Vien tik visuotinės skaitmenizacijos čia kaltinti nereikėtų. Visuotinis interneto įsigalėjimas, bet ir daug veiksnių. XX a. viduryje laisvą meilę propagavo hipiai. Šiek tiek vėliau meilės istorija buvo ir paties žmogaus istorija. Meilė, seksas, dviejų žmonių sąjunga kiekvienam buvo labai svarbu. Aišku, tokių porų yra ir dabar, jos niekur nedingo, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje tai yra greičiau išimtis iš taisyklės, o ne taisyklė. Šiandien poros sąjunga labiau paremta išskaičiavimu, pragmatizmu. Retas kuris galvoja, ką gali suteikti kitam žmogui, kur kas dažniau yra galvojama, ką gauti iš kito.
Tam neigiamą įtaką pirmiau nei skaitmenizacija, turėjo kilusi didžiulė feminizmo banga. Nepamirškime, kad buvo ir radikaliųjų feminisčių, nekentusių priešingos lyties. Tačiau jos buvo be galo madingos, populiarios. Jos neigė meilę ir seksualumą.
Toli ieškoti nereikia. Maždaug apie 2000-2003 m. toks agresyvokai nusiteikusių moterų sambrūzdis buvo kilęs ir Lietuvoje. Turbūt dar prisimenate klubą 6666? Pavadinimą sudaro skaičius, panašus į velnio tuziną. Klubas buvo vadinamas tiesiog „šeškėmis“. Joms vadovavo kontraversiškai vertinamos personos – Donalda Meiželytė, Nijolė Oželytė bei Daina Bilevičiūtė. Į klubą susirinkusias moteris jos pasveikindavo išvadindamos vyrus ,,ožiais, turinčiais tik lyties organus ir daugiau nieko“. Salė džiaugsmingai plodavo, ošdavo. Tas dvelkiantis iš scenos cinizmas, užgauliojimai vyrų atžvilgiu tikrai neskatina mąstyti apie vyrų ir moterų santykių subtilybes.
Šis, sakyčiau, kraštutinio feminizmo ir agresijos paskatintas cinizmas veržte veržiasi iš moterų klubo 6666, į kurio pobūvius būdavo įleidžiamos tik merginos ir moterys, nors čia patekdavo ir vyrų, pavyzdžiui, scenos apšvietėjai buvo vyrukai. Šiame klube vyrai, kaip abstrakčios būtybės būdavo tiesiog kalami prie kryžiaus, įvairiausiais būdais stengiamasi paskatinti moteris elgtis ne kaip kitaip, o būtent taip, kaip elgiasi moterų šou vedėjos. Nuskambėdavo raginimai įsigyti vibratorius, o vyrus varyti lauk. Na, „nebent laikyti namie vietoj šuns“. Dėl „šeškių“ velniško populiarumo ne viena jauna moteris patikėjo, kad tokia moteriška agresija, cinizmas yra norma, kad toks moters elgesys, kaip kad elgiasi „šeškių“ vedėjos ne vienai „įkvėptai“ jauniklei tapo siekiamu idealu.
Tokia nevykusi mada amžių sandūroje apskritai buvo populiari, čia minėtosios velnio „šeškės“ – tai tik lašas jūroje. Radikaliosios feministės propagavo, kad „visi vyrai yra kiaulės“, kad „vyras moteriai turi būti devinta stiklinė, iš kurios ji norėtų atsigerti“, kad „vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros“ (nors iš tiesų vyrai ir moterys yra labai panašūs, jie tiesiog žmonės iš Žemės), kad „geriau agurkas negu vyras“ ir t.t. Tuo metu įvyko toks virsmas, kai moterys atitolsta nuo vyrų, o vyrai nuo moterų. Tapo be galo populiaru būti vienišai (primenu, kad tuo metu atsirado ir kosminiu greičiu išpopuliarėjo garsusis „Bridžitos Džouns dienoraštis“ apie senmergę iš Londono), kurti itin artimų moterų ratelius, grupeles, bendruomenes. Pavyzdžiu gali buti ir grupė „Spice Girls“, ir filmas „Seksas ir miestas“... Moterų laiko leidimas tik su moterimis ir vyrų niekinimas buvo labai, net labai populiaru – „ant bangos“.
Amžių sandūroje taip pat tapo be galo populiaru būti lesbiete arba bent jau elgtis kaip lesbietė. Tuomet jaunos panelės propagavo itin artimą „mergaičių draugystę“ (apie tai yra mano straipsnis „Bendrabučio mergaitės“), vaidindavo lesbietes, pavyzdžiui, klube šokdavo mergina su mergina ir glamonėdavosi, bučiuodavosi. Taip besielgiančius vaikinus ir vyrus būtų smerkę, išviję iš naktinio klubo, galbūt net sumušę. Tačiau taip elgtis merginoms buvo laikoma cool.
