Sunku patikėti, bet progresyvi, pakankamai feministinė ir toli gražu ne konservatyvi Prancūzija, praėjus beveik penkiasdešimt metų po abortų legalizavimo įstatymo, vėl turi ginti moters teisę į nepageidaujamo nėštumo nutraukimą. Tiesa, skirtingai nei Lenkijoje, šalyje mažai kas abejoja moters teise atsisakyti tapti motina bei atlikti operaciją, tačiau pandemija šį sprendimą itin apsunkina – dažniausiai jis tiesiog tampa įstatymiškai nebeįmanomas.
Jau kelios savaitės šalies Nacionalinėje asamblėjoje ir visuomenėje vėl verda pirmojo karantino metu dar kovo mėnesį prasidėję debatai dėl legalaus chirurginio aborto termino prailginimo nuo 12 iki 14 savaičių (tai yra 16 savaičių po mėnesinių išnykimo). Mat perpildytose šalies ligoninėse visos pajėgos skiriamos kovai už koronavirusu užsikrėtusių pacientų gyvybę bei sveikatą, dėl to nėštumo nutraukimas gydymo įstaigose tampa sunkiai pasiekiama procedūra ir moterys ne visada laiku sulaukia pagalbos.
Siautėjant pandemijai, pirmas žingsnis ginant moterų teisę į disponavimų savo kūnu, tai yra, į nepageidaujamo nėštumo nutraukimą, vis dėlto žengtas jau šių metų balandžio mėnesį. Tuomet Prancūzijoje oficialiai buvo prailgintas medicininio aborto namų sąlygomis terminas – nuo 7 iki 9 savaičių (anksčiau 9 savaičių nėštumą tokiu būdu buvo galima nutraukti tik ligoninėse).
Lapkričio 9 d. Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos nariai dar kartą savo balsais užtikrino – antrojo karantino metu moterys ir vėl turi teisę į nechirurginį nėštumo nutraukimą namuose tomis pačiomis sąlygomis. Moterų teisių gynėjai tai vadina mažyte pergale ir nenuleidžia rankų.
Medicininis abortas, dar žinomas kaip medikamentinis abortas, įvyksta, kai nėštumo nutraukimui vartojamas tam tikras vaistų derinys. Karantino sąlygomis medikamentai šiai procedūrai išrašomi nuotoliniu būdu, taip pat vykdomos ir telekonsultacijos prieš bei po procedūros.
Taip pat specialiu protokolu patvirtinta, jog skausmui malšinti turi būti išrašomas paracetamolis, o ne ibuprofenas, taip pat rekomenduojama, jog tokiu būdu nėštumą nutraukianti moteris procedūros metu nebūtų namuose viena, jei jai kartais kiltų rimtos komplikacijos ir prireiktų pagalbos.
Šalies moterų teisių gynėjai, ginekologai, akušerės ir neplanuotai pastojusios moterys neramiai laukia lapkričio antroje pusėje numatyto balsavimo Nacionalinėje asamblėjoje, mat tuomet galutinai paaiškės, ar chirurginio aborto terminas bus pratęstas. Spalio pradžioje 102 šalies įstatymus priimantys politikai balsavimu pritarė legalaus aborto termino ilginimui, 65 balsavo prieš. Tačiau tai dar ne galutinis sprendimas, o tik pirminis įstatymo tokiu delikačiu klausimu projekto variantas – leisti ar drausti nesutaria ne tik politikai, bet ir kai kurie medikai bei etikos sargai.
Prancūzijos medicinos akademijos nariai oficialiai pasisako prieš termino prailginimą, nes kuo vėlesnis nėštumo nutraukimas, tuo daugiau šis procesas reikalauja chirurginio įsikišimo, didėja trumpalaikių ir ypač ilgalaikių komplikacijų pavojus, pavyzdžiui, galimi dažni persileidimai ar nevaisingumas ateityje.
