Pardon my French, kaip sakoma. Bet, einant per ugnį ir vandenį, visiškai nebetinka visuotinio pusėtinumo standartas, kurstantis kolektyvinę negalią. Be to, per tą „neblogai“ Lietuva jau iššvaistė aukso vertės progų ir resursų, neišlaikė prioritetų (išskyrus gyvybiškai svarbų tarptautinį saugumą), pavertė savo socialinę apsaugą bei gerovės siekį ar viltį savo pačių viešos paniekos objektu ir, deja, dėsningai tebegarsėja savižudybių statistika. Gana! Pusėtinumo standartas žudo; jis yra šlykštus, pradvisęs reliktas iš nelaisvės laikų, kai Lietuva, perfrazuojant protestuojančio baltarusio žodžius, priverstinai sėdėjo kolchoze. Laisvė jį demaskuoja. Laisvei niekada netiko ir ypač dabar netinka „neblogai“. „Neblogai“ reiškia „š..inai“, nes tai yra lėtinis blogis. Kaip mokslinėse studijose patvirtina psichologai, pusėtinumas pakerta pasitikėjimą savo jėgomis, motyvaciją, bendradarbiavimą, tobulinimąsi ir vystymąsi. Ir kaip tik ši bjauri atgyvena tebetrūnija įvairiuose visuomenės lygmenyse, visose veiklos srityse, iki pat kone sudievinto Prezidento instituto, kuriuo pasitikima, kaip vėl patvirtino apklausų duomenys, labiau negu bažnyčia. Kolektyvinis pusėtinumo nuovargis per pastarąsias krizes akivaizdžiausiai reiškėsi reakcine politine lyderyste, kai buvo blaškomasi tarp kraštutinių veiksmų ir visiško neveiksnumo ir kai vietoje proaktyvios, koordinuotos profilaktikos bei prevencijos buvo puolama gelbėti reputacijos ir malšinti pasekmių. Viltingai nuteikė visuomenininkų iniciatyvos, kai konkrečiam veiksmui visuomenę drąsiau sutelkė medikas, rašytojas ar žurnalistas, bet kol kas tai – pavieniai, proginiai atvejai, dar ne ilgalaikis reiškinys. Pusėtinumo įveikai reikia tvirčiau sutelktos valios galios, visuomenės sujudimo ir brandžios politinės lyderystės.
Ir čia yra šioks toks šansas. Nors šiemet sukrėtimų patirta per akis, įdomumas tuo nesibaigia. Toliau kintant sąlygoms pasaulyje bei regione dar gausės iššūkių. Taigi daugės progų ir klysti, ir pasirodyti gerai, puikiai.
Per pastarąjį pusmetį visuomenę iš apačių, be jokių lyderių ar kitų varovų solidarizavo kova su koronavirusu ir mobilizavo baltai raudonai baltas baltarusių prabudimas; staigiai suorganizuotos masinės baltarusių kovos palaikymo akcijos, „Laisvės kelio“, nėra net kaip lyginti su lokalių renginių spiečiumi pernai minint Baltijos kelio 30-metį. Kai Baltarusijoje į gatves vėl ir vėl plūsta nebesutramdomos, jėgos struktūrų smurto, grasinimų, persekiojimo, areštų, atleidimų nebepabūgstančios protestuotojų minios, jos siunčia galingą impulsą. Lietuvai tarsi prie pat ausies skamba masyvus žadintuvas. Ir šia prasme pozityvus pokytis jau įvyko. Plačioji visuomenė tarsi atsipeikėjo ir susigriebė: prieš 30 metų mes ėjome su trispalvėmis bei Vyčiais ir patys tai patyrėme, mes tokie buvome ir esame, mes kuriame laisvę ir gerovę, kokios trokštame ir kokios linkime savo vaikams.
Aš nelinkiu savo sūnui gyventi „neblogai“. O jūs?
Telkti žmones. Savais žodžiais. Dabar.
Pasibaigus „vasaros politikai“, baigus registruoti kandidatus, rugsėjį dar pagreičio įgaus Seimo rinkimų kampanija. Dar yra vilties, kad labiau nei paprastai suklus rinkėjai: jei ir nedaug supratę, negavę atsakymų, tai bent išgąsdinti per šiemetes krizes, besąlygiškai solidarizavęsi karantino metu ir mobilizuoti represijų įspūdžio, stebėdami kaip čia pat, už Lietuvos sienos, tvarkosi specialieji milicijos būriai.
