Tad kodėl dauguma mūsų pasimeta, dėkingo likimo dėka atsidūrę prie vaišių stalo, o ypač prašmatnių vaišių? Kodėl mes, sklandžiai diskutuojantys apie Pitagoro teoremas ir konstruojantys tolimiausias galaktikas įžvelgiančius teleskopus, staiga sutrinkame šešių šakučių ir trijų taurių akivaizdoje? Kodėl tinkamai valgyti, tiksliau, elgtis prie valgių stalo mokame tik vienetai? Kodėl, rodos, iš pažiūros inteligentiškas žmogus prie stalo neretai elgiasi taip nepadoriai – „ėda, šlerpia, čepsi, laižo pirštus ir riaugėja persiėdęs“, kaip Jaroslavas Hašekas savo knygoje apie Šveiką apibūdino vieną herojų?
Juoba, kad vaišių stalas – visai ne minų laukas, kaip įsivaizduoja daugelis. Taip, tai sudėtinga ir klastinga vieta, ir neveltui kadaise karaliai bei bajorai nevalgydavo plebėjų akivaizdoje, kad atsitiktinai nesusigadintų savo reputacijos – o tai gali padaryti net ir mažiausias kąsnelis, nukritęs nuo Anglijos karalienės šakutės, keliamos prie burnos, o ir padažo lašas, užtiškęs ant sniego baltumo popiežiaus abito. Iš tiesų valdyti valgymo procesus nėra sudėtingas dalykas. Svarbiausia, įvaldyti šiuos penkis paprastus įgūdžius, kurie padės Jums išlaikyti veidą prie pačio gausiausio vaišių stalo.
1. Kaip teisingai prie stalo atsisėsti ir sėdėti?
Viena didžiausių ir keisčiausių žmogiškųjų problemų (ypač vyrų) – sėdant prie stalo šlaunimi užkliudyti jo kraštą, taip išvartant ant jo stovinčias gėrimų sklidinas taures ir vazas su gėlėmis. Bent jau sudrebinti jį, tarsi primenant visiems svečiams, jog „į porceliano parduotuvę tik ką įžengė dramblys“. Kodėl tai įvyksta? Nes prie stalo artėjame per greitai ir „pilnu frontu“, o tai vien dėl optinės apgaulės trukdo mus susiorientuoti, kas vyksta šlaunų lygmenyje. Išeitis paprasta – visada prie stalo artėkite šiek tiek šonu ir, svarbiausia, pirmiausiai lengvai padėkite vienos ištiestos rankos pirštus ant stalo – jie atliks viso kūno stabilizatoriaus vaidmenį. Atsisėdęs prie stalo, nesikūprinkite – tai padės padaryti kitas paprastas triukas: tiesiog užsimeskite koją ant kojos. Tai padės Jums išsitiesti ir padarys kūną stangresniu. Kaip sakoma Holivude, „nėra elegantiškesnės sėdėsėnos nei užsimetus koją ant kojos“. Žinoma, alkūnių ant stalo juk nedetate? O rankas laikote taip, tarsi abejose pažastyse turėtumėte prispaudęs po susuktą laikraštį? Teisingai! Ir, savaime suprantama, nepamirškite ant šlaunies pasitiesti servetėlės (jei jos dar neuždėjo liokajus).
2. Atsargiau su „gero apetito“!
Maistas viso labo yra tik maistas ir neverta paversti jo į slaptų užkoduotų žinučių nešėją. Valgis turi būti išlaisvintas nuo visų bereikalingų prasminių triukšmų, tokių, kaip „gero apetito!“ ir „ačiū!“ – tų plebėjiškų išradimų. Beje, Anglijos karalienė niekada nelinki „gero apetito“ (ypač prancūziška maniera „bon appetite!“, nes tai pabrėžia anglakalbio sakytojo prasčiokišką kilmę), mat, tokia frazė suponuoja, kad svečiams nebūtinai turi patikti jų patiekalai, karalienė sako: „My honorable guests, enjoy the meal!“ Nes maistu – būtent – reikia mėgautis! Valgis – tai malonumo erdvė, kurioje nėra vietos logocentrizmui, ir neverta jo suteršti palinkėjimais sau, kitiems ir visam pasauliui. Paprastas „prašau“ skamba kur kas iškalbingiau ir originaliau. Ir, galų gale, kažkaip bajoriškiau, nei vaikiškas „gero apetito“ ir nedarnus svečių murmesys, tarsi reiškiantis „ačiū“.
