Jeigu norite pakeisti savo gyvenimą, turite kaltinti tik save ir atsakyti už savo veiksmus. Lengviausia yra kaltinti aplinką, kurios galbūt ir negalite kontroliuoti, bet užtai savo veiksmus – galite. Viena žmonių grupė tiki likimu, kad nuo likimo nepabėgsi – kaip lemta, taip ir bus. Kita žmonių grupė tvirtina – daugiausiai nuo manęs priklauso, ką aš turėsiu.
Susipažinkite su sėkmingų žmonių biografijomis, pasidomėkite, kokiais principais jie vadovaujasi. Pamatysite, kad tie, kurie prisiima sau daugiau atsakomybės ir yra patys savo „likimo kalviai“, kurie susikuria sėkmę. Kitaip ir negali būti. Pačiam nededant didelių pastangų lengviausia yra kaltinti kitą. Taip ne tik kratomasi atsakomybės, bet ir nustojama tobulėti. Lengviausia yra nieko nesiekti, nes likimas nulemtas ir galvoti – arba pasiseks, arba ne. Taip pamažu ir degraduojama nieko nesiekiant, ir vis labiau kaltinant kitus.
Kodėl senovės liaudies išmintis sako „ką pasėsi, tą ir pjausi“? O ne, ką kiti pasės, tą tu ir pjausi. Dar senovėje žmonės suprato, kad daug kas nuo jų pačių priklauso. Žinoma, nėra vien juoda arba balta. Dažniausiai kiekvienam žmogui artimas ir toks, ir toks požiūris, bet svarbiausia, prisiimti atsakomybę ir kontroliuoti savo gyvenimą pačiam.
Kol to neįsisavinsi, tol tave lydės vidutiniškas arba vargingas gyvenimas. Įsivaizduokit, visos aplinkybės atsisukusios prieš tave ir tu negauni to, ko nori. Gali ištisas tiradas aplinkiniams pasakoti, kas kaltas už visus tuos dalykus.
Tu gali arba nuleisti rankas, arba nepasiduoti ir ieškoti būdų savo tikslui pasiekti. Juk bandyti tol, kol pavyks, gali neribotai. Net, jei nepavyks, tu būsi viską padaręs, ką galėjai ir ko negalėjai. Bet tą sužinosi tik gilioje senatvėje.
Tiesa, mažai tikėtina, kad tau nepavyks, nes, jei eisi savo keliu, anksčiau ar vėliau, bet rezultatas bus.
O jeigu nepavyksta iškart padaryti to, ką norėjai, padaryk išvadas, pakoreguok veiksmus ir toliau siek. Taip pat vertėtų iš savo žodyno išmesti žodį neįmanoma. Viskas, ką sakote yra įmanoma, tame tarpe, ir žodis neįmanoma.
Vietoj skundimosi – tobulėk, mokinkis užsienio kalbų, programavimo, piešimo ar kitų dalykų. Ilgainiui tai atsipirks. Siekite karjeros savo svajonių srityje. Žinoma, norėtųsi, kad darbdavys pakeltų pareigose, mokėtų didesnį atlyginimą, valstybė atseikėtų didesnes išmokas, rinktų mažiau mokesčių...
Visgi siūlyčiau į tai pažvelgti kitaip. Pavyzdžiui, jūs esate puikus savo srities profesionalas, o jums nedidina atlyginimo? Nueikite pas darbdavį ir pateikite argumentus. Jeigu jūsų argumentai bus svarūs, jums tikrai pakels atlyginimą, nes jūsų sukuriama vertė yra išaugusi.
Jei visgi nepavyksta sutarti, tuomet gal verčiau ieškoti kito geriau apmokamo darbo, o gal net susikurti darbo vietą sau pačiam. Dažniausiai žmonės nemoka parduoti savęs, todėl ir dirba už mažus atlyginimus. Jie patys save apsiriboja ir nereikia čia kaltinti likimo. Jie gyvena savo „tikrovėje“, ir patys nusistato ribas, kas įmanoma ir neįmanoma. Atitinkami ir rezultatai. Pavyzdžiui, iš aplinkinių esu girdėjęs, kad jie niekada nebus turtingi. Taip ir įvyko, nes jie patys nusprendė būti vargšais.
Visos mintys – tiek teigiamos, tiek neigiamos – materializuojasi. Jeigu tu galvoji – man pavyks, tuomet smegenys atranda tik kelius vedančius link sėkmės. Čia kaip programavime.
Žinoma, būna labai sudėtingų situacijų. Čia kaip žaidžiant kortomis – vienam iškrenta geros kortos, kitiems nelabai, bet net tie, kurie gauna blogas kortas, su jomis žaidžia ir, jei žaidimą gerai išmano, jie ir laimi jį. Taip ir gyvenime.
Turite patys nuspręsti, ar jūs galite tapti savo „likimo kalviais“, nepaisant priešiškos aplinkos ir daugybės kliūčių, ar vis dėlto, norite būti kaip visi ir gyventi kaip visi, ir kaltinti visus, kaip visi, kratantis atsakomybės ir užkraunant ją savo mokytojams, darbdaviams, Vyriausybei, draugams ir, galų gale, pasiekti tą patį rezultatą, kaip ir visi.