Odė keiksmažodžiams: kodėl mums tai naudinga ir kaip išradingai nusikeikti užsienio kalbomis

Rusai sako, kad yra tik vienas žodis, kuriuo galima papasakoti bet kokią istoriją, išreikšti bet kokią emociją ir kuris turi tiek reikšmių, kiek joks kitas žodis, jokioje kitoje kalboje. Garsusis „х*й“, trijų raidžių kelrodis, kurį galima rasti tiek mene, tiek stoties sienų graffiti, tvirtai prilipęs ir tarp lietuvių. Arba va – jaunimo labiau pamėgtas anglosaksų „f*ck“. Irgi gana universalus jaustukas, ištiktukas ir emoji viename. Mamos ir kalbininkai raukosi, o tautai vienodai, ji keikiasi, keikėsi ir panašu, kad keiksis toliau. Nors TV kartais atleidžia kokį tiesioginiame eteryje emocijų nesuvaldžiusį vedėją, tačiau daugumai jis net neatrodo labai kaltas. Tiesiog garsiai pasakė tai, ką visi sako tyliai.

Žodžiu, keiksmai YRA mūsų kalbos dalis. Todėl nekrūpčiokim ir pažiūrėkim, kokie keiksmažodžiaipopuliariausi pasaulyje ir Lietuvoje. Kokia jų kilmė ir raida. Ir sužinokime, ką iš tikro kai kurie iš jų reiškia.

Kažkada tėtis mane prigavo. Žaisdamas krepšinį užsimiršau ir žodžiai su daug žvaigždučių (bl**, na***,ku***) skambėjo per visą kiemą. Rėkalojau, žinoma, ne vienas. Emocijoms liejantis per kraštus, burnojo visi – tiek žaidėjai, tiek sirgaliai. Tiesiog mano kakarynė buvo tokia, kad artimieji gėdijosi net penktame aukšte. Namie laukė rimtas pokalbis, nes tėvai galvojo, kad nesikeikiu; su jais visuomet kalbėdavau pagarbiai ir be... svetimybių. Deja, keikiuosi ir dabar. Irgi valdausi. Mama jau priprato, darbe irgi kažkaip plius minus išsisuku tik su lietuvių kalba. Tačiau emocijos toks dalykas: kai jauti stipriai, kalbi irgi panašiai.