Išradingumo nepritrūkę verslininkai ir toliau džiaugiasi į lauko kino teatrus plūstančiais žmonėmis, o bažnyčios po truputį atveria savo duris tikintiesiems. Tiesa, tos duris atvėrusios bažnyčios, pasirodo, yra dar didesnė problema, nei visos iki šiol kilusios. Kaip jie drįsta?
Savo draugų ir pažįstamų rate turiu nemažai menininkų, teatralų, muzikų ir kitų kūrėjų, kuriuos gerbiu ir žaviuosi jų talentu, bet pastaruoju metu dažno suprasti nesugebu. Vos paskalbus apie vėl vyksiančias mišias, jie puolė dalytis pasipiktinimais: o jei aš surengsiu pasirodymą dešimčiai žmonių, kuo tai skirsis?
Įsivaizduokime, kad situacija, su kuria susiduriame šiandien – mūsų namų gaisras. Pavykus užgesinti didžiausioms ugnims, pradeda atrodyti, kad yra pakankamai saugu grįžti ir greitai pagriebti būtiniausius dalykus. Ugnis vis dar rusena, mėginimas grįžti gali kainuoti labai daug, gali būti, kad įpūsime ugniai naują gyvybę ir namai vėl paskęs dūmuose, bet ryžtamės pamėginti. Dėl ko grįžtumėte į ugnį – dėl paso, būtinųjų vaistų ar dėl knygos?
Gerbiami (ir tikrai, nuoširdžiai gerbiami) meno kūrėjai, jūsų pasipiktinimas „kodėl jiems galima, o man – ne“ atrodo lyg vaikiška užgaida ten, kur „labai labai noriu“ turėtų būti pamiršta. Kad ir kokie nuostabūs jūsų spektakliai, kaip ir kaip pasiilgome jūsų koncertų, pripažinkime, kad retas jų yra toks gyvenimą keičiantis, kad negalėtume jų palaukti dar bent porą mėnesių.
Mokslinės studijos yra patvirtinusios, kad tikėjimas ir religija turi sąsajų su geresne žmonių sveikata. Jie padeda žmonėms kovoti su depresija, nerimu, mažina savižudybės riziką (kas svarbu ne tik dabar, bet šiuo metu – ypač). Vieni stipriausių Lietuvos psichoterapeutų taip pat tvirtina tikėjimo galią gydyme.
Pavydėti bažnyčiai, žinot, kažkaip nebrandu. Gyvename šalyje, kur daugiau nei 77% gyventojų save priskiria Romos katalikams (2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis). Tikėjimo laisvė ir pasirinkimas neiškelia jų aukščiau kitų šalies gyventojų – tų vos 6,1%, kurie nepriskiria savęs jokiai religinei bendruomenei. Tik nesistengti suprasti, kad daliai, gal net labai didelei, Lietuvoje gyvenančių žmonių bažnyčia ir mišios padeda neprarasti vilties – kvaila.
Kvailystė man atrodo nebandyti atsistoti į kito žmogaus batus. Pasirinkę sau konkurentu bažnyčią, kultūros kūrėjai nusprendė, kad jų indėlis į žmonių gyvenimą – ne mažesnis. Sutinku, be jūsų gal nebūtų už ką kovoti ir kam stengtis, kad vėl galėtų atsiverti visos durys – kultūra bet kurios visuomenės ir šalies gyvenime be galo svarbi. Bėda, kad šioje situacijoje jūs atsistojote į bažnyčios, jos vadovų batus, įsivaizduodami, kad visa tai – jų didžiojo pikto plano dalis. Koks tas planas, matyt, reikėtų paklausti atskirai, bet esmė šį kartą ne ten. Šį kartą reikėtų juos pamiršti ir pasistengti suprasti tuos, kurie į bažnyčią eina, o ne ją valdo.
Deja, šią akimirką dažnai ir pelnytos kritikos susilaukiančios katalikų bažnyčios galvos sugebėjo suprasti savo, pavadinkim, klientus teisingiau nei meno ir kultūros žmonės. Teatrą, koncertus mes mylim ir džiaugiamės jais, bet dar porą mėnesių, greičiausiai, kiekvienas galėtų išgyventi ten ir nenuėjęs. Nesakau, kad nenuėjusių į bažnyčią laukia mirtis, bet verta pasistengti suprasti, kad giliai tikinčiųjų pasaulis gali skirtis nuo mūsų. Jaučiu, kad teisinga būtų tai palyginti su skaudamu dantimi. Nors su skausmu gyventi galima ir, matyt, labai ilgai, bet palengvėjimas jo atsikračius – milžiniškas.
Dauguma apeliuoja į tai, kad bažnyčiose daugiausiai lankosi senyvo amžiaus žmonės, kuriems virusas yra pavojingesnis. Tiesa, bet kodėl pamirštame, kad būtent jiems dažnai nuraminimas, palaikymas ir pamokymas iš sakyklos gali padėti ramesne širdimi išgyventi karantiną ir su juo atėjusius iššūkius? Neigti, kad iššūkiai – ne vien ekonominiai, būtų neteisinga – ilgas karantinas, kaip jau parodė ne tokia sena istorija, gresia potrauminio streso sindromu, kitomis psichologinėmis bėdomis ir psichikos sutrikimų paūmėjimu.
Ginčytis, kas svarbiau: menas ar religija, nagai ar drabužiai, kelionės ar vaikų darželiai, galų gale, sveikata ar ekonomika, galima iki nukritimo. Manau, bent dėl vieno galime sutarti – iš degančio namo visko išgelbėti nespėsime, todėl dabar reikia rinktis tai, kas svarbiausia. Po truputį atidarinėti vartelius ir stebėti, ar kuri pakelta lenta neįpūs ugnies iš naujo. Negalima visų draudimų panaikinti per dieną, todėl kartais reikia susitaikyti su tuo, kad esame ne pirmo būtinumo, kad yra svarbesnių. Kad esame ne, kaip D. Trumpo Amerika, „first“, o kaip juokavo A. Tapinas – „third“ ar net sąrašo pabaigoje.
Kviečiu pasistengti atsilaikyti dar bent truputį. Nežinau žmogaus, kurio šis karantinas nebūtų nors truputį išvarginęs, nors truputį užknisęs ir nors truputį išvedęs iš proto. Tik prieš pradėdami vaikiškai baksnoti į tuos, kurie draudimų švelnintojams pasirodė svarbesni, pasistenkime atsistoti į kitus batus. Tik ne vadovų, o tų, kuriems tos paslaugos, galbūt iš tiesų būtinos, ne tik norimos.