Kad ir kaip ten bus spalį, šiemet Lietuvos politikai jau laikė vieną brandos egzaminą po kito. Po rugpjūčio 9 d. rinkimų Baltarusijoje pirmiausia pasaulio žiniasklaidos lyderių eteryje porą dienų patirtimi blizgėjo užsienio reikalų ministras L. Linkevičius. Prezidentas G. Nausėda liko ištikimas savo stiliui pareikšdamas, esą „mes truputį pristabdėme kraujo praliejimą, ir aš tikiuosi, kad netrukus mes jį sustabdysime visiškai“ (efekto darė neišvengiamai ryžtingas veiksmas, kuo platesnės tarptautinės politinės reakcijos telkimas, tad pirmas asmuo, „mes“, čia buvo sprangus ir sujaukė esmę). O 18 d. neeiliniame Seimo posėdyje pasižymėjo daug tų, dėl kurių spręsime rinkimuose.
Svarstant rezoliuciją dėl padėties Baltarusijoje Seimo narių kalbos daugiausia buvo skaitomos iš lapo, prisodrintos metaforų bei citatų, ir kėlė įspūdį, tarsi politikai daugiau nei savaitę (ar keliolika metų?) įvykius būtų pasyviai stebėję ir daugelis kalbai būtų pasirengę paskutinę minutę. Kodėl nespėjo rasti savų, gaivesnių, taiklesnių žodžių reaguojant į jau akivaizdžią padėtį? Labai puiku, kad svarstant rezoliuciją buvo įvardytas bent jau Europos Sąjungos proaktyvios kaimynystės politikos stygius, kurį Mantas Adomėnas pakvietė pripažinti kaip „nesėkmės istoriją“. Tik turbūt panašiai ar net konstruktyviau buvo galima įsivertinti savų politikų bei analitikų ilgalaikę poziciją, komitetų veiklą ir ypač pasirengimą proveržiui Baltarusijoje. L. Kasčiūnas pažymėjo pats kartais pasiduodavęs minčiai apie jo negalimumą ir leido suprasti, kad buvo įsikalbėtas mitas; bet tą pasakius pritrūko žinutės, kokia darytina išvada, kaip tiksliai koreguotina parlamentarų bei analitikų laikysena ir koordinuotina tolesnė veikla. Kalbėti vienaskaitos pirmu asmeniu visada efektyviau nei daugiskaitos („mes“ yra pasyvu, nes abstraktu; „mes“ esate jūs, jie ar ir aš?). Tuo efektyvumu ypač išsiskyrė I. Šimonytės kalba, nors įtaigą vėlgi numušė banaloka 1990-ųjų reminiscencija „ir aš ten buvau“ ir pertekliniai metaforiški vaizdiniai (bent šeši per šešias minutes). Įasmeninta, tiksli ir paveiki žinia – kurios taip reikia esamomis aplinkybėmis – tebėra baisus deficitas, kaip ir konkreti bei aiški, nuosekli pozicija. Žongliruoti metaforomis ir citatomis yra gerai, bet kai jų daug, tai net taikliausios praranda krūvio ir sumuša tikslą, be to, iš oratoriaus pradžiamokslio žinoma, kad tai nėra efektyviausias kalbėjimo būdas. O dar svarbiau yra tai, kad nepakankamai kalbant gyvesniais, tikslesniais savais žodžiais išlieka ar net plečiasi Lietuvoje įprasta atskirtis, kai valdžia pati sau kalba ir sprendžia, o visuomenė klausosi ir vykdo (arba ne), ir abi pusės nebūtinai net klausia, kas čia ir kaip, kodėl vyksta, yra arba turi būti. Svarstant Seimo rezoliuciją pristigo pastangų labiau įtraukti atstovaujamus Lietuvos žmones, bent paminėti visuomenės nuomonės, pozicijų iniciatyvų svarbą ir esamą raišką. Turbūt tų pastangų daugės prieš rinkimus; bet proginis stengsmas, vėlgi, yra „neblogas“, taigi labiau „š“ negu geras.
