Vaikai kankinami nuo ankstyvo ryto iki vakaro beprasmiais neįdomiais rašinėjimais. Vis dėlto rezultatas – išlaisvintas talentas. Vargu ar tuos talentus išlaisvinsime švietimą popsindami, o vaikus popindami. Dabar per Lietuvos televizijas rodoma nemažai edukaciniais vadinamų projektų. Čia vaikai ir dainuoja, ir šoka, ir valgį gamina. Pavyzdžiui, pagamina šaltibarščius sumaišydami viską, kas šauna į galvas, duoda paragauti savo draugams ir tai jau vadinama edukacija. Netgi kūrybiška edukacija. Tiesa, jai nereikalingos nei žinios, nei gebėjimai.
Riba tarp popso ir švietimo dingsta. Populiarėjančios neva švietimo laidos ir rengininiai, kai į didžiąsias arenas kviečiami mokiniai masinėms pamokoms, signalizuoja, kad švietimas supanašėjo su masine populiariąja kultūra: svarbu padaryti gražų reginį, sukelti malonią emociją, o ne ugdyti darbo kultūrą ir lavinti intelektą.
Nors sakoma, kad taip norima parodyti galimybes atnaujinti mokyklinį švietimą, tokie televizijose ir arenose vykstantys renginiai naudoja labai jau tradicinius metodus: vyksta paskaita, paskaitininkai bandydami užmegzti kontaktą su publika bando imituoti paauglio žargoną, bet išskyrus švilpimą, rėkimą ar kokio „laiko“ spustelėjimą nėra jokio grįžtamojo ryšio. Kalbėti, kad dešimtys tūkstančių mokinių, kurie klasėse trina suolus ir tingi ranką pajudinti, suvaryti į daugiatūkstantinę minią ar paversti TV žiūrovų mase staiga ims ir bus „suedukuoti“ taip, kad Lietuva taps išsilavinusia ir inovatyvia šalimi, mažų mažiausiai naivu.
Humanistinė pedagogika pabrėžia mokinio individualumo svarbą ir mokinio-mokytojo ryšio (ne kontakto, o ryšio) būtinybę, be kurio negalima gauti gerų mokymosi rezultatų. Suvarydami į anoniminę masę ir siūlydami klausyti paskaitų be gyvo dialogo galimybės tokie renginiai virsta darnaus švietimo simuliakrais, mokinio-mokytojo ryšį devalvuojančiais iki influencerio-nuomonės priėmėjo santykio ir imituojančiais ugdymąsi. Dialogas būtinas, kad būtų išsiaiškinta, ko dar nemokama ir ką reikia tobulinti, o mokinys tikrai ne visada sugeba tą suvokti pats. Tad modernumas man tuose inovatyviuose projektuose labiau primena distopinį nuasmeninimą nei mokinių autentiškumo išlaisvinimą ar intelekto lavinimą.
Liūdna, kad popsinimo tendenciją kažkodėl palaiko ir ŠMSM biurokratai, kurie ar dėl neišmanymo, ar dėl galimybių užsidirbti iš kokių projektėlių inovatyvumą sutapatina su žaidimais, o mokinių motyvavimą su pataikavimu ir jų popinimu. Kaip kitaip galima pavadinti sprendimus, kai mokiniams leidžiama laikyti egzaminą net ir turint neigiamą pažymį bei už mokinių motyvacijos stoką nuolat kaltinant mokytoją: „Gero mokytojo akys dega ir uždega mokinio akis.“ Yra medžiagų, kurios ir nuo didelės kaitros nenori degti. Užuot kaltinus mokytojus, reikėtų daugiau investuoti į pagalbą jiems.
Nei popsinimas, nei popinimas tikrai neišugdys stiprių asmenybių ir nepakels švietimo kokybės. Požiūris į švietimą turi keisti. Ir ne įgyvendinant futuristines vizijas apie savivaldžius vaikus, pasyviai vartojančius virtualias pamokas. Didžiausia motyvacija – rezultatas, pasiektas sunkiai dirbant.
Kai olimpiniai čempionai gims be trenerių ir sunkaus darbo, kai krepšinio profesionalai laimės čempionatus be trenerių, tada galėsime kalbėti ir apie savivaldų mokinį be mokytojo, mokinį, kuris gali save „išedukuoti“ pats. Kol kas to nėra, todėl kai pradedama aiškinti, kad už mokinio motyvaciją atsakingas tik mokytojas ir kad mokymasis turi būti tik įdomus ir malonus, aš prisimenu Šekspyrą, rašantį 150 padėkų už laišką.
Stipri ir intelektuali asmenybė yra užgrūdinta asmenybė. Kalbu ne apie spaudimą psichologiniu smurtu ar kitomis traumuojančiomis priemonėmis, o apie sveiką discipliną, ugdančią darbo ir atsakomybės kultūrą. Mokykla turi sudaryti visas humaniškas sąlygas tai asmenybei užsigrūdinti. Popsinimą, popinimą ir šaltibarščius palikti laisvalaikiui po mokyklos, savivaldumą suteikti mokytojui ir teikti jam reikiamą pagalbą, o dvejetukininkams užkirsti kelią ne tik į egzamino patalpą, bet apskritai į gimnazines klases. Tai būtų puiki pradžia.