Kol kas turbūt griežčiausia priemonė, kurią paskelbė šalies vadovas – nuo pirmadienio uždaromos visos ugdymo įstaigos – darželiai, mokyklos, universitetai. Nes vaikai ir jauni žmonės priklauso tai rizikos grupei, kuri lengviausiai platina pavojingą virusą nejausdami jokių simptomų, nors patys yra jam atsparūs ir nesuserga, arba suserga lengvesne gripo forma.
Tiesa, savivaldybių rinkimai neatšaukiami ir jie įvyks kovo 15 bei 22 dienomis, nes, pasak Prezidento, kol kas nėra būtinybės ir prancūzai turi teisę atlikti savo pilietinę pareigą. Jis taip pat pabrėžė pasitikintis miestų ir miestelių merais ir kad šie rinkimų procesą organizavo, atsižvelgdami į pandemiją ir jos rizikas.
Visoje Prancūzijoje rinkimų štabai aprūpinti visiems lankytojams skirtomis kaukėmis bei dezinfekciniais skysčiais, žmonės raginami dezinfekuoti rankas prieš ir po įžengimo į rinkimų biurą, taip pat gali atsinešti savo rašiklį ir, jei turi, savo balsavimo biuletenį, taip pat laikytis rekomenduojamo vieno metro atstumo net ir eilėje. Vyresni žmonės pagal galimybes bus leidžiami be eilės, kad jiems nereikėtų kuo ilgiau kontaktuoti su potencialiais viruso nešiotojais.
Beje, Prezidentas pradėjo savo kreipimąsi per televiziją ne nuo suvaržymų sąrašo. Pirmiausia Prancūzijos vadovas padėkojo visų rangų medikams, kurie aukodami savo asmeninį ir šeimos laiką, rizikuodami užsikrėsti patys bei užkrėsti savo artimuosius, vis dėlto pasiaukodami dirba viršvalandžius ir gelbsti koronoviruso aukas.
E. Macronas taip pat padėkojo bendrapiliečiams, jų „sang-froid“ – šaltakraujiškumui, kad krizės akivaizdoje jie visgi nepasidavė nei pykčiui, nei panikai ir išliko solidarūs bei pilietiški. „Krizė mus moko vienybės, solidarumo, nes tokios katastrofos neįveikiamos po vieną, to negali nei Vyriausybė be piliečių, nei piliečiai be Vyriausybės, ir mes padarysime viską, kad apsaugotumėme savo piliečius tiek nuo pandemijos grėsmių, tiek nuo gręsiančios ekonominės krizės pasekmių“, – užtikrintai ir ramiai kalbėjo Prancūzijos vadovas, užsimindamas apie Vyriausybės veiksmų planą, kuris apsaugotų tiek verslus, tiek paprastus prancūzus nuo finansinio kracho.
Prancūzai, pasimokę iš italų klaidų, itin rimtai ruošiasi masiniam ligonių antplūdžiui – ne tik stabdomos visos planinės ir nebūtinos gyvybei operacijos, bet į ligonines savanoriauti masiškai grįžta tiek medicinos studentai, tiek neseniai į pensiją išėję slaugytojai bei gydytojai.
Šalyje kol kas nuo sausio pabaigos užfiksuota beveik 3000 užsikrėtusiųjų, 61 iš jų mirė, 129 gydomi reanimacijoje, tačiau paskutinėmis dienomis virusas plinta itin sparčiai. Šiai dienai Prancūzijoje būsimiems ligoniams su gripo komplikacijomis priimti yra paruošta 5000 laisvų lovų ligoninėse ir virš 7000 lovų reanimacijoje.
Nors, specialistų teigimu, turint omeny, kad į ligonines bei reanimacijos palatas tuo pat metu pateks ir, pavyzdžiui, širdies smūgio ar avarijų aukos, toks pasiruošimas nėra pakankamas ir lovų vis dėlto trūks.
Tačiau prancūzų vyriausybė stengiasi daryti viską, kad gelbėtų savo piliečių gyvybes nepaisant jų amžiaus, bendros sveikatos būklės ar socialinio statuso, ir kad šalies medikams netektų daryti etiškai sudėtingo sprendimo – kurį žmogų gydyti, o kurį dėl galimybių ir aparatūros trūkumo pasmerkti. Nes būtent tai kasdien tenka daryti Italijos medikams – nepakanka nei lovų, nei dirbtinio kvėpavimo aparatų, todėl pirmenybė gauti gydymą suteikiama jaunesniems ir sveikesniems, kurie turi daugiau šansų išgyti. „Mes turime rūpintis pačiais pažeidžiamiausiais šiandien – mūsų senjorais. Jokia diskriminacija dėl amžiaus ar sveikatos būklės nėra priimtina, kai kalbame apie visų mūsų piliečių gyvybes“, – savo kalboje pabrėžė Prancūzijos prezidentas.
