Kartoti savo dukroms, draugėms, mamoms ir kaimynei Jadvygai iš antro aukšto, kuri nuolat lieja pagiežą ant visų moterų, kurios esą jai pavydi daug uždirbančio ir ją išlaikančio vyro. Nors iš tiesų tas daug uždirbantis vyras Jadvygai nuolat primena, kur jos vieta, ir kad namuose taisykles nustatinėja jis, nes jis uždirba pinigus, o jos pareiga tik klusniai vykdyti komandas ir šokti pagal jo dūdelę.
Jadvygai siaubingai įkyrėjo namuose būti vertinamai kaip šluotai pastatytai kampe, norėdama pasikelti savigarbą ji giriasi naujais daiktais, kuriuos pirko už pinigus, kurių neuždirba. Nors dėl kiekvienos naujos poros triusikų ji turi duoti ataskaitą vyrui, o perkant brangesnius pirkinius jai nuolat primenama, kieno žodis paskutinis.
Savarankiškas ir veiklias, ambicingas moteris Jadvyga paniekinamai vadina karjeristėmis, praradusiomis moteriškumą. Nors tos karjeristės greičiau sutiktų persipjauti venas nei būti „moteriškomis“ pagal Jadvygos supratimą. Jadvyga giliai širdyje tai puikiai supranta, bet negali net tyliai sau pripažinti, nes tada tektų akis į akį susitikti su realybe, kad vyras jos negerbia, vaikai nesiskaito, o ką reiškia žodis orumas ji tik kažkur girdėjo, nes nei karto to nėra pajutusi.
Todėl Jadvyga pikta ir purkštaudama savo pagiežą ir neviltį lieja komentaruose po straipsniais apie sėkmingas moteris, nes taip nors akimirkai pasijaučia kiek geriau. O vėliau eina į tų pačių moterų socialinių tinklų paskyras ir moko jas gyventi, ypač mėgsta auklėti žinomas moteris, kurios neseniai išsiskyrė, nes Jadvyga apie gyvenimą išmano tiek pat daug, kiek kombinezonų vaikmušė, kuri net buvo susiruošusi valdyti valstybę, nes moka daugintis ir 20 metų gyvena su vienu vyru. Gal tie metai ir pragaro smalos saldumo, bet tokios jadvygos tuo didžiuojasi, nes daugiau didžiuotis neturi kuo ir jaučiasi pranašesnės už Indrę Stonkuvienę ir Agnę Jagelavičiūtę kartu sudėjus.
Bet ant jadvygų nereikia pykti, jos pačios save baudžia kasdien gyvendamos savo nelaimingą gyvenimą. Joms galima jausti tik gailestį, o jei atsipeikėtų ir prisiimtų atsakomybę už savo gyvenimą – ištiesti pagalbos ranką. Nes tai ir yra moteriškas solidarumas. Padėti, kai prašo, įkvėpti, kai nėra jėgų, padrąsinti, kai suklumpama. Kasdien pasakyti viena kitai komplimentą ir džiaugtis kitos moters sėkme.
Aš kasdien dirbdama sutinku įkvepiančias moteris. Vienas jų kalbinu, su kitomis dirbu. Štai visai neseniai norėjau daryti reportažą, kuri išpildyti vaizdu yra labai sunku. Mano redaktorius, kad ir koks šaunus būtų, sakė, kad gal reiktų temos atsisakyti, nes per sudėtinga, o dvi prodiuserės mane palaikė. Viena jų pasakė: „tegu daro, juk sako, kad labai nori“, o kita man padėjo surasti tinkamą sprendimą vaizdui. Tuo metu tiesiog norėjau prieiti ir jas apkabinti, bet taip elgtis būtų neprofesionalu, todėl tik tyliai džiaugiausi. Man visa šita situacija yra būtent apie Madeleine Albright požiūrį ir apie moterų vienybę.
Netikiu žmonėmis, kurie pasakoja apie moterišką konkurenciją. Istorijos apie moteris, konkuruojančias dėl vyrų dėmesio, išnyko tuomet, kai moterys ėmė uždirbti tiek pat, kiek vyrai. Nes vyras kaip gero ir sotaus gyvenimo, o kartais net išgyvenimo garantas buvo svarbus XIX amžiuje, bet tapo nebereikalingas šiandien. Mes galime savimi pasirūpinti, pačios nusipirkti būstą ir automobilį, savo rankomis susikurti komfortišką gyvenimą. Mes galime vyrą rinktis iš meilės ir draugystės. Ir tik pagalvokite, jei dėl kažkokio vyro, kuris neįgalus pasirinkti, šiandien reikia konkuruoti su Birute, tai rytoj dėl jo konkuruoti reikės su Jolanta, Božena ir Barbora. Kam reikalingas toks nevykėlis?
Madeleine Albright šiandien skaičiuoja devintą dešimtį ir yra pasaulinė moterų solidarumo ikona. Jai, karjeros siekiant XX amžiuje, buvo nepalyginimai sunkiau nei šiandien mums visoms, bet ji jau tuomet suprato, kad žymiai išmintingiau yra remtis vienai į kitą, o ne kritikuojančiai kišti pagalius į ratus.