Štai pavyzdys: vienas jaunas vyras, pasijutęs nesuprastas savo žmonos (ji, mat, visą savo laiką skyrė dviems mažiems vaikams) iš nevilties nusižudė. Po savęs paliko tokį poetišką laiškelį: „Aš lyg vienišas vilkas svetimame miške, kuriame svetimi vilkai mano vilkiško kauksmo nesupranta…“.
Vaikinas norėjo mėgautis gyvenimu, žiaumoti jį be jokių pastangų – popinamas tėvų, o vėliau žmonos. Bet kai toji visą savo dėmesį nukreipė į vaikus, jam iš po kojų išslydo žemė. Egoizmas tapo jo bilietu į mirtį. Lietuvoje kasmet nusižudo daug jaunų, darbingų žmonių. Tai dažniausiai yra vyrai, nesugebėję įveikti gyvenimo mestų iššūkių. Tyliai save žudančių alkoholiu, narkotikais, vaistais turbūt yra daugiau nei buvo karo ar pokario metais. Paradoksas – gyvenimas gerėja, bet vyrai dėl to netampa laimingesni. Kodėl?
Išdėstysiu savo nuomonę. Po ilgų sovietinių dešimtmečių, po materialistinės ideologijos šėlsmo lietuviai liko be moralinio kompaso. Vyro vaidmuo pradėjo keistis. Vis garsiau deklaruojamos moterų teisės koregavo ir „stipriosios“ lyties situaciją – vyrai buvo skatinami nebijoti rodyti savo jausmų, vis daugiau padėti moterims buityje, netgi išeiti vaikų priežiūros atostogų ir nuo ryto iki vakaro keisti pampersus. „Vyrai ir moterys yra lygūs“ – nuskambėjo lyg ir gražiai, o dar labiau džiugino publikacijos laikraščiuose – tėčiai augina vaikus, o mamos bosauja Biovelose ar sėdi televizijose trečią dieną po gimdymo. Puiku, puiku – skalambijo masinės informacijos priemonės iš visų pusių, lyg ir abi pusės patenkintos, visiems gerai. Tad einame toliau – gyvenimas per trumpas, kad vargą vargtume, gyvenkime tik sau. „Mylėk save!“– iš visų pusių šaukia gyvenimo būdo treneriai.
Turim ką turim: Lietuvoje daugelis 30-ties metų vyrų ir moterų vis dar yra viengungiai, nes nenori ar bijo kurti šeimas. Dažnas jų, paragavęs gyvenimo poroje skonio, susivokia, kad jis nė iš tolo neprimena to superinio deserto, kuriame galėtų suklestėti ta viešai deklaruojama „meilė sau“. Anaiptol! Šeimoje atsiradus vaikui, šis šventas aktas – „meilė sau“ tampa misija neįmanoma. Viešos skyrybų istorijos dar labiau atbaido nuo santuokos, o ypač vyrus. Nes „laimingi tėčiai“, kurie kiaurą parą keitė sauskelnes ir sėdėjo namuose (tuo tarpu kai jų žmonos staipėsi televizijose), staiga išėjo iš proto, viską metė ir išvažiavo su svetimomis žmonomis į Bahamus ar Balį. Tokių istorijų šiandien užtektinai galime pasiskaityti ir įsitikinti, kad šeimyninis gyvenimas vargu bau suderinamas su „gyvenimu sau“.
Pastaraisiais metais per Lietuvą nuskambėjo ypač daug pamokančių istorijų, kurių herojai – žinomi vyrai – politikai, šoumenai ar verslininkai, pabuvę pavyzdiniais vyrais ir tėčiais, staiga viską metė ir, pamynę gražias lyčių lygybės teorijas, išdūmė laukais neatsigręždami. Nes vaikų zyzimas ir buitis tapo nepakeliama našta jų silpniems pečiams.
– Skubiai pristatykite šį paketą būrio vadui.
– Ką?… Aš?….Dabar?... – nustemba Petrauskas ir paspoksojęs į laikrodį atsako:
– Atleiskite, leitenante, ne. Per daug myliu save, kad be reikalo stresuočiau. Soriukas, kaip sakoma.
Noriu pasakyti, kad tarnyba karinėse pajėgose suteikia vaikinams bendrumo ir gyvenimo prasmės jausmą, paskatina imtis atsakomybės vienas už kitą. Tai, beje, svarbu ne tik vaikinams, bet apie merginas, moteris parašysiu kitą kartą. Tarnavę koviniuose daliniuose žino, kad reikiamą akimirką nebūsi paliktas vienas, o ir tu pats privalai pasirūpinti kitais, bendradarbiauti, būti be galo jautrus, pasirengęs tiksliai vykdyti užduotis.
Kariuomenėje užsimezga draugystė visam gyvenimui. Nes mūšio lauke turi žinoti, kad draugas sergės tavo nugarą, o ne šaus į ją pirmai progai pasitaikius. Pasitikėjimas vienas kitu ir atsidavimas bendram tikslui – tos vertybės kurios be galo reikalingos ir šeimoje. Juk čia – kaip ir kare – tu nepabėgsi viską metęs kai tik pakvips paraku ar nuaidės pirmieji šūviai? Tai kodėl žmonės tuojau bėga skirtis, kai tik ištinka pirmieji sunkumai santuokoje? Juk jie ir susituokė tam, kad siektų bendro tikslo, kad darytų viską vardan jo.
Lietuvoje iš 100 vedusių porų išsiskiria 61 – a. Tai aiškiai liudija iki ko prisigyvenome. Truputį kas – ir į krūmus, pamiršus meilės priesakus, įsipareigojimus ir nelaimingus „meilės“ įkaitus vaikus. O ar žinojote apie mokslinius tyrimus, kurie rodo, jog patyrė skyrybas vaikai yra labiau pažeidžiami?Greičiau suserga depresija ir apskritai psichinėmis ligomis? Kad jiems sunkiau sukurti santuokas, nes jų išgverę tėvai atėmė jiems galimybę pamatyti, patirti normalius santykius šeimoje. Kur tėvas su motina rūpinasi vienas kitu ir neišduoda vienas kito ir taip visą gyvenimą, „iki grabo lentos“, kaip sakoma.
Tėvynės išdavikas baudžiamas griežčiausia bausme. Šeimos išdavikas priešingai – gali tapti netgi „influenceriu“ ir, susirinkęs būrius gerbėjų, samprotauti apie laisvę ir kaip reikia mylėti save. Pasakysiu atvirai, kai apie tai kalba vyrai radijo eteryje, man plaukai šiaušiasi nuo kylančių emocijų. Ką jūs darytumėte sibiruose ar karo metu? Paliktumėte vaikus ir bėgtumėte relaksuotis?Likusius nepilnoje šeimoje vaikus dažniausiai augina mamos. Jos griūdamos pildo visus savo pupuliukų norus ir pačios to nenujausdamos užaugina Lietuvai minkštakūnius, kurių stipriausias raumuo ne bicepsas, o liežuvis. Ir taip pasaka be galo…
Sakysite, kad kariai taip pat skiriasi. Taip, bet pažiūrėkime kaip, pavyzdžiui, yra Izraelyje. Ten kariuomenė yra privaloma visiems, netgi merginoms. Maža to, atsakomybės siekiama ir gyvenime. Jeigu kas nežinojo, tai pasakysiu, kad išsiskirti Izraelyje yra ypatingai sunku. Įstatymai tokie, kad išsiskyręs vyras negali palikti šeimos prieš tai nepadėjęs ant stalo mažiausiai šimtą tūkstančių eurų. Priklausomai nuo vaikų kiekio. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnė suma privalo būti sumokama. Net ir sumokėjęs užstatą neišsisuksi nuo paramos vaikams. Mokėsi už viską, mokėsi daug ir taip iki pat brandos – pakol sukaks 21-eri. Tad į vedybas Izraelyje žiūrima labai rimtai. Kaip ir į tarnystę Tėvynei.
Gal ir keistai kam nuskambės, bet mylėti kitus reikia mokytis. Tik egoizmas ar nesveika „meilė sau“ yra įgimta. Mano tvirtu įsitikinimu be pasiruošimo negalima pulti į rimtus santykius. O geriausias pasiruošimas yra kariuomenė. Žinau, ką sakau. Tai tiek šiam kartui apie karinę tarnybą ir nesavanaudišką meilę savo antrai pusei.
P. S. Šiek tiek informacijos. Lietuva yra antra pagal savižudybių kiekį šalis pasaulyje. 2016 metais Lietuvoje nusižudė 65,1 vyras ir 12,4 moterys. 2018 metais savižudybių kiekis Lietuvoje tapo aukščiausias Europos Sąjungoje 31,5 šimtui tūkstančių gyventojų. (Kipre 2,5). Izraelyje savižudybių mastas vienas mažiausias pasaulyje. Palyginimui, ten įvyksta tik 3,2 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų: 9,9 vyras ir 2,1 moterys. Europa turi aukščiausią savižudybių kiekį pasaulyje. Šiaip tame pasaulyje per metus nusižudo apie vienas milijonas žmonių. Dauguma vyrų tarp 24-60 metų.