Paklusimas įstatymams

Siaučiant koronavirusui, valdžia skelbia vis daugiau nurodymų ir įsakymų, smulkiai reguliuoja žmonių veiksmus. Uždaromos mokyklos, barai ir sporto centrai, privaloma dėvėti kaukes, draudžiama burtis, vyresnio amžiaus ir kiti „rizikos grupei“ priklausantys asmenys raginami neišeiti iš namų. Visa tai sietina su pastangomis sustabdyti užkrato plėtimąsi. Yra karantino taisyklių pažeidimų, bet ne itin daug.

Piliečiai paklūsta valdžiai, bet ar jie turėtų tai daryti, ar valdžia turi dorovinę teisę reikalauti paklusimo? Daugelis į abu klausimus teigiamai atsakytų. Lyg savaime suprantama, kad reikia vykdyti valdžios įsakymus. Paklusimas esąs būtinas, nes tik valstybė galinti užtikrinti bendruomenės stabilumą ir piliečių saugumą, be kurių gyvenimas būtų sunkesnis ir mažiau malonus, nors ir ne „vienišas, skurdus, baisus, žvėriškas ir trumpas“, kaip mano Thomas Hobbesas. Valstybė, kurios nurodymų nepaisoma, būtų paralyžiuota ir negalėtų atlikti savo esminių funkcijų. Valdžia nuolat kartoja, kad geras pilietis yra drausmingas, – nesvarbu, ar ji nuoširdžiai siektų skatinti pilietiškumą, ar sąmoningai plautų piliečių smegenis. Žmonės yra linkę paklusti įstatymams ne tik dėl to, kad jie nuo mažens indoktrinuojami arba bijo būti baudžiami, bet ir dėl to, kad jie įsitikinę turintys teisinę ir dorovinę pareigą tai daryti. Bet plačiai paplitęs paklusimas įstatymams dažnai nėra pageidautinas. Sovietų okupacijos metais didžioji dauguma drausmingai vykdė valdžios nurodymus, net kai jie nederėjo su sąžine ar gilesniais įsitikinimais. Galima tik apgailestauti, kad Lietuvoje paklusnumas didėjo, mažėjant priespaudos griežtumui ir apimčiai. Stalino metais proporcingai daugiau inteligentų rodė dorovinį stuburą. Kad ir kokie būtų kuriami mitai apie vadinamąją savaimią visuomenę, jos nariai nedrįso atvirai palaikyti tų, kurie atvirai priešinosi represiniams įstatymams. Vokiečiams priekaištaujama, kad jie pakluso naciams, su mažomis išimtimis vykdė ir barbariškiausius įsakymus. Nors ir nereikėtų paklusti neteisėtiems represinės valdžios potvarkiams, taip elgiamasi siekiant išvengti represijų.

Laisvos ir teisingos demokratijos turi tvirtesnį pagrindą reikalauti paklusimo, bet ir jų piliečiai perdėm linkę aklai paklusti valdžiai. Amerikiečiai ramiai toleravo vergiją, vėliau palaikė juodaodžius diskriminuojančius ir žeminančius įstatymus. Bet esama ir tų, kurie principingai priešinasi kai kuriems įstatymams. Jehovos liudytojai atsisako tarnauti kariuomenėje bei prisiekti bet kurios valstybės valdžiai, nes jie esą tarnauja Dievo karalystei. Lietuvos teismai negerbia jų įsitikinimų (tad ir sąžinės laisvės), verčia jų diakonus tarnauti kariuomenėje. Pacifistas gali nemokėti dalies savo mokesčių, skirtų, jo nuomone, pertekliniam Pentagono biudžetui, kuriuo apmokamos militaristinės avantiūros. Principais grindžiamų nepaklusimo atvejų nesti daug. Paprasti piliečiai dažnai pažeidinėja įstatymus dėl kasdieniškesnių priežasčių. Jie nepaiso eismo taisyklių, nuslepia dalį pajamų, nemoka PVM už santechnikų ar kirpėjų suteiktas paslaugas, rūko žolę ir geria naminę. Ir tai daro ramia sąžine, nemanydami, kad savo veiksmais kenkia valstybei ir jos pastangoms įgyvendinti teisingumą, mažina jos suteikiamą saugumą, piktnaudžiauja kaimynų gera valia. Utilitaristas net gali teigti, kad toks elgesys privalomas, nes sukelia geriausias pasekmes. Smulkus įstatymo pažeidėjas iš to gauna daugiau naudos negu kiti patiria žalos – tie penkiasdešimt į iždą nepervestų eurų neturės poveikio nei valstybės biudžetui, nei kaimynų kišenėms.

