Jei gręžiotumės į istoriją, tektų pašiurpti. Nevaržomai siaučiantis užkratas – maras, cholera, gripas – žudė žmones ir žmoniškumą, sudrebindavo socialinę tikrovę ir šimtmečiais kurtą kultūros sistemą. Įvairiais laikotarpiais skirtingose pasaulio vietose pandemijos atvejais liko apsčiai siaubo pasakojimų apie tai, kaip tėvai apleido sergančius vaikus, sveikieji atstūmė ar ištrėmė myriop sergančiuosius ir panašiai. Dar palyginti neseniai ŽIV, AIDS kėlė apokaliptines nuotaikas: 1987-aisiais pasauline sensacija tapo princesės Dianos sergančiojo AIDS rankos paspaudimas.
Patyrus akistatą su savu šešėliu arba tamsiąja puse, kaip teigė analitinės psichologijos pradininkas Carlas Jungas, atrandama ir šviesioji pusė. Pandemijos metu atradimai, matyt, pernelyg niūrūs prisiminti. 1918–1919 metais ispaniškas gripas susargdino kone trečdalį žmonijos, aukų skaičius siekė bent 50 milijonų (kartais teigiama, kad siekė net 100 milijonų ir lenkė abu pasaulinius karus kartu sudėjus). Modernėjančios technologijos leido fiksuoti įvykius ir įtvirtinti pasakojimą apie visuomenės sveikatos krizę kaip patirtį ar įspėjimą. Bet vis dėlto pandemija, priešingai nei abu pasauliniai karai, paliko blausų pėdsaką atminties kultūroje ir netapo kolektyviai atmenama bei įprasminta it lūžinis taškas pasaulio istorinėje raidoje.
Nors COVID-19 tęsinio ir padarinių kol kas neįmanoma numatyti, kai kurie ženklai leidžia tikėtis šviesesnės atomazgos. Gal pasiseks perduoti ir gerąją patirtį, net herojinį pasakojimą?
Nuo panikos iki tarnystės: naujoji žiniasklaida
Blogos žinios sukelia aštresnių emocijų, greičiau įsimena ir prikausto dėmesį. Be to, iracionalus įjunkimas į gąsdinantį pasikartojančių žinių srautą ir būtinųjų prekių stygiaus baimė yra susiję su populiariu FOMO (angl. fear of missing out) sindromu, kurį bent prieš ketvirtį amžiaus įvardijo rinkodaros strategai ir ištyrė psichologai. Tad nieko keista, kad, virusui plintant per pasaulį, sparčiausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose sklido informacija apie grėsmes ir groteskiškas ar absurdiškas situacijas, ypač – apie panikos apsėstus pirkėjus ir iš prekyviečių iššluotas dezinfekcines priemones bei tualetinį popierių.
Tačiau buvo ir labiau įkvepiančių naujienų. Interneto herojumi ir civilinio heroizmo simboliu tapo Kinijos Uhano provincijos 34 metų gydytojas oftalmologas Li Wenliangas: drąsus pranešėjas, įspėjęs kitus gydytojus apie „į SARS panašų virusą“, nubaustas Kinijos valdžios už viešos tvarkos sutrikdymą ir miręs nuo užkrato. It moralės gaire tapo pasiaukojamas medikų darbas ir patys sveikatos apsaugos sistemos profesionalai ir talkininkai, kurie dirba ekstremaliomis ar net karo lauko sąlygomis kaip Italijos šiaurėje. Kartais paminimi ir dirbantieji kitose būtiniausiose grandyse, kurie tiesiogiai nepatiria padidėjusios rizikos, užtat prisiima ne mažesnę atsakomybę.
Tad ir akivaizdu, ir išties ypatinga, kad dėl informacinių ir ryšio technologijų socialinės izoliacijos sąlygomis kaip tik kyla savitarpio pagalbos banga – nuo paslaugų verslo, kultūros ir švietimo židinių iki saugios kaimynystės iniciatyvų.
Klasikiniai idealai ir kultūriniai įpročiai
Beje, gerų žinių proporcijos ir reitingai, heroizavimo tendencijos net ir šiuo unikaliu metu klostosi pagal įprastus kolektyvinės ir individualios elgsenos dėsnius, socialinės sąveikos mechanizmus, grupių dinamiką, masių psichologiją. Tuos dėsnius neseniai interviu Delfi+ aptarė žinomi JAV ir Kanados psichologai, heroizmo tyrinėtojai Philipas Zimbardo, Scottas T. Allisonas, Lawrence‘as J. Walker‘is.