Nebus Lietuvoje nuoseklaus veikimo ir efektyvios visuomeninės santalkos, tiesiog nesusiklostys brandus (su-)gyvenimas, kol neįveikiama atstovaujančiųjų-atstovaujamųjų atskirtis. Kol oficialių reakcijų ir veiksmų amplitudė spraigo aukštyn ir žemyn nuo karantino muštro su ginkluotais savanoriais gatvėse iki visiškai palaidos balos ir nevaldomų žmonių sangrūdų, nuo arogancijos atsilikusių kaimynų „gudų“ atžvilgiu iki istorinės broliškos tautos gelbėtojų vaidmens (po to, kai jie patys savimi drąsiausiai susirūpino). Kol viešoje komunikacijoje veikiama „gelbėkitės, kas galit“ principu ir, tarkime, niekur nedingstančio COVID-19 sąlygomis vyriausybės direktyvos jau prieš pat mokslo metų pradžią tebėra abstrakčios ir praktiškos maždaug tiek, kiek lozungas arba abuojas ukazas, nes nesutartos, nedetalizuotos kartu su mokytojais.
Puiku, kad ryžto ir energijos yra daugiau nei įprastai. Tik netenkina, kad toliau stinga santalkos pastangų, kaip galint platesnio ir glaudesnio sutarimo dėl pozicijos, krypties, tikslo, perspektyvos. Kol kas „nebloga“ lyderių iškalba ir komunikacija netinka bent keliems tūkstančiams parėmusiųjų Andriaus Tapino pastebėjimą socialiniame tinkle, esą už Vytautą Landsbergį „jaunesnių [politinių] lyderių neužsiauginome“. Kadenciją baigiančių Seimo narių vidutinis amžius, beje, – vos daugiau nei 50; dar ne tragedija, dar nevėlu daug ko išmokti.
Žodžiu, svarbios, galimai istorinės Seimo diskusijos įspūdis buvo toks, kad, ilgą laiką „neblogai“ tvarkantis, anksčiau ar vėliau retrospektyviai vis tiek tampa aišku, jog sėkmė buvo geista ir visgi per pasyviai laukta, gal imituota, taigi iššvaistyta. Pusėtinumo įsivertinimas yra puiki pamoka ir proga. Atsiveria šansas veikti geriau, daryti mažiau klaidų ir jokiu būdu neįsikalbėti kolektyvinės negalios, jos nekurstyti ir netoleruoti. Tik ar bus pasinaudota šia vertinga pamoka ir proga? Ar ji bus įveiksminta rinkimų politinėje kampanijoje? Gali būti, kad ne. Gali vėl kišti koją populiariai žinomas nacionalinis bruožas, atseit, viską žinoti ir niekada neklysti, taigi nesitobulinti. Arba primiršta laisvės ir orumo raiška. Arba užmesti lyderystės įgūdžiai.
O Tu pats, pati? Ko nori dabar?
Pirmą savaitę po rinkimų nebesuvaldydamas sukilusios tautos A. Lukašenka į ją kreipėsi stulbinamai įprastai, kaip batiuška caras be karūnos: ko jūs norite dabar? Suprask, 26 metus auginau, rūpinausi, maitinau, rengiau, daviau darbo, duonos ir taikos, o atsilyginate kaip netikėliai, siautėjate ir keliate pavojų.
Absurdas apsinuogina, perkėlus elgsenos modelį į šeimos situaciją: kad ir kaip kas galvotų, tokio tėviško režimo neištvertų joks sveikos nuovokos, nesutrikusio vystymosi asmuo – 26-erių metų, labiau subrendęs ar jaunesnis. Tai – košmaras: neterminuotas namų areštas, atimta valia ir perspektyva, nekalbant apie baimės atmosferą ir fizinį smurtą, kuriuo žlugdomas žmogiškumas, trypiamos asmens teisės ir orumas.
Baltarusijos opozicijos lyderė S. Cichanouskaja visų pirma ragina naudotis prigimtine laisve ir ją ginti: „Jis [mano vyras] ir kiti politiniai lyderiai sėdi [kalėjime]. Bet jis prašo perduoti, kad jūs nesėdėtumėte, o padarytumėte viską, kad šalyje gyventumėte.“ Šiame kreipimesi, vėlgi tarsi žadintuvas, nuskambėjo ir Lietuvai aktualus, žadinantis prasmių žaismas, šiurpokas sugretinimas: sėdėti kalėjime ir sėdėti laisvėje rankas sudėjus, patirti laisvės suvaržymą jėga ir susivaržyti pačių valia. Darykite tai, ko norite dabar.