Mažai kas galvoja, kad atskiri įstatymų pažeidimai sugriaus valstybės pamatus, bet nuogąstaujama, kad, nepaklusdami įstatymams smulkūs pažeidėjai užkrečia kitus savo pavyzdžiu, skatina juos panašiai elgtis, taip sudarydami sąlygas įsitvirtinti ilgainiui žalingam nepagarbos įstatymams mentalitetui. Tad valdžia ir sąžiningi piliečiai negali būti abejingi įstatymų pažeidimams, turi užtikrinti, kad jie bus gerbiami, net jei tai reikalautų griežtų priemonių. Tokios nuostatos grindė 1980–2010 m. JAV paplitusią „nulinės tolerancijos“ politiką, pagal kurią žmonės buvo sulaikomi ir baudžiami net už menkiausius nusižengimus, pavyzdžiui, grafiti paišymą, gatvės šiukšlinimą, važiavimą „zuikiu“, langų daužymą. Drakoniškos priemonės neva užkerta kelią rimtesniems nusikaltimams. Nors programa sulaukė palaikymo iš politikų ir gyventojų, naujausi tyrimai kelia abejonių dėl jos veiksmingumo. Nusikaltimų skaičius ženkliai sumažėjo, nes tais metais būta mažiau 15–26 metų bernų, sudarančių pagrindinę smurtautojų kohortą. Būta ir kitų nepageidautinų pasekmių, antai griežtos priemonės buvo nukreiptos prieš jau ir taip skriaudžiamas mažumas.

Nors esama pagrindo manyti, kad nepaklusdamas įstatymams žmogus nei sukelia žalos, nei skatina nesuskaičiuojamą kiekį kitų elgtis panašiai, sunku atsikratyti įsitikinimo, kad jis elgiasi neteisingai. Visiems turi būti taikomos tos pačios taisyklės ir normos, tad reikia klausti, kas būtų, jei visi taip elgtųsi. Pavieniai pažeidimai gal neturi reikšmingo poveikio, bet jei visi nepaisytų eismo taisyklių, nuslėptų dalį savo pajamų, pirktų kontrabandines cigaretes, tai keliai taptų mažiau saugūs, valstybei pritrūktų lėšų, atsirastų kitų neigiamų pasekmių. Jei dar galima pro pirštus žiūrėti į atskirus įstatymo nepaklusimo atvejus, toks elgesys būtų nepriimtinas ir draustinas, jei taip elgtųsi visi. Tai esą rodo, kad privalu paklusti visiems įstatymams.