Antai, pagal apibrėžimą herojiška laikytina kuo įvairiausi poelgiai, veikla ar laikysena, kuri reikalauja atlikėjo pasiaukojimo, kelia jam nuostolių ar pavojaus ir teikia naudos kitiems. Bet dramatiškų žinių sraute, žinoma, viruso pasekmes dorojantys medikai heroizuojami kur kas uoliau, negu atokiose laboratorijose vakcinas kuriantys mikrobiologai, gyvybiškai svarbius ryšius ir elektros tiekimą užtikrinantys inžinieriai ar sanitarines sąlygas palaikantys šiukšliavežiai ir valytojai.
Bet kad ir kiek būtų heroizavimo kontroversijų ir niuansų, heroizmo pavyzdžiais ir herojiniais idealais vis dėlto laikomasi esmės, sveikos nuovokos: ne, žmonija nėra rūšis, kuriai terūpi prieš galą nusišluostyti.
Pozityvas – naujoji norma
Tikėtina, kad pozityvioji psichologija tampa bendro išprusimo ir viešos komunikacijos dalimi. Šią kylančią tendenciją bent vakarietiškoje žiniasklaidoje galima įžvelgti ir pandemijos sąlygomis.
Pozityvioji psichologija jau ilgus dešimtmečius nagrinėja žmogiškai būčiai prasmės ir gerovės teikiančią teigiamą patirtį – nuo biologinio ir tarpasmeninio iki globalaus lygmens. Šios studijos laisvose visuomenėse paskatino gyvai svarstyti apie empatiją, atvirumą, atsparumą, lyderystę, heroizmą.
Tad neatsitiktinai kai kurių didžiųjų valstybių lyderiai – antai, ne tik Kanados ministras pirmininkas (kurio žmonai diagnozuotas COVID-19), bet ir kasdien spaudos konferencijas rengiantys Kanados federalinės ir provincijų valdžios atstovai bei vyriausieji gydytojai – be kita ko, tiesiai šviesiai ragina pandemijos akivaizdoje išlikti gerus vieni kitiems ir dalijasi palaikymu bei atjauta, paprastais ir taikliais žodžiais dėkoja įvairių sričių specialistams ir visuomenės sluoksnių atstovams už santalką, ištvermę, orią laikyseną. Teikia vilties tokia socialinės brandos pakopa, kai į šviesiąją individo ir kolektyvo pusę politikai apeliuoja kasdieniuose kreipimuose, nemistifikuoja reikalų ir nekursto propagandos.
Kad ir kaip susiklostytų ateityje, kol kas gerieji pavyzdžiai, informacijos mainai, bendradarbiavimas ir savitarpio pagalbos atvejai Lietuvoje bei svetur nuteikia anaiptol ne beviltiškai. Šiuo požiūriu pandemija gali būti geriausias akstinas: tai – mažų ir didelių žygdarbių, herojų metas.
Sveikatos apsaugos fronte viskas nauja
Net jeigu klasikiniai idealai, moderniosios ryšio priemonės ir pozityvioji pasaulėžiūra neatlaikytų ar nuviltų, tai medicinos mokslo ir technologijų pažanga galiausiai liktų nenuneigiamas laikmečio privalumas, dėl kurio COVID-19 pandemija gali bent jau netapti pasaulio gėda ar net būti įamžinta herojiniu epu.
Prieš šimtą metų ispaniško gripo amžininkams buvo dar maždaug ketvirtis šimtmečio iki komercinės skiepų gamybos, masinio skiepijimo valstybėse bei tarptautiniu mastu, taip pat iki pirmųjų antibiotikų, penicilino. O COVID-19 atveju sulig investicijų impulsu biotechnologijos kompanijos per kelis mėnesius sukūrė vakcinos mėginių ir pradėjo pirminius bandymus; vakcina gali būti pradėta masiškai vartoti dar šiemet.
Naujojo koronaviruso pandemijos mastai, aišku, nepalieka vietos tuščiam optimizmui. Praradimų, netekčių, išbandymų jau yra be galo daug ir bus dar daugiau. Tačiau turbūt tikrai tokia yra žmogaus prigimtis, kad jis, kaip buvo sakoma dar antikos laikais, juodžiausioje tamsoje greičiausiai įgunda įžvelgti šviesą. Klasikiniai idealai ir vertybės, naujoji komunikacija, pozityvioji psichologija ir mokslo bei technologijų pažanga teikia galių ir išlikti, ir iškilti – išsaugoti, atkurti ir net kokybiškai pertvarkyti socialinę tikrovę. O įdomiausia, kad prieš tokį pasirinkimą kaip niekad atsidūrė kiekvienas: juk dar nebuvo istorijoje taip, kad visų gerovė visur šitaip priklausytų nuo pavienių žygių, net jeigu „žygis“ reikštų nusiplaut rankas.