Aš noriu ir linkiu, kad Lietuvos piliečiams kertant sieną su Baltarusija niekada netektų pasijusti tarsi priešo užnugaryje. Išgyvenau kaip košmarą ir lig šiol prisimenu, rodos, kasdienėje situacijoje patirtą siaubą, kai batkos įsiviešpatavimo laikotarpiu su filmavimo grupe – televizijos operatoriumi ir asistentu, vairuotoju – leidausi kurti reportažo apie tokią įdomybę abipus Lietuvosؘ–Baltarusijos sienos. Ten nuo vieno vienkiemio iki kitų sodybų bei krautuvės galėjai kone ranka pasiekti, bet formaliai privalėjai kelias valandas baladotis aplink, miško taku, kuris buvo įveikiamas vien arklio traukiamu vežimu. Įsitaisę paskui arklio garuojantį pasturgalį ant vežime pamesto šieno, juodu mišku, aukštomis pusnimis kretėjome per tokį speigą, kad filmavimo technika apledijo, o sustirusiam kūnui gaivinti vienintelį kartą gyvenime vienu mauku it vandenį prarijau 200 g naminės, po žygio pasiūlytos važnyčiotojo. Bet baisiau stingdė ir gilesnį įspūdį paliko Baltarusijos pasienio pareigūnų patikra vykstant iš Lietuvos ir ypač atgal, kai tik labiau patyręs operatorius sumojo, kur paslėpti kasetę su vaizdo įrašu ir kaip pakišti atsarginę, kad nelieptų šiaip sau, dėl visa ko ištrinti arba nekonfiskuotų originalios medžiagos (neturėjome plano, ką reiktų daryti, jei vis dėlto kaip reikiant apieškotų arba sulaikytų). Nors per porą dešimtmečių teko organizuoti filmavimus daugelyje šalių, patirti įvairių įtampų ir net atsidurti šūvių zonose nuo Bangladešo iki Kosovo, Bosnijos ir Hercegovinos, Albanijos ar Izraelio, panašiai buvo nutikę tik Maskvos Šeremetjevo oro uoste, kai atskridę filmuoti istorikų interviu dokumentiniam filmui, apsirūpinę atitinkamais dokumentais, specialiais miesto valdžios leidimais ir šalies vizomis, visgi buvome be paaiškinimų sulaikyti pasienio pareigūnų ir, nors matėme už kelių metrų mūsų laukiančius Lietuvos ambasados darbuotojus, negalėjome nei užduoti klausimų, nei juolab reikalauti pagarbesnių rusų pareigūnų veiksmų, vien tikėtis malonės. Už ką, kodėl gaišino, tikrino ir baugino? Šiaip sau. Todėl, kad kažko – nesvarbu, ko – norėjom. Todėl, kad norėti – bet ko, išvis nieko – negalima, draudžiama, pavojinga. Reikia sėdėti.
Aš noriu orumo ir laisvės garantijos, adekvačios traktuotės. Mano pozicija ir statusas nėra ypatingi. Neturiu ko slėpti. Nepuoselėju neapykantos. Negeidžiu reikštis kaip kieno nors gelbėtoja. Bet iki kaulų smegenų, tiesiog fiziologiškai nepakeliu to totalitarinio siaubo kurstymo, kai esi kaltas be kaltės ir keli pavojų vien todėl, kad gyveni, kad judi ir ko nors nori, ne šiaip sėdi ir būni, – kai esi ne tik potencialiai įmetamas už grotų, bet ir faktiškai pasodintas laisvėje. Todėl esu ir liksiu dėkinga tiems į gatves išėjusiems baltarusiams, kurie bent dabar, Lietuvos pašonėje, šitą sėdėjimo terminą drąsiai reikalauja nutraukti.
Pokyčio metas. Paskutinis lašas?