3. Svarbiausias dalykas prieš Jus – ne maistas, o sėdinčio žmogaus akys
Ko atėjote į šitą vakarienę – ar prisikimšti skilvį po sunkios darbo pamainos anglių šachtoje, ar pabendrauti su kitais inteligentiškais žmonėmis? Tai ir naudokitės proga – bendraukite. Žvelkite jiems į akis, žerkite komplimentus, domėkitės jų sėkmės ir skonio istorijomis, pasipuikuokite savo pasiekimais. Maistas – visada tik priedas prie žmonių tarpusavio bendravimo. Neleiskite negyvo pingvino inkstų troškiniui trukdyti gyvų žmonių bendravimui. Kuo ilgiau ir dažniau žiūrėkite į kitus žmones – su jais įdomiau (todėl, beje, pagal protokolo reikalavimus, vyras ir žmona niekada nebūna sodinami vienas prie kito). Su gerais ketinimais, žinoma. Ir atminkite, moterys ir vaikai – tai tie, kuriais reikia pasirūpinti ir kuriems reikia skirti dėmesį pirmiausiai. O kalbėdamas nečiupinėkite stalo įrankių ir, šiukštu, nemojuokite jais kalbėdamas – tai agresijos požymis. Ir, beje, galima kalbėti ir pilna burna, jei turite ką svarbaus pasakyti.
4. Valgykite lėčiau
Daugelis mūsų turime šią problemą – valgome greitai, o tai visada pabrėžia mūsų prasčiokišką kilmę. Mat, įprotis greitai valgyti yra atkeliavęs iš tų laikų, kai neturtingi žmonės neturėjo elektros ir gyveno pagal Saulės šviesos režimą. Diena būdavo trumpa, o tai reiškė, kad ir laiko rausti žemę nebuvo daug – tad ir valgyti reikėdavo skubiai, stovint, netgi einant – negi mojuosi šaukštu kaip koks tinginys, kai „darbymetyje ir akmuo lauke kruta“? O štai turtingi ir kilmingi žmonės laiko turėjo iki valios, todėl ir valgydavo ilgai, neskubėdami. Lėtinkite ir Jūs savo tempą. Kaip tai padaryti? Kalbėkite, bendraukite su kitais svečiais ar savo dama, gerkite kuo daugiau vandens (tai malšina alkį), girkite šeimininkės įgūdžius. Maistas niekur nepabėgs. Jūs nepabėgsite. Valgis yra malonumas, o ne kančia, kurią reikia kuo greičiau pabaigti. Įsižiūrėkite į savo patiekalą, pasigrožėkite juo. Galu gale, kaip ten kadaise sakė kanibalas iš Lietuvos Hektoras Lekteris – „įdėmiai seku tai, ką dedu į savo organizmą“.
5. Kaip teisingai valgyti?
„Auksinė taisyklė nr. 1“ – niekada nesilenkite prie indų ar įrankių, o kelkite juos prie savo burnos: šaukštą, šakutę, žnyples, pincetą ir pialą. „Auksinė taisyklė nr. 2“ – neklauskite, kaip naudoti vieną arba kitą įrankį, tiesiog naudokite juos, kaip Jums atrodo teisinga (tokio pobūdžio klausimas visada parodys, kad esate nepasiruošęs rimtiems renginiams, juoba ir gali pastatyti kitus svečius į nepatogią padėtį, jei jie patys nežinos, kaip tai daryti!) – įmantrus ir netikėtas įrankių naudojimo būdas pabrėš Jūsų pažangius ir mada galinčius tapti įgūdžius, tokius kaip, pavyzdžiui, bulvę pjaustyti ne peiliu, o šakute, kas, beje, ir yra teisinga, salotas vynioti ant šakutės ir pan., blogiausiu atveju, stebėkite, kaip daro kiti. „Auksinė taisyklė nr. 3“ – niekada pats neimkite jokių indų su valgiais, paprašykite juos kitų paduoti. Tas pats taikoma ir druskinei bei pipirinei (beje, džentelmenas niekada nepaduoda druskos ar pipirų indelių po vieną – jis visada juos paduoda abu, nors ir būna paprašytas tik druskos). Ir, jei norite įžeisti šeimininkę, pasūdykite maistą ar pabarstykite jį pipirais dar iki tol, kol jį paragavote. „Auksinė tasyklė nr. 4“ – skystas maistas (sriuba, desertai ir pan.) šaukštu semiamas nuo savęs, kietas (mėsa ir t. t.) – link savęs. „Auksinė taisyklė nr. 5“ – jei ką norite išimti iš savo burnos, naudokite tik tą įrankį, su kuriuo kažką ir įdėjote į burną. Rankomis iš burnos išimami tik kaulai ir kauliukai. Ir, prašau, visą tą procesą pridenkite servetėle!
Ir vienas ekstra patarimas – jei šalia sėdintis svečias netyčia išvertė savo gėrimo taurę ir apliejo stalą, situaciją galite pataisyti pasielgdamas kaip prancūzų poetas Jeanas Cocteau, kuris beregint taip pat demonstratyviai išpylė savo raudoną vyną iš taurės ant staltiesės su žodžiais: „Jūs teisus, mesjė! Šitas birzgalas, kurį šeimininkai drįsta vadinti vynu, išties geriau atrodo ant staltiesės nei mūsų taurėse!“ Į kitų svečių aplodismentų audrą atsakykite lengvu galvos linktelėjimu ir ramiai tęskite maisto naikinimą.