Etikos ar moterų teisių klausimas
Belaukiant galutinio įstatymo teksto ratifikavimo vyksta aršūs debatai ir vis dažniau prisimenamas S. de Beauvoir įspėjimas nuolat ginti moteris bei jų teises, kurios krizės akivaizdoje būna paaukojamos pirmiausia. Šiandien abortas nėra etikos klausimas, tai moterų teisių klausimas, tokia buvo deputatės Marie-Pierre Rixain reakcija į Konsultacinio nacionalinio etikos komiteto neigiamą nuomonę dėl chirurginio nėštumo nutraukimo termino prailginimo.
Naujasis įstatymas sunkiai skinasi kelią gana laisvamaniškoje, tolerantiškoje ir moterų teises ginančioje Prancūzijoje. Prieš devynis mėnesius tik prasidėjus sanitarinei krizei ir netrukus po to paskelbus griežtą karantiną bei apribojus judėjimo laisvę, pirmieji nerimo varpais ėmė skambinti Prancūzijos ginekologai ir akušeriai.
Jie atkreipė valdžios ir visuomenės dėmesį į tai, jog pandemijos metu visos ligoninės yra perpildytos, trūksta medikų ir slaugytojų, o dauguma operacijų yra sustabdytos, todėl moterims, nutarusioms nutraukti nepageidaujamą nėštumą, yra sudėtinga ne tik laiku gauti laiką konsultacijai ar siuntimą, o net ir tai turint dėl ligoninių apkrovos operacija nebūtinai bus atlikta iki legalaus termino pabaigos.
Dar 2005 m. Prancūzijos Solidarumo ir Sveikatos ministerija įstatymiškai apibrėžė, jog abortas – tai ne planinė operacija, kurią galima atidėti, bet pirmo būtinumo priemonė ir turi būti prieinama visuomet. Tokios valstybės politikos tęstinumas privalo užtikrintas ir pandemijos metu, dar kartą politikams bei Prancūzijos Sveikatos ministrui Olivier Vèran’ui priminė Lygių teisių ministrė Marlène Schiappa dar tik prasidėjus sanitarinei krizei šių metų pavasarį.
Prancūzijos ginekologai ir akušeriai atkreipė dėmesį ir į tai, jog moterų teisę į šią procedūrą papildomai apsunkina karantino metu uždarytos valstybių sienos ar suvaržyta judėjimo laisvė. Mat anksčiau tūkstančiai prancūzių vėlyvam nėštumo nutraukimui vykdavo į Nyderlandus ar Ispaniją, šalis, kuriose įstatymai numato, jog nėštumas tam tikromis itin svarbiomis aplinkybėmis gali būti nutraukiamas iki 22 savaičių. Kadangi karantinas ir jo sukelti apribojimai dar visai nauja patirtis, labai sunku nustatyti, kiek moterų neteko šios galimybės, tačiau, manoma, jų yra nemažai.
Pandemijos pradžioje ginekologų keliamas nerimas dėl moterų teisės į abortą buvo išgirstas asamblėjos senatorės, socialistės Laurence Rossignol, buvusios Šeimos reikalų ministrės. Jos iniciatyva, pirmąkart įstatymo dėl legalaus aborto termino pratęsimo projektas Nacionalinei asamblėjai buvo pristatytas dar šių metų kovo 20 d. Kreipdamasi į šalies įstatymus leidžiančius politikus, ji pabrėžė, nepratęsus nėštumo nutraukimo termino, šalis susidurs su kita socialine krize – nepageidaujamų kūdikių banga, kas taip pat turės rimtų pasekmių ir netgi gali pastūmėti moteris į ekstremalias situacijas, kai kūdikiui atimama gyvybė arba jis paliekamas gyvybei pavojingose sąlygose.