Bet kurį sudėtingesnį globalų ar lokalų, istorinį ar momentinį vyksmą pažinumas atsiveja iš paskos, lyg griaustinis žaibą. Tuo įsitikinau analizuodama išslaptintus duomenis, narpliodama istorijos mįsles, populiarius istorinius mitus, mokydamasi iš geriausių istorikų Lietuvoje. Be abejonės, kol kas neturiu įstabesnių šaltinių už didžiąsias pasaulio žiniasklaidos kompanijas, kad patikimiau įvertinčiau, kaip tiksliai tarptautinėje arenoje it sprogimas tvykstelėjo Baltarusijos (Baltarusios?) kova už laisvę bei orumą ir kokie geopolitikos didmeistriai bei pėstininkai, „mandagūs žmonės“ ar paramilitarinių organizacijų smogikai sukrutėjo kol kas neatvertuose užkulisiuose iki ir po istorinės rugpjūčio 9-osios. Suvokiu, kad, nesant retrospektyvos, įvykių interpretavimo ir net stebėjimo zona yra smarkiai apribota. Todėl niekas kol kas nesiryžta pranašauti, kaip tiksliai klostysis ir kada bei kuo baigsis ši revoliucija.
Tačiau baltarusiai jau įrodė, kad bauginimus niekina, kad taikstytis nesutinka ir kad nesėdi rankas sudėję. Įmanydama padėkočiau protesto ar streiko dalyviui už tai, kad šiuo pavyzdžiu, be kita ko, sutvirtino gerų permainų viltį Lietuvoje. Gerų – aišku, atitinkant kontekstą, esamomis ribinėmis sąlygomis, kai tarsi semia potvynis ir dega stogas. Gerų – sprendžiant pagal kolektyvinį sujudimą ir asmeniškai išgyvenamą potyrį. Nors nesu linkusi lūkuriuoti hipotetinio šviesaus rytojaus ir priekin einu pirmiausia vedina realistiškų, pačiai įveikiamų idėjų bei veiklų, vis dėlto dabar, net gyvendama labai toli nuo Lietuvos ir Baltarusijos, išgyvenu nepaprastą energijos antplūdį dėl sąjūdžio abipus valstybių sienos. Jausmas – tarsi jau dvi savaites be perstojo skalambytų masyvus žadintuvas ir darbotvarkė būtų užrašyta ant kiekvienos pakampės. Kad ir kaip klostytųsi toliau, dabar Lietuvos politiniai lyderiai, visuomenės veikėjai, plačioji visuomenė turi šansą pagauti ir panaudoti šį galingą impulsą vidinei pertvarkai, teigiamam mentaliteto virsmui, pažangesniam gerovės standartui ir siekiui (gerovės samprata, suprantama, aprėpia ne tik vidaus, bet ir tarptautinę padėtį). „Laisvės kelias“ akivaizdžiai įtikino, kokia yra vertinga ir brangi ši istorijos duota proga, kiek esama parengties atsikratyti varžančių atgyvenų ir kartu judėti priekin.
Maksimaliai sutelkto dėmesio, sprendimų bei veiksmų ir toliau reikalaus nesitraukianti pandemija, atitinkami sociokultūriniai perversmai, ypatingi iššūkiai švietimui ir sveikatos apsaugai, demografiniai pokyčiai ir suaktyvėję visuomeniniai judėjimai, pasaulio ekonomiką keičiantis prekybos karas, recesijos tendencijos, klimato kaita ir, be abejo, įprasti saugumo klausimai, tarptautinė politika, naujos aktualijos ir įtampos regione, rinkimai JAV, ES ir NATO ilgalaikė perspektyva.
Šiomis sąlygomis artėja Seimo rinkimai. Kiekvienas neabejingas pilietis, nepriklausomas kandidatas, partija ar judėjimas rikiuojasi prieš ypatingos situacijos iškeltą kartelę.
Nebėra kaip švaistyti mandatų, įgalioti ir siūlytis Seime dirbti „neblogai“ ir ketverius metus ten „sėdėti“. Kas dabar nuolaidžiauja pusėtinam atstovavimui arba kas pretenduoja pusėtinai atstovauti dabar, tas rizikuoja apsiskelbti, kad viso labo pajėgia terliotis „š..inai“. Galų gale, nuolaidžiaujantieji turi būti pasmerkti kaip rūšis. Priešingu atveju, besitęsiant sudėtingomis, sunkiai prognozuojamoms aplinkybėms, gali kilti grėsmė pilietinės visuomenės sveikatai ir net išlikimui, taigi ir pačiai valstybei.