Kalbėdamas apie gydymą E. Macronas tvirtino – valstybė prisiims visą finansinę naštą ir koronaviruso ištikti ligoniai bus gydomi efektyviai ir nemokamai. „Ši krizė mums dar kartą įrodė – kai kurios sritys negali būti privatizuotos ar veikti remiantis vien laisvosios rinkos kriterijais – mūsų piliečių sveikata neturi kainos“, – užtikrino šalies vadovas.
Dar kreipimosi į prancūzus pradžioje E. Macronas paragino vyresnius nei 70 metų žmones, kuriems Covid-19 sukeltos komplikacijos itin pavojingos, saugotis ir patiems – maksimaliai riboti kontaktus su išoriniu pasauliu, iš namų išeiti tik apsipirkti, ar esanti medicininei būtinybei.
Pasak E. Macrono, nors žmogiškąją prasme tai sunku, bet šeimos nariai ir giminaičiai saugumo sumetimais taip pat privalo bent laikinai vengti fizinio bendravimo su vyresnio amžiaus žmonėmis, apsiriboti skambučiais, video pokalbiais, žinutėmis ir elektroniniais laiškais. Senelių namai ar slaugos įstaigos jau antrą savaitę nebepriima lankytojų, o garbaus amžiaus šių namų gyventojai, padedant slaugytojams, kasdien turi galimybę su artimaisiais tegali bendrauti virtualioje erdvėje.
Vyriausybė taip pat numato, kad tėvai, kurie negali dirbti nuotoliniu būdu ir dėl uždarytų ugdymo įstaigų bus priversti likti namuose su mažamečiais vaikais, automatiškai gaus nedarbingumo pažymas ir nenukentės finansiškai nei patys, nei jų darbdaviai – darbo užmokestis bus kompensuojamas valstybės. Nors šalies iždui ši krizė kainuos keliolika milijardų eurų, piliečiai, priversti nedirbti dėl karantino arba dirbti mažiau, nepraras nė cento, – kitą dieną po Prezidento kalbos užtikrino ekonomikos ministras Bruno Le Maire, pristatydamas kovos su viruso pasekmėmis ekonomikai planą.
E. Macronas paskelbė dar vieną priemonę, kuri turėtų apsaugoti ir iki krizės socialiai pažeidžiamai grupei priklausiusius mažai pajamų turinčius asmenis. Pagal prancūzų įstatymus savininkas šaltuoju metų laiku, tai yra nuo lapkričio pradžios iki kovo pabaigos, negali išmesti iš buto ar namo netgi nemokaus nuomininko. Akistatoje su pandemija šis įstatymo numatytas draudimas pratęsiamas dar dviem papildomiems mėnesiams – taigi iki birželio.
Medicinos ir kitų sričių, susijusių su pandemijos valdymu, darbuotojams su mažamečiais vaikais, nuo kovo 16 d. vyriausybės nutarimu būsiančiais priverstiniame karantine net kelias savaites, bus valstybiniu mastu organizuotos ir pasiūlytos nemokamos vaikų priežiūros paslaugos, kad šie žmonės ir toliau galėtų tęsti gyvybiškai svarbų šaliai darbą.
Valstybė ketina realiais veiksmais remti sunkumus išgyvenančias šalies verslo įmones bei mažuosius verslininkus. Pavyzdžiui, perimti iš verslo įmonių naštą ir vyriausybės lėšomis kompensuoti darbo užmokestį, kurį normaliomis ne pandemijos sąlygomis darbdavys privalo mokėti darbuotojams už priverstines prastovas ar dalinį nedarbą. Sanitarinės krizės akivaizdoje darbdaviams rekomenduojama taikyti būtent šias priemones – leisti darbuotojams dirbti iš per atstumą arba dalinai ar visiškai sustabdyti įmonės veiklą pagal galimybes, jei įmonėse dirbantiems specialistams darbo pobūdis neleidžia dirbti nuotoliniu būdu arba pati įmonė neturi įprastinio darbo krūvio dėl koronaviruso įtakotų ekonominių padarinių.
E.Macronas deklaravo visapusišką valdžios institucijų paramą sunkius laikus išgyvenančioms įmonėms, ypač turizmo, pramogų, maitinimo įstaigų srityse. Jis ryžtingai paskelbė – nuo šiol visos įmonės turi teisę be jokių popierizmų, įrodymų ar pasiteisinimų nemokėti arba mokėti vėliau mokesčius už kovo mėnesį. Kitiems mėnesiams palengvinta mokesčių politika taip pat bus svarstoma – detalės paaiškės artimiausiomis savaitėmis.