Kai klausiama, kas būtų, jei visi elgtųsi taip pat, reikia tiksliau apibrėžti, kas konkrečiai yra draustinas elgesys. Ko aš negaliu daryti, jei visi darytų tą patį? Prieš daugiau negu 50 metų buvo nurodyta, kad daug kas priklauso nuo elgesio apibūdinimo. Tarkime, kad norint apsaugoti veją, draudžiama per ją eiti. Nors veja būtų išmindžiota, jei visi nepaisytų draudimo per ją eiti, aš nieko blogo nedarau, nepaisydamas draudimo, kai veja vešli. Padėtis būtų kita, jei visi, gal net mano veiksmų skatinami, pradėtų vaikštinėti po veją. Aš vaikštinėjau, kai žolei nekenkiau, kiti per veją vaikštinėdami ją ištrypia. Ką aš dariau, tas nebuvo kenksminga, ką jie daro, tas yra žalinga, tad jie nedaro to, ką aš dariau. Tad jei visi elgtųsi, kaip aš elgiuosi, žolė liktų neištrypta. Ji sužalojama, kai kiti per ją vaikštinėja kitomis aplinkybėmis. Šią įžvalgą galima apibendrinti. Šiuo metu sėdžiu prie kompiuterio ir rašau skiltį. Niekas dėl to nenukenčia. Bet jei visi Lietuvos gyventojai elgtųsi, kaip aš dabar darau, kiltų nepageidautinų pasekmių. Gydytojai nebegydytų koronavirusu sergančiųjų, vilkikų vairuotojai nevežiotų prekių, sustotų darbas parduotuvėse. Ar tai reiškia, kad niekas negali sėdėti prie kompiuterio ir rašyti? Ne. Reikia tik tiksliau apibūdinti, ką aš darau – aš rašau skiltį, kai kiti dirba savo įprastus darbus. Pagal tokį apibūdinimą elgesys yra priimtinas, nes pasaulis nesugriūtų, jei visi taip elgtųsi. Jei aš neišreikalauju kasos kvito iš kirpėjos, valstybė nenukenčia. Nors aš nepaklūstu įstatymui, mano elgesys nėra smerktinas, nes daugelis kitų jam paklūsta, ir to gana, kad valdžia normaliai veiktų. Platesnės apimties neigiamų pasekmių nėra. Bet jei mano elgesys stebuklingu būdu skatintų visus, net stambius prekybininkus, nemokėti PVM, padėtis būtų kita ir gal reikėtų kitaip elgtis. Bet ši padėtis negalioja, ir atitinkamomis aplinkybėmis eiliniai¬ piliečiai gali elgtis, kaip elgėsi lig šiol.

Pastaruoju metu populiarėja vadinamasis filosofinis anarchizmas, įsitikinimas, kad nesame įpareigoti palaikyti savo valstybės ir paklusti jos įstatymams. Filosofas Jasonas Brennanas siūlo skirti valstybės legitimumą nuo jos autoritetingumo. Valstybė yra legitimi, kai jos valdžia savo veiksmais, ypač nuostata piliečių atžvilgiu, nusipelno moralinę teisę skelbti įstatymus ir potvarkius bei užtikrinti jų vykdymą, reikalui esant, pasikliaudama prievarta. Valstybė yra autoritetinga, kai jos piliečiai turi moralinę pareigą palaikyti ir paklusti jos įstatymams, potvarkiams ir kitiems teisiniams aktams. (Ankstesniuose pasisakymuose apie politinį įsipareigojimą nepakankamai aiškiai atskyriau legitimumą ir autoritetingumą.) Legitimumas suteikia valstybei teisę priversti piliečius paklusti, autoritetingumas įpareigoja piliečius paklusti. Tai ne tas pats. Legitimi valstybė turi teisę apmokestinti savo piliečius, jei ji yra dar autoritetinga, tai piliečiams nevalia jų nemokėti. Tuo atžvilgiu autoritetingos valstybės piliečiai įgyja naujų moralinių pareigų, kurių neturi neautoritetingų šalių gyventojai. Reikia įsisąmoninti, kad žmogus paklūsta įstatymui, kai jis daro, ką įstatymas nurodo, ir kaip tik dėl to, kad įstatymas nurodo. Jei žmogus elgiasi lygiai taip pat, kaip nurodo įstatymai, bet ne dėl to, kad įstatymai tai liepia, jis formaliai nepaklūsta įstatymams. Aš nežudau, nesmurtauju, nevaginėju, neskatinu neapykantos, padengiu savo skolas, gal net moku mokesčius, nes tai veiksmai, kurie dera su dorove, ir aš noriu būti doras žmogus. Aš šitaip daryčiau, net jei įstatymai to nenurodinėtų. Čia ne įstatymai, o doroviniai įsitikinimai turi lemiamos reikšmės. Bet aš paklusčiau autoritetingai valstybei, jei vykdyčiau jos įstatymą dėvėti kaukę. Kaukės dėvėjimas nėra moralinė pareiga. Paprastai demokratijos yra legitimios, diktatūros ne. Bet demokratijos nėra autoritetingos. Nors jos turi teisę skelbti įstatymus ir prievarta juos įgyvendinti, jos neturi moralinės galios įpareigoti piliečius jiems paklusti. Piliečiai arba nuolatiniai gyventojai lieka laisvi paklusti ar nepaklusti, tai jų pasirinkimas. Gana dažnas moralinių pareigų ir teisinių reikalavimų sutapimas užtikrina, kad nepaklusimas teisiniams nurodymams nesukels didesnių praktinių padarinių, nepakirs piliečių saugumą ir valstybės stabilumą užtikrinančių priemonių. Praktinis filosofinio anarchizmo poveikis nėra itin radikalus.

Tik įstatymų fetišistai mano, kad reikia paklusti rep¬resiniams represinės valdžios įstatymams. Daugelis juos vykdo, siekdami vengti bausmių. Nėra konsensuso, ar reikėtų elgtis, kaip reikalauja šitokios valdžios „normalūs“ įstatymai, kurie nepažeidinėja žmogaus teisių, neįtvirtina represinių struktūrų, bet reguliuoja prekybą, sveikatos priežiūrą, susisiekimą ir t. t. Spėju, kad šalies gyventojų dauguma veikiausiai sakytų „taip“, nes laisvės siekiui postūmio nesuteikia eismo avarijos ar šlubuojanti sveikatos sistema. Aš neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu. Bet veikiausiai jų pažeidinėjimas nesilpnintų valdžios, neskatintų jos demokratėti ar labiau rūpintis gyventojų gerove, taigi liktų be poveikio, tad veikiausiai neverta rizikuoti valdžios rūstybe, juolab kai nėra dorovinės pareigos tai daryti.
Ne visos demokratiškos valdžios, kurios užtikrina aukštą gyvenimo lygį ir gerbia savo piliečių teises, turi legitimumo. Tarkime, kad SSRS būtų pasukusi demok¬ratijos linkme, panaikinusi represines struktūras, užtik¬rinusi gyventojų žmogaus teises ir materialinę gerovę. Ar šitaip pertvarkyta SSRS turėtų moralinę teisę Lietuvoje skelbti įstatymus ir užtikrinti jų vykdymą, reikalui esant pasikliaudama prievarta? Gana aišku, kad ne. Nors ji ir neprieštaringai valdytų, ji neteisėtai okupavo Lietuvą ir tą okupaciją toliau vykdo, tad neturi moralinės teisės valdyti Lietuvos, juolab prievarta primesti savo įstatymus. Panaši padėtis galiotų, kaip nurodė ne vienas filosofas, jei JAV okupuotų ir inkorporuotų Meksikos ar Kanados ruožą, o visiems jo gyventojams suteiktų pilietybę ir visas teises, kurias turi piliečiai senbuviai. Šis pavyzdys rodo, kad šalis gali būti legitimi daliai gyventojų, bet nelegitimi kitiems sluoksniams.

