Įsikalbėjome, moteris, pasivadinusi Domicėle, sakė, jog jos gyvenimas, kaip to išdžiovinto drugelio, prismeigto ant sienos ir jo nukabinti neįmanoma: viską aukščiausias ar kažkas kitas taip sudėliojo, jog ji žino kas buvo, yra ar bus, nes niekas jos gyvenime jau pasikeisti negali ir papasakojo savo istoriją apie orų gyvenimą iš varganų, rodos, 350 litų per mėnesį... Praėjo keletas metų, o ši moteris ir toliau žiemomis iki vėlumos šildosi prekybos centre, vasaromis rinkdama žoleles parke ir miesto pakraščiuose... Todėl šį kartą aš ją užkalbinau. Moteris pakvietė į svečius, pavaišino pačios rinktų žolelių arbata, pasidalino savo gyvenimo realijomis, parodė savo susikurtą kalendorių, bei pateikė savo įžvalgas apie koronoviruso siautėjimo tikslą.
Varganos ponios pamokos
Moteris sako, jog mes, lietuviai, labai jau įpratę skųstis ir bėdavoti, bet, jos nuomone, kiekvienas, norintis išgyventi, gali tai padaryti ir su keliomis dešimtimis eurų. Žinoma, tada, dar prie lito, išgyventi su 350 litų per mėnesį ji galėjusi kaip karalienė, o dabar gyvena tik kaip ponia. Vargana ponia.
Moteris rodo savo buitį ir pasakoja: virtuvės kriauklėje po kranu padėtas dubuo, į kurį per parą laša vanduo, nes moteris palieka ne iki galo užsuktą kraną ir ten laša vanduo, iš kurio ji verda arbatą, prausiasi. O panaudotu vandeniu plauna indus, valo grindis ar skalbia rūbus. Be to, ir Dievulis vandeniu sušelpiąs: lauke po lietvamzdžiu per lietų pastačius puodą galima tiek vandens prisitaupyti, kad ir kaimynams užteks.
Elektra moteris naudojai retai, nes televizorius jau neveikia, atsigulti stengiasi anksti, o jei trūksta šviesos – pasižibina žvake. Didžiausias moters elektros rajūnas – šaldytuvas.
Moteris džiaugiasi, jog dar prie lito įsigijo naudotą dujinę viryklę, todėl dabar gyvena kaip ponia: ir valgyti pasigamina ir dar šiek tiek namus pasišildo.
Jos namukas apšildomas seniai meistro rankų prašančiu pečiuku, kūrenamu malkomis. Deja, malkų jau seniai nebeįstengia nusipirkti, o ir žiemos šiltos, todėl prisirenka prie daugiabučių, prekybos centrų, pašto ar kitų įstaigų esančiose šiukšlių dėžėse popierinių pakuočių ir užsikuria krosnelę. Pasišildo, valgyti išsiverda. „Kiek čia man vienai reikia...“, – sako Domicėlė. Moteris dėkinga valdžiai, kad pastatė šiukšlių skirstymo konteinerius, kur atskirai dedamos popieriaus atliekos, todėl dabar jai nereikia knistis po bendrus šiukšlių konteinerius. O ir ieškanti pakuočių ji tik tamsiu paros metu, nes nenori, kad kas nors ją ten ją užtiktų ir bomže pavadintų. Ji ne ubagė ir ne bomžė: turi savo namuką, gauną pensiją ir iš nieko malonės neprašo. O kartais net pati duoda – bažnyčioje per rinkliavas kelis centus įmeta.
„Didžiausia bėda su metiniais mokesčiais už žemę ir šiukšles“, – sako moteris. „Žemelės, tiesa, turiu net 6 arus ir tai labai gerai, nes viską užsodinu bulvėmis, morkomis, svogūnais, kopūstais, petražolėmis. Derlius būna geras, nes patrešiu amoniaku, mat skystus savo gamtinius reikalus atlieku į kibiriuką, nes turiu tik vietinę kanalizaciją, kitaip sakant lauke įkastą talpyklą, todėl amoniakinio vandens prikaupiu nemažai. Daržiuką labai prižiūriu, dažnai raviu, todėl ir derlius būna geras. Bet mokestis už žemę metų pabaigoje į grabą varo. Tas pats ir su šiukšlėmis, kurių aš beveik neturiu: viską arba suvalgau arba sudeginu, todėl išmesti beveik nėra ko, o mokėti už išvežimą, reikia.“
Kai savo pašnekovės paklausiau, už kiek ir kaip ji dabar išgyvena, ši nusijuokusi sako: „Gerai, kad tada prie lito labai neverkšlenau, nes dabar prie euro jau nebeturėčiau ką pasakyti. Gaunu 169 eurus, mano alga buvo nedidelė, neturiu būtinojo darbo stažo: uždarė mano darželį, kur dirbau auklyte, todėl mano pensija tokia. Kaimynai sako, kad turėčiau eiti į Savivaldybę prašyti išmokos, bet man gėda, ne ubagė aš, kad mane kažkas šelptų. Pragyvenu ir be išmaldos“.
Meniu savaitei
Į klausimą: „Kaip maitinatės?“, moteris sako: „Mano gyvenimas prasideda kiekvieno mėnesio 11, nes tada ateina pensija, todėl tada prasideda mano kelionės po miesto parduotuves, kur ieškau akcijinių maisto produktų. Iš ryto, kol dar pensija neįkrito, apeinu visas parduotuves ir apžiūriu kokiems produktams ir kokia nuolaida taikoma. Kai viską apžiūriu, užsirašau lapelyje kas ir kaip, tada pažiūriu ar jau įkrito pinigėliai ir einu apsipirkti. Perku kiaulienos odeles ir papilvės lašinukus, kaulus sriubai, kurių pastaruoju metu labai retai būna, viščiukų sparnelius ir nugarėles, paukštienos rinkinėlius sriubai, įvairius tepalų mišinius, duonelės kepaliuką, kartais kiaušinių dėklą ar kefyro. Retai, bet nusiperku žuvų galvų ar uodegų ir puolu virti žuvienę...
Aišku, dar reikia druskos, cukraus, aliejaus, miltų, ūkinio muilo, bet tai ilgai naudojamos prekės, kurių man užtenka keliems mėnesiams. Žodžiu, perku viską, ką akcijose randu. Žinoma, išleidžiu apie 20–25 eurus, bet parsinešu pilnus krepšius, prikraunu šaldytuvą ir jaučiu, jog gyvenu.
Ką valgau?
Pensijos dieną save palepinu: išsiverdu sriubikę su sparneliais, savo daržo bulvikėmis, morkomis, paskaninu petruškomis ir valgau visą dieną kaip ponia.
Kitą dieną iš ryto ant dujinės uždedu smulkiai supjaustytas kiaulienos odeles ir ilgai verdu, bet ne bėda, kol verda, sušyla ir namučiai. Kol odelės verda, uždedu virti bulves su lupynomis. Kai odelės tampa minkštos – įverčiu puslitrį raugintų kopūstų ir dar apie pusvalandį paverdu, kol vanduo išgaruoja. Karališkas valgis.
Kitą dieną pusryčiams valgau virtus kiaušinius, pietums dažnai dar būna likę kopūstų troškinio su odelėmis, na, o vakarienę, kaip sakydavo, palieku priešui.
Ketvirtą dieną dažniausiai padarau reviziją šaldytuve ir gaminu sriubikę iš paukštienos rinkinio. Išsivedu visai dienai, todėl galiu ir į miestą išeiti, pasižvalgyti, kada ir kokios bus nuolaidos ar šiaip pasižmonėti.
Penktą dieną pasikepu bulvių su kiaulienos papilve. Nežmoniškas skonis kai užgeri kefyru. O vakarienei dar ką nors užkandu.
Šeštą dieną grįžtu prie paukštienos sparnelių likučių, kuriuos apkepinu ir pasitiekiu sau su virtomis bulvėmis. Jei dar valgyti norisi- kepu kiaušinienę. Ne karališkai, bet valgyti galima.
Šeštą dieną dažniausiai būna kiaušinių meniu: pusryčiams duonos skrebučiai, kepti aliejuje, aptepti riebiųjų tepalų mišiniu ir uždėtu virtu kiaušiniu. Skanumėlis. Pietums kepta kiaušinienė su kiaulės papilve.
Septintą dieną po pensijos valgau visko po truputį iš to, kas dar liko šaldytuve arba išsikepu blynų. Kartais miltinių, kartais bulvinių.
O norėdama sužinoti, ką valgau aštuntą dieną po pensijos, galite pradėti žiūrėti nuo pirmos pensijos dienos, nes dažniausia tą dieną vėl perku panašias akcijines prekes ir valgau panašiai. Ir taip iki dešimtos dienos. O vienuoliktą dieną, gavusi savo 169 eurus, kartais meniu ir pakeičiu. Na, o viskuo kitu, tai yra rūbais, apavu kuo puikiausiai galima apsirūpinti kiekvienos savaitės pabaigoje dėvėtų rūbų parduotuvėse, kai viskas būna po 50 centų, todėl nesiskundžiu“.
Apie kalendorių ir senjorų koroną
Virtuvėje moteris šypsodamasi rodo savo taupymo kalendorių ir sako: „Matai, man jau seniai neįdomus paprastas kalendorius nuo 1 iki 1 dienos, nes man jis nieko nesako, man svarbus mano pačios pagamintas kalendorius, kur surašyti man svarbiausi dalykai: likusios dienos iki pensijos, likęs maistas ir likę pinigai. Šį kalendorių žinau kaip Sveika Marija ir pildau kiekvieną vakarą jau 5 metus nuo euro atėjimo. Gražus ar ne? Prekybos centruose pridėta reklaminių žurnalų, tai aš prisirenku, išsikarpau ir surašau, kas man reikia. Žinok, stengiuosi, kad paskutiniuose dviejuose lapeliuose niekada nebūtų nulių”.
Ir priduria: „Nemanyk, aš ne kokia vargšė, aš ir laikraščius skaitau. Nueinu į parduotuvę, pasiimu, perskaitau svarbiausius dalykus, viską, ką reikia sužinau ir atgal padedu. Žinai, dabar visi iš proto kraustosi dėl to korono viruso, bet aš tau štai ką pasakysiu – tas kinietiškas virusas paleistas ne šiaip sau: juk juo serga tik seniai, žodžiu, senjorai pensininkai. Senjoras koronas. Supranti, serga tie, nereikalingieji, kurie jokios naudos valstybei jau neduoda. Apie tai viešai paskelbė spauda. Supranti, kur čia šuo pakastas? Kinijoje labai daug žmonių gyvena, jie juk ir gimstamumą buvo apriboję, o dabar visus senius ištrins ir liks vien tik jauni bei darbingi. O tai juk gerai ne tik kinams, bet ir visam pasauliui, o pirmiausia Lietuvai. Išpjaus tas virusas visus pensininkus ir žiūrėk, kiek sutaupys valdžia, kaip atgims ekonomika ir niekam jokio rūpesčio, o kaltininkas – virusas. Žinok, mieloji, ne kiekviena pilis yra istorinė, ne kiekvienas alkanas – ubagas, ne kiekviena liga nuo raguotojo atsiusta. Visur nagus yra prikišęs žmogus“.