Ši radikalaus feminizmo banga nuslūgo, tačiau negalėjo toks visuotinai populiarus reiškinys nepalikti pėdsakų. Praūžus tai bangai, kurios grėsmingumą savo mastu būtų galima prilyginti netgi dabartinei pandemijai, negalėjo nelikti „nuolaužų“. Dar ir dabar yra likusi susiformavusi kai kurių (tikrai toli gražu ne visų – neįsižeiskite) moterų nuostata, jog vyras reikalingas tik pinigams uždirbti ir vaikams padaryti. Tokios personos, suėjusios į savo moteriškus ratelius, viena per kitą giriasi, kaip „išdūrė diedą“, kaip išsijuokė, kaip „pastatė į vietą“ ir t.t.
Taigi tas radikalusis feminizmas ir buvo ta pagrindinė priežastis, kodėl šiandien meilė ir seksas nėra laikomi vertybes. Kita priežastis – jau minėta skaitmenizacija. Įdomu tai, kad poros, kurių amžius svyruoja nuo 50 iki 70 metų kur kas dažniau teigia, jog tebemyli savo partnerius kaip ir anksčiau, nei jaunesni asmenys. Remiantis 2019 m. Leipcigo universiteto atliktu tyrimu, galima pasakyti, kad minėtoji vyresnių žmonių amžiaus grupė yra kur kas seksualiai aktyvesni nei jauni asmenys tarp 18-32 m. Mokslininkai kelia hipotezę, kad tokio jaunimo lytinio pasyvumo priežastis gali būti lengvai prieinama pornografinė medžiaga internete. Pati pornografija taip pat save yra seniai virtualizavusi – yra paremtai žmonių-veikėjų santykiu. Pornografiją internete vietoj gyvų santykių renkasi drovūs žmonės. O tokių drovuolių daugėja vėlgi dėl užsisklendimo. Užsisklendimą didina galimybė laiką leisti vien tik prie kompiuterio ekrano, juolab, kad dabar, pandemijos metu, tai labai skatinama. Mano nuomone, esant tokiai situacijai, sekso robotų ir visokių guminių „sekso partnerių“ svarba ateityje išaugs. Nors jau ir dabar žiniasklaidoje vis pasigirsta pranešimų apie tai, kad tokie dalykai gaminami masiškai ir turi didžiulę paklausą kaip ir kiti sekso žaisliukai.
Tačiau dėl to, kad šiuolaikiniai žmonės mažiau myli ir mylisi, kaltas tikrai ne vien tik pornografijos prieinamumas ar sekso žaisliukų pasiūla. Pornografija ir sekso žaislai blogą įtaką daro tik priklausomiems nuo jos žmonėms. Skaitmeninių technologijų neigiamo poveikio seksualiniams santykiams yra didžiulė – kur kas didesnė nei įsivaizduojate. Ji padarė įtaką tam, kad pamažu nyksta tradicinės žmonių bendravimo ir susipažinimo vietos: klubai, restoranai, kino teatrai, parkai, draugų rateliai ir šventės ir t.t.
Žmonės dabar (turiu omeny ne tik pandemiją, bet ir kelerius pastaruosius metus) daugiausia bendrauja internetu. Toks bendravimo būdas jokiu būdu neatstoja gyvo bendravimo. Kiek teko girdėti istorijų, kad du žmonės, daug laiko prabendravę internete, susitikę ne tik kad neranda bendros kalbos, bet net negali vienas į kitą žiūrėti. Tai apie kokį čia meilės ir sekso santykių užmezgimą gali būti kalba?
Su žmogumi, kurį matai tik kompiuterio ekrane, negali užsimegzti stiprus ryšys, trauka. Tam, kad atsirastų potraukis, reikia gyvo bendravimo, reikia jausti kitą žmogų šalia, turėti galimybę jį apkabinti, jausti jo kūno šilumą, kvapą. Kad ir kokios būtų tobulos informacinės technologijos, jos nesuartina žmonių taip, kaip gyvas bendravimas, kad ir ką besakytų didžiuliai „nuotolinio bendravimo“ šalininkai, toks bendravimas yra kažkoks netikras „sintetinis“. Žmonės sėdi vieni priešais savo skaitmeninius įrenginius ir skaičiuoja „patinka“ savo profiliuose.
Reiškinys, kurį straipsnyje aprašiau, yra plačiai paplitęs, tačiau nėra absoliutus. Žmonės gyvena, įsimyli ir mylisi. Tačiau tikro, stipraus ir visaapimančio ryšio poreikis, svarba nėra būdingas visiems. Žinoma, dėl to labai gaila.