Įvairiais būdais siekiama paaiškinti, kodėl žmogus įsipareigoja ar būna įpareigotas paklusti valstybei. Vienos teorijos pabrėžia asmens veiksmus ir laisvą pasirinkimą, antros – prigimtinę pareigą puoselėti visuotines vertybes ar pareigas, kurios sieja mus su visais kitais. Kadangi eiliniai piliečiai tik išimties tvarka oficialiai prisiekia valstybei, antai per pilietybės priėmimo iškilmes ar gaudami įvažiavimo vizą, pagrindinis dėmesys skiriamas tyliajam pritarimui (tacit consent), kuris dažniausiai reiškiamas gyvenant valstybėje, dalyvaujant rinkimuose ir dar kitais būdais. Bet ar galima rimtai teigti, kad žmonės, kurie gyvena diktatūrose, iš kurių negali išvykti, joms tyliai pritaria? Ar žmogus, atsisakęs emigruoti, kad galėtų priešintis represinei valdžiai, tyliai įsipareigoja jai paklusti? Jei dalyvavimas rinkimuose reiškia pritarimą, tai ar nedalyvavimas reiškia nepritarimą arba pritarimo atšaukimą? Kitos teorijos pabrėžia dėkingumą, abipusiškumą (reciprocity) ar abipusį paslaugumą. Esą valstybė suteikia mums įvairiausių gėrybių, praturtina mūsų gyvenimą, tad turėtume atsidėkoti. Jei kas nors gera valia mums padeda, tai turime atsidėkoti. Bet mes patys laisvi nutarti kaip, geradaris negali nurodyti, ko iš mūsų laukia, ką turėtume duoti. Vieni gal atsidėkotų įsipareigodami valstybei, bet kiti gali remti vertingas valstybės programas, kaip antai kovą su socialine atskirtimi, bet atsisakyti paklusti įstatymams. Kiti teoretikai pasikliauja abipusiu paslaugumu, arba tuo, ką Johnas Rawlsas ir kiti vadina sąžiningumo principu. Kai žmonės įsijungia į visiems naudingą bendrą veiklą, kurios taisyklės apriboja visų laisvę bendram labui, ir paklūsta šioms taisyklėms, jie gali reikalauti tokios pat drausmės iš tų, kurie gauna naudos iš jų ir kitų klusnumo. Vien tai, kad jie gauna naudos, esą pakankamas pagrindas įpareigoti dalyvius bendradarbiauti net be jų formaliai išreikšto pritarimo. Tuo galima abejoti. Paprastai įsitraukiame į bend¬radarbiavimo projektus sąmoningai ir savarankiškai. Bet žmogus nepasirenka, kurioje valstybėje gimsta, ir itin daug naudos gauna ne iš valdžios, bet iš nepriklausomų nevalstybinių organizacijų. Jei abipusiškumas ir sąžiningumas dar gali įpareigoti sutikusius bendradarbiauti žmones (daug kas tuo abejoja), šiuo pagrindu negalima kitiems šalies gyventojams primesti dorovinės pareigos paklusti valdžiai.

Prigimtinių pareigų teorijos teigia, kad žmonės turi pareigą užtikrinti teisingumą, didinti žmonijos gerovę, vieni kitiems padėti bėdos atveju, ir, nors šios pareigos yra universalios, jų įgyvendinimas sietinas su įsipareigojimu savai valstybei, kuri sudaro sąlygas jas įgyvendinti. Bet ne vienas filosofas, ypač A. Johnas Simmonsas, yra argumentavęs, kad net jei turime šitokių pareigų, jos tiesiog nesieja mūsų su valstybe, tad neįgyjame pareigos paklusti jos įstatymams. Svarbu puoselėti teisingumą ir kovoti su skurdu savo valstybėje, bet kodėl suteikti jai pirmenybę, jei kitose šalyse teisingumas labiau pažeidinėjamas, jų gyventojai gyvena ant bado ribos? Kodėl neskirti daugiau paramos toms šalims, kurioms parama gyvybiškai svarbi? Užuot mokėjus mokesčius į savo šalies iždus, ar neturėtume pervesti jų kitoms valstybėms ar savo šalies organizacijoms, kurios rūpinasi nuskriaustaisiais? Prigimtinės pareigos esą įpareigoja visus, nepriklausomai nuo jų tautybės, pilietybės, lyties ir kitų bruožų bei savybių, tad veiksmai, kurie privalomi visiems, yra vienodai taikytini visiems. Jei mūsų pareiga – rūpintis teisingumu, tai turime juo rūpintis visur, o ne tik savo šalies teritorijoje. Šis visuotinumas sunkiai dera su pirmenybės teikimu savai valstybei ir saviesiems.