Taip pat L. Rossignol reikalavo, kad įstatymiškai būtų panaikintas antrosios medicininės nuomonės reikalavimas nepilnamečių nėštumo atveju. Mat Prancūzijoje nepilnametėms merginoms, ketinančioms nutraukti nepageidaujamą nėštumą, įstatymai užtikrina visišką anonimiškumą, be to, ši procedūra yra nemokama. Tačiau karantino sąlygomis nepilnametės negali išeiti iš namų be raštiško leidimo ir be aiškios, rimtos priežasties, nurodytos jame, todėl anonimiškumo išsaugojimas tampa neįmanomu.
Tiesa, senatorės socialistės pasiūlytas įstatymo projektas tuomet buvo priimtas itin nepalankiai ir atmestas, kol pagaliau kiek patobulintas vėl grįžo į asamblėjos tribūnas šių metų rudenį.
Medicininio aborto korta
Prancūzijoje pernai buvo atlikta 232 000 abortų, 70 proc. iš jų buvo medicininiai.
Be abejo, XXI amžiuje civilizuotoje šalyje abortas nėra ir negali būti pirminė kontracepcijos priemonė. Todėl Prancūzijos Nacionalinės ginekologijos ir akušerijos kolegijos rekomendavimu pandemijos metu palengvintas kontraceptinių tablečių bei vienkartinio skubios pagalbos kontraceptiko po nesaugaus lytinio akto įsigijimas.
Kad būtų sumažinti medikų krūviai bei apriboti negyvybiškai svarbūs kontaktai su pacientais, o patiems pacientams pagalba būti prieinama greičiau, konsultacijos šių medikamentų skyrimui laikinai netaikomos – kontraceptikai vaistinėse parduodami net ir su receptu, kurio galiojimo laikas pasibaigęs, vienkartiniam kontraceptikui recepto išvis nereikia.
Be to, Nacionalinė ginekologijos ir akušerijos kolegija itin palankiai sutiko ką tik priimtą Nacionalinės asamblėjos nutarimą antrojo karantino metu ir vėl prailginti medicininio aborto namuose terminą bei vertina šią priemonę kaip prioritetinę nėštumo nutraukimo priemonę pandemijos metu.
Kekšių manifestas ir moterų teisės
Prancūzijoje abortas jau seniai yra neginčijama moterų teisė. Už tai prancūzės turi būti dėkingos 343 drąsioms ir žymioms moterims, kurios beveik prieš pusšimtį metų 1971-aisiais išdrįso pasirašyti „343 kekšių manifestą“. Savo parašu jos prisipažino pavojingomis ir nelegaliomis sąlygomis atsisakiusios nepageidaujamo nėštumo, o tokia išpažintis tais laikais reiškė ne tik riziką suteršti savo įvaizdį viešai – jos netgi galėjo būti patrauktos baudžiamojon atsakomybėn ir atsidurti kalėjime. Mat tuomet Prancūzijoje abortas įstatymiškai buvo draudžiamas.
„Kekšių manifestą“ pasirašė ir taip savo gyvenimo skausmą bei dramą dėl visų moterų laisvės prisipažino daugybė garsių Prancūzijos veikėjų: rašytojos Françoise Sagan ir Marguerite Duras, aktorė Jeanne Moreau, režisierė Nadine Trintignant (taip, ta pati, kurios dukra, aktorė Marie Trintignant per prancūziškas histoire d’amour aistras nuo mylimojo smūgių tragiškai žuvo Vilniuje).
Moterų išsivadavimo judėjimas – sutrumpinimus dievinantys prancūzai jį vadina MLF – reikalavo suteikti visoms moterims nemokamą ir legalią galimybę atsikratyti nepageidaujamo nėštumo nerizikuojant gyvybe, nes moteris visų pirma yra savo kūno šeimininkė, o ne tik vaisinga reproduktorė.
Šis drąsos aktas sudrebino patriarchalinės visuomenės pagrindus: po kelerių metų buvo priimtas abortus legalizavęs įstatymas ir padovanojo prancūzėms teisę spręsti.