmuo, asmens apsisprendimas.
Nesaugumą galima visaip pateisinti. Bet galima ir mėginti įveikti, užuot vien teisinus ir laukus, kad, nekeičiant būdo ir krypties, aplinka ir perspektyva nušvis savaime.
Pasiūlymas kvailiams: kankynė
Ar psichologinis ir emocinis spaudimas, užgauliojimas, gąsdinimas, klaidinimas, ignoravimas ir kitoks žeminimas yra kankinimas? Manau, kad, be abejonės, taip. Ir jis Lietuvoje vykdomas plačiu mastu.
Keliaudamas po Lietuvą sutinki gabių ir šiltų žmonių, kurie įgyvendina savo drąsias idėjas, imasi kilnių misijų, kuria įstabius verslus, ilgaamžes vertybes. Bendravimas su jais stiprina, praturtina ir įkvepia. Jų savaime pasiilgsti, su jais nori būti. Bet toje pačioje valstybėje priešingai veikia masinės komunikacijos ypatumai: sekina, skurdina ir žemina. Jų krataisi, tame nenori būti. Jais reiškiasi egzistencinis nesaugumas, kai, užuot ramiai kūrus bendrabūvį, maga tik suktis iš padėties: kad ir nusiskriausti trupučiuką, kažkam trupučiuką pakiaulinti, kažką numuilinti ar nukniaukti, bet tučtuojau susisukti, o kaip ten toliau – bala nematė, nes svarbiausia yra išlikti šiandien. Tarsi kiekviena diena būtų paskutinė.
Čia gi ne laisvas gyvenimas, o įspūdžiai iš pasmerktojo kameros.
Aišku, tie atgrasūs ypatumai nėra Lietuvoje tyčia puoselėjami kaip pažangos atributas, kultūrinis paveldas ar nacionalinė vertybė. Be to, paskirai žiūrint, jie kelia juoką kaip nekalti, komiški nesusipratimai. Bet jie yra plačiai toleruojami. Ir todėl, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, įvertinant lėtinį masinį poveikį, gali būti pavojingi. Jais kurstomas ne sąmoningumas ir bendruomeniškumas, bet priešstata, įtarumas, prisitaikėliškumas, pasyvumas. Vyksta inertiškas degradavimas. Laisvavališka ir bergždžia kankynė.
Išjuokiant komunikacijos ypatumus Lietuvoje kartais primenamas sovietinio animacinio filmo herojus, kai nutukęs generolas varo valstietį Ivaną nuo krosnies: „Kelkis, kvaily, renkis, kvaily, eik pas carą, kvaily.“ Iš tiesų, kankynėn patekęs žmogus traktuojamas kaip kvailys Ivanas: iš prigimties sugedęs, tiksliai nežinia kuo prasikaltęs netikėlis, gyva bėda, kuriuo globėjiškai pasirūpinama skelbiant ukazus.
Bet, kalbant rimčiau, yra vertesnių paralelių. Tie ypatumai visiškai priešingi rinkodaros komunikacijos principams: užmuša entuziazmą ir iniciatyvą, nelavina bendravimo įgūdžių, veikiau kursto stresą, nei jį apmaldo, nereiškia atjautos, kantrybės, lankstumo ir charizmos, signalizuoja veikiau gresiantį konfliktą nei tikrą siekį patikti, įtikinti, veikti drauge ir tobulėti kartu. Rinkodaros – politinės ar komercinės – gali nemėgti ir nekęsti, tik negali paneigti jos efektyvumo. Žmones traukia dėmesys, atjauta, paskata, įkvepiantys ir įtraukiantys pasakojimai, taiklios žinutės, malonus subuvimas. Priešingi dalykai atstumia. Šie principai, jei kritiškai suvokiami, yra gyvybiškai svarbūs įvairiai sėkmei. Ir jų visgi mažai paisoma. Užuot klestėję, krutame kažkaip. Be banalios rinkodaros ir lyderystės, bet ir be orumo.
Bendruomeniškumo stygių ženklina praraja, skirianti politinę valdžią nuo visuomenės. Yra neregima siena tarp kandidato ir rinkėjų, atstovo ir atstovaujamųjų, ir jos neįveikia nė viena pusė. Tuo pat metu Seimas garsėja įstatymų kaitaliojimų gausa bei sparta ir su kitomis valdžios institucijomis tęsia reakcinės politikos inerciją. Kuo įvairiausiomis progomis sukurstoma tokia atmosfera, kad esą jei tučtuojau, nors ir verčiantis per galvą, nebus padaryta tas ar anas, tai jau tikrai ištiks galas, ir visi nukentės.
Galas vis neištinka. O žmonės jau vaikams pasakoja istorijas apie referendume dėl narystės ES balsavusiems piliečiams dovanai dalytus skalbimo miltelius ir alų, naktinę mokesčių reformą, pseudoreferendumą dėl pilietybės išsaugojimo, kurio funkciją ir formuluotę retas tesuprato, arba politinę-psichodelinę dramą dėl prekybos alkoholiu reguliavimo, atseit blaivystės (nors ir ne blaivaus proto) labui. Kolektyvinėje pasakojamojoje atmintyje išliks sukarintas karantinas praeitą pavasarį, kai gatvėse su policininkais patruliavo ginkluoti kariai ir šauliai savanoriai, per spaudos konferencijas marino ledinės fizionomijos, virusas plito sveikatos priežiūros įstaigose, o vasarą, ypač kol atostogavo sveikatos apsaugos ministras, ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, minios paleistos į visas puses vien tam, kad rudenį būtų vėl suvaržytos. Bizūną suka ir ministras pirmininkas: jei apribojimų nenorite, tai kiek žmonių norite pasmerkti numirti? Nesaugumo retorika. Baimės politika. Komunikacijos viduramžiai. Nuobodi kankynė.
Komerciniame sektoriuje masiniu reiškiniu yra tapusios kai kurių didžiųjų komercinių bankų klientams siunčiamos automatinės žinutės: maždaug, „Mielas kliente, iki tos dienos padaryk tą ir aną, o jei ne, tai užblokuosim visas sąskaitas.“ Net paskutinis kvietimas įtariamajam atvykti į teismą yra formuluojamas padoriau negu šis prašymas lojaliam ir geranoriškam klientui. Arba maždaug tokia standartinė personalizuota žinutė post factum: „Mielas kliente, banko žiniomis, mažai naudojaisi debetine kortele, todėl, pasibaigus šios galiojimui, nauja nepagaminta ir neišsiųsta, nepaisant paties prašymo ir parinkčių interneto banke.“ Normalu priminti ir gerbti įstatymais ar korporatyvine teise grindžiamas prievoles. Bet nenormalu neadekvačiai naudoti spaudimo priemones, grasinti, klaidinti ar neįspėjus varžyti pasirinkimo teises. Klientai šaiposi ar niršta tyliai. O jei pasiskundžia kiek garsiau, bičiuliai tuojau paskuba sudrausti, nes esą bankai seka klientus ir renka įkalčius prieš visus bei kiekvieną, ir patriukšmavęs gali rasti įšaldytas sąskaitas ir kitaip nukentėti. Ir banko grasinimai, ir klientų skleidžiami gandai yra klaidinančios abstrakcijos apie viską ir nieką. Vargo vakarienė. Viduramžiai. Tamsieji amžiai.
Daugybę atvejų pripasakotų bet kuris socialus asmuo, kuris neatsiskyręs nuo visuomenės gyveno ar tebegyvena Lietuvoje. Kankynę kursto ne svetimas blogis, Kremliaus „troliai“ ar agentai, užjūrių konspiracijų meistrai ar kokie nors įsivaizduojami kipšai, o patys saviškiai, stumiantys reikalus prieš savus, šiais nepasitikėdami: jie kuria programas, standartus ir klišes, it malkas skaldo apsimestinai mandagaus tono (ir dėl to juolab stresą kurstančias) grėsmingas žinutes, nesivargina išreikšti konkrečiu atveju tinkamo jautresnio dėmesio ir t. t. Su kankyne galima susitaikyti ir guostis, kad niekur nebūna vien gerai ir kad nepriklausomoje Lietuvoje palyginti labai gerai gyvename. Bet priklauso nuo to, su kuo lyginsi – Estija ar Baltarusija. Be to, atitolus ir žvilgtelėjus iš šono, be ypatingų pastangų tampa akivaizdu, kad susitaikyti nei reikia, nei būtina, nei yra prasmės. Iš to nieko gero nėra ir nebus, nes negali būti.
Grįžtant prie pradžioje minėtos aktualijos, tai „slaptas šunų pragaras“ būtų proga steigti sąmoningumą ir bendruomeniškumą ir mažinti pragarą visiems. Aišku, niekas nedraudžia stilingai išdūrinėti netikėlius „Facebooke“ ar „YouTube“, – juk būna smagu; bent tuo pagyvinamas priešrinkiminis štilis. Tačiau tuo apsiribojant ir neperžengiant įpročio tučtuojau kaip nors išsisukti iš padėties, gąsdinti paskutiniąja ir užmesti reikalą politikams ir teisėtvarkos pareigūnams, trūksta perspektyvos. Tęsiasi ta pati kankynė, lėtinė nepasitikėjimo krizė, kai, užuot ramiai įtikinus, įkvėpus ir sutarus veikti, reikalaujama paklusti.
Pagaliau, iš kur gi į politiką Lietuvoje ateis aukštesnės prabos lyderių, jei ne iš pačių išpuoselėtų bendruomenių? Išmintingesnių vadovų per išpardavimą juk nenusipirksime. Galima, bet neįdomu būtų tokių įsivežti, importuoti: (dar) turime pakankamai savų, vietinių gyventojų. Poreikis akivaizdus – Lietuvos visuomenėje subrandinti saugų, orų žmogų. Tam kiekvienam kasdien duodama daug progų.