Filosofija yra diskusija be pabaigos. Galime atpažinti klaidingas teorijas ir silpnus argumentus, bet negebame jų pakeisti tokiais, kurie būtų visiškai atsparūs kritikai. Nors filosofinis anarchizmas ir verčia abejoti, ar turime dorovinę pareigą paklusti įstatymams, sunku neigti valstybės svarbą, ypač kritiniais atvejais, pavyzdžiui, kai priešas kėsinasi į jos suverenumą. Norėtųsi pilietinės drausmės ir paklusimo, jei kiltų rimtas pavojus, kad Rusija puls Lietuvą. Pandemija – kitas atvejis, kai šalies gyventojai turėtų vieningai ir koordinuotai veikti, o tai didele dalimi lems valdžios veiksmai ir gyventojų reakcija į juos. Daugelis pasaulio valdžių iš pradžių neįvertino koronaviruso pavojaus – JAV prezidentas Donaldas Trumpas aiškino, kad jis greitai išnyks, Madride daugiau negu 120 000 žmonių dalyvavo eitynėse Tarptautinės moters dienos proga, Lietuva neatšaukė Kaziuko mugės, o į „Žalgirio“ rungtynes atė¬jo beveik 14 000 sirgalių. Kai valdžios susigaudė, jos griebėsi drakoniškų priemonių pandemijai įveikti. Priemonės buvo ypatingos dviem atžvilgiais. Pirma, apribojimai savo apimtimi neturi precedento. Antra, jie buvo taikomi, aplenkiant įprastas procedūras. Normaliomis aplinkybėmis nebūtų galima drausti važiuoti į kitus miestus per Velykas, viešumoje burtis didesnėse nei 2–5 asmenų grupėse, nebūtų įsakoma žmonėms dėvėti kaukes, verslui nutraukti savo veikimą. Nebūtų ir primygtinų rekomendacijų vyresniems nei 60 metų ir kitiems „rizikos grupei“ priklausantiems žmonėms neišeiti iš savo butų. Vykdomoji valdžia savo nuožiūra skelbė potvarkius, įsakus, įvairias taisykles, dažnai nesitardama su parlamentu, iš esmės ignoruodama ir prezidentą. Kitos institucijos uoliai sekė valdžios pavyzdžiu, kartais persistengdamos.

Apskritai žmonės buvo drausmingi, pakluso valdžios nurodymams, nors sunkiau nustatyti, kodėl. Vieni gal tai darė pirmiausia siekdami apsaugoti savo sveikatą, antri – iš solidarumo su bendrapiliečiais ir rūpinimosi jų gerove, treti – siekdami išvengti bausmės dėl potvarkių pažeidimo, ketvirti – dėl pagarbos valdžiai ir įsitikinimo, kad reikia paklusti įstatymams. Būta ir kitų priežasčių, ir daugelį veikė ne viena, bet kelios, gal net visos išvardytos priežastys. Poveikį turėjo ir šalies tradicijos. Azijos šalyse, kaip ir Rytų Europoje, visuomenės drausmingesnės, JAV dešinieji ir Prancūzijos kairieji – gerokai mažiau. Bet klusnumas nėra užtikrintas. Kuo ilgiau tęsis karantinas, tuo daugiau žmonių nerimaus, protestuos prieš potvarkius, kuriuos laikys neteisėtais ir pertekliniais. Tuo atveju gali sumažėti pagarba įstatymams ir padidėti praktinių, ne tik filosofinių anarchistų.

Piktinimaisi gali kilti dėl savavališkų, gana kvailų apribojimų. Mičigano valstijos gubernatorė įsakė didelėms parduotuvėms uždaryti zonas, skirtas kilimams, grindims, baldams, sodo centrams, augalų daigynams ar dažams. Taigi gyventojai gali nusipirkti butelį degtinės, bet ne dažų ar sėklų. Ji taip pat draudė žmonėms keliauti į vasarnamius arba burtis kartu, jeigu jie negyvena kartu. Kitais atvejais piktinamasi, kad potvarkiai pažeidžia Konstitucijoje garantuotas teises. Kanzaso gubernatorė uždraudė daugiau negu 10 žmonių dalyvauti religinėse apeigose ar kitokiame bažnyčios renginyje. Federalinis teisėjas anuliavo šį apribojimą nurodydamas, kad įsakas veikiausiai pažeidžia religijos ir žodžio laisvę. Pasak teisėjo, visuomenės saugumas ir sveikata svarbūs, bet svarbi ir pagarba Konstitucijai. Jis nurodė, kad maldininkai gali rinktis bažnyčioje, bet privalo išlaikyti saugų atstumą tarp dalyvių. Turiu pripažinti, kad nesupratau, kodėl Lietuvoje Katalikų Bažnyčia nutarė atšaukti viešas pamaldas, užuot tik reikalavusi, kad tikintieji laikytųsi privalomo atstumo. Jei pasitikima, kad alkoholio pirkėjai parduotuvėse gerbs socialinio atstumo taisykles, kodėl reikia manyti, jog parapijiečiai negebės to daryti? Man taip pat lieka mįslė, kodėl Vyskupų Konferencija nutarė mėgdžioti valdžią ir karantino švelninimo sąlygomis ragino tikinčiuosius, priklausančius rizikos grupei, nesilankyti bažnyčiose, taip saugant save ir kitus, o mišias stebėti per televiziją ir internetu. Ribojimas būtų priimtinas, jei senukai keltų ypatingą pavojų kitiems, kokiu nors ypatingu būdu platintų virusą, stiprintų jo poveikį. Kiek žinau, tokio pavojaus nėra, bent jo nenurodė vyskupai. Virusas yra gerokai pavojingesnis patiems senjorams, bet jie patys turi teisę spręsti, kiek yra pasiryžę rizikuoti, o ne kokie nors pasiskelbę geradariai.

Spaudimas pašalinti karantino apribojimus tik didės. Ir politiniais sumetimais, artėjant rinkimams įvairiose šalyse, ir dėl ekonominių priežasčių, paplitus nedarbui ir smukus gyvenimo lygiui. Pasipiktinimą valdžia didele dalimi sukelia veiksmai, įkūnijantys tas valstybės savybes, kurios itin atgrasios anarchistams. Pirma, tai valdžios pomėgis smulkiai reguliuoti ir riboti žmonių laisvę be rimto pagrindo. Tik mažas įstatymų nuošimtis susietas su valstybės egzistavimą pateisinančiomis funkcijomis, kaip nacionalinis saugumas, vidaus saugumo užtikrinimas, gerovę ugdančios ūkio ir susisiekimo priemonės. Prastumiami nereikšmingi įstatymai, už kurių pažeidimą gresia baudos, net įkalinimas. Ką bend¬ro su esminėmis valdžios funkcijomis turi „valstiečių“ užgaida drausti jaunesniems negu dvidešimties metų žmonėms pirkti alkoholį? Antra, ryškus valdžios pomėgis primesti savo įstatymus iš viršaus, neįsiklausyti į piliečių nuomones, nesistengti pateisinti savo veiksmų ar pradėti dialogą, kuriuo būtų siekiama laimėti piliečių pritarimą ir įtikinti juos paklusti įstatymams. Taigi esama per daug laisvę ribojančių pertek¬linių įstatymų ir per mažai nuoširdžių mėginimų juos paaiškinti ir pateisinti. Tegul masės paklūsta!

Pastarųjų mėnesių Lietuvos valdžios veiksmai atsiduoda tuo, ką praktiniai ir filosofiniai anarchistai pagrįstai laiko chrestomatiniais valstybės savavaliavimo pavyzdžiais. Poreikis kuo greičiau sustabdyti Covid-19 plėtrą iš dalies pateisina skubotus vyriausybės veiksmus, bet ne arogantišką kitų valdžios šakų nepaisymą. Tačiau krizė kontroliuojama didele dalimi dėl paprastos sėkmės. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei užkratas jau būtų paplitęs Kaziuko mugės metu. Pribrendo laikas vyriausybei savo ankstesnius sprendimus įstatyti į teisines vėžes ir siekti visuomenės pritarimo tolesniems žingsniams. Veikiausiai tokių žingsnių nebus ir potvarkiai nebus autoritetingi. Bet kai kurių jų reikia laikytis, nes jie prisideda apsaugant žmones nuo ligos.