Dabartinė situacija tarsi per padidinamąjį stiklą nukreipia dėmesį į santykius mūsų gyvenime. Visi turime pamatinius santykius su tėvais, vaikais, artimiausiais draugais, kurie moko, augina, vėto ir mėto. Tuomet santykį į save patį, kaip su savimi elgiuosi, kiek save sugebu priimti ir mylėti, kiek pažįstu savo kūną ir vidinį pasaulį.
Tačiau yra du ypatingi santykiai mūsų gyvenime – su Dievu ir mirtimi. Santykiuose tarp žmonių yra daug dinamikos, jį lengviau įsisamoninti, tai tarsi sultys, kuriose nuolat verdame. Tačiau šalia to visą gyvenimą esame kviečiami pažvelgti į savo dievišką prigimtį, pamatyti savyje daugiau ir giliau, ne vien tik fizinį kūną. O santykis su mirtimi liečiamas mažiau, nebent išgyvename artimojo netektį ar imamės iniciatyvos ir pradedame ieškoti atsakymų į būties klausimus.
Šiuolaikiniame gyvenime savo laikinumą bandome pažaboti ištiesintomis raukšlėmis ir nesenstančiu kūnu. Ar nebėgame nuo savo prigimties? Kas iš tiesų veda mus į amžinumą? Tikiu, kad tai, ką paliekame po savęs.
Ligos mums ne naujiena, bet grėsmė gyvybei yra viena jautriausių žmogaus vietų, kur jis gali pasijusti itin pažeidžiamas. Pasidaro baisu, atsiranda nežinomybė, kuri žmogui kelia daug jausmų. O juk esame pripratę planuoti save bei įvykius, tad nuo mūsų nebepriklausanti situacija yra didelis akibrokštas, kai kontrolė išsprūsta iš rankų. Kyla klausimas, ar mokame priimti tai, kad kažko negalime paaiškinti, suprasti, numatyti? Vienoje iš senųjų kultūrų – Havajų – buvo manoma, kad tik priėmę nežinomybę, kaip dabarties ir gyvenimo neišvengiamą dalį, galime atrasti ryšį su Dievu.
Kokias mintis ir jausmus man kelia dabartinė situacija? Manau, kad nieko kito nebeliko kaip kad žmogui apvilkti tramdomuosius marškinius, kad jis pagaliau stabtelėtų savo beribėje inercijoje ir pažvelgtų į save, ką jis čia veikia. Kaip mūsų veiksmai ir pasirinkimai veikia žemę, kuri yra nualinta. Žemė kiekvienais metais duoda mums vaisius, o mes pamirštame net padėkoti ir veikiau puolame planuoti, kokiais ištekliais dar pasinaudojus. Atrodo, kad žmogus tapo besotis, pats sau suteikęs teisę be sustojimo eikvoti ir teršti žemės išteklius.
Į akis parodyta, kad „ei, žmogau, nesavivaliauk“. Manau svarbu, ką kiekvienas išeidami paliekame po savęs – ar tai būtų miškas, ar upė, ar tarpasmeniniai santykiai. Ar esame kuriančios, ar griaunančios būtybės? Ar po savęs susirenkame „šiukšles“? Žvelgiant į dabartinį santykį su gamta ir santykius tarp žmonių neretai paliekame griovimą. Manau, taip neturi būti, nes žemės ir gyvybės griovimas lemia pusiausvyros trūkumą ir žmonių gyvenimuose. Viskas susiję.
Jei einu į mišką rinkti mėlynes, ar atsiklausiu miško leidimo su manimi pasidalinti gėrybėmis, ar už tai padėkoju tuo mišku rūpindamasi? Ar vis dėlto iš godumo draskydama miško paklotę susišluoju uogas sau, kad jų turėčiau kuo daugiau ir nesvarbu, kas lieka po manęs... Ar priėjusi prie kalno noriu įrodyti savo didybę ir pasiekti viršūnę, ar esu nuolanki ir pagarbiai pasisvečiuoju jo slėniuose ar aukščiuose. Kalbu apie tai, kaip mes elgiamės atėję į kažkieno kito namus. Panašiai ir santykiuose tarp žmonių. Visko nutinka, tačiau ar atsiprašome, ar padėkojame?
Jei ugnį gerbiu, elgiuosi tausojančiai, ji man duoda šilumą, šviesą, padeda pasigaminti maistą. Tačiau jei elgiuosi savanaudiškai ir nepagarbiai, ji gali nudeginti. Ši paralelė tinka ir suvokiant, kaip turėtume elgtis su gamta įskaitant ir mūsų fizinį kūną, kurį taipogi darkome, jam priekaištaujame. Mūsų kūnas, kaip ir visa gamta yra dovana, kurią svarbu priimti ir tausoti.
Jaučiu, kad dabartinė situacija yra kvietimas pažiūrėti, kas aš esu šioje žemėje, kokį poveikį savo darbais darau aplinkai. Pandemija žmogų įspraudė į dėžutę ir apribojo jo laisves. Tačiau galbūt laisvės žmogui apribotos tam, kad primintų apie jo atsakomybes ir leistų pažiūrėti į savo vidų. Galbūt pamiršome savo šaknis, padėką, santykį su Dievu, kad mes ateiname dalinti ir duoti, o tik po to imti kažką sau. Kol kas matau, kad žmonija linkusi imti ir vartoti. Kaip kitaip pažadinti žmogų ir paprašyti jo gerbti save ir visą gyvybę?