Panašu, kad tai, nepavyko išsireikalauti amžinai streikuojantiems prancūzams, pagaliau pavyko mažam piktam virusui ir socialinio teisingumo politika bei mokesčių naštos sumažinimas bent pandemijos akivaizdoje tampa realybe, juokauja patys prancūzai.
Viešasis transportas ir toliau kursuos, nes jo sustabdymas reikštų šalies paralyžių, taip pat apribotų žmonių galimybes laiku nuvykti į gydymo įstaigą ir gauti reikiamą gydymą. Ir nors eismas šalyje kol kas neribojamas, E. Macronas paragino prancūzus būti pilietiškais ir kuo mažiau judėti, atsisakyti nebūtinų kelionių, kiek įmanoma labiau dirbti nuotoliniu būdu ir likti namuose.
E. Macronas taip pat paragino vengti nacionalistinių nuotaikų, nes virusas neturi nei tautybės, nei pilietybės, nei paso. Ir už tai iškart gavo barti nuo aršiosios Marie le Pen, kuri pasipiktino Prezidento neva nenuovokumu, kad šios krizės akivaizdoje kaip tik būtina tapti nacionalistu, ginti savos šalies interesus ir pirmiausia priemonė – valstybės sienų uždarymas, o ne tik svarstymas apie tokią galimybę. Kiti opozicijos atstovai taip pat kritikavo jaunąjį šalies vadovą, bet ar ne toks jų, politikų opozicijoje darbas ir mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas, nes tai buvo panašų į labiau kabinėjimąsi nei į konstruktyvi kritika.
„Šiame pradiniame pandemijos etape mes turime daryti viską, kad sustabdytumėmė viruso plitimą bei apsaugotumėme pažeidžiamiausius mūsų bendrapiliečius, kurie dažniausiai tampa jo aukomis – vyresnius nei 65–70 metų žmonės ar žmones, sergančius lėtinėmis ligomis, pvz., diabetu, širdies ar inkstų nepakankamumu, vėžiu, turinčius silpną imunitetą. Ir šalies bei gydymo įstaigų mastu pasiruošti tam etapui, kai liga plis ir palies ir jaunus žmones. Bet svarbiausia, nepamirštume barjerus ligai sukuriančių paprasčiausių įpročių, kurie gali atrodyti nerimti, bet iš tiesų yra gyvybiškai svarbūs, – plauti rankas ilgai ir su muilu ar dezinfekciniu skysčiu, čiaudėti ir kosėti į alkūnę, vengti apsikabinimų, rankos paspaudimų ar bučinių sveikinantis etc. Mūsų asmeninis elgesys gelbsti gyvybes, nepamirškime to ir būkime pilietiški. Vive la Republique! Vive la France! (Tegyvuoja republika! Tegyvuoja Prancūzija!)“, – taip tėviškai ir kartu iškilmingai užbaigė kreipimąsį į tautą Prancūzijos prezidentas.
Ar prancūzai panikuoja? Ir taip, ir ne. Be abejo, apie tai kalba visi ir visur, bet kai kurie vis dar linkę bučiuotis sveikinantis. Mat „faire la bise“ – pakštelti į skruostą vieną, du ar net tris kartus sveikinantis, kaip patys prancūzai juokauja – „tai mūsų genuose, stipriau už virusą“. Bet dauguma vis dėlto renkasi negirdėti savo genų šauksmo ir imasi atsargumo – nebesibučiuoja ir net nespaudžia rankos, kaip ir rekomenduojama.
Ypatingų maisto pirkimo panikos ženklų kol kas nėra, o tualetinis popierius turbūt būtų paskutinis dalykas, ką sumanytų įsigyti atsargai prancūzas – jis greičiau pačiuptų šampano butelį ar foie gras – ančių kepenėlių paštetuko su tolima galiojimo data. Tiesa, termometrai tapo deficitine preke ir kai kur internete parduodami net už 50 eurų, o reta vaistinė turi dezinfekcinio skysčio rankoms.
Prancūzijoje, skirtingai nei Italijoje ir Belgijoje, kol kas vis dar veikia visos komercijos įstaigos, barai ir restoranai, nors žmonių juose ir vienetai – vieni neina iš atsargumo, kiti iš ekonominių sumetimų, nes taupo juodai dienai, kuri, atrodo, ne už kalnų, be to, visiškai nebėra turistų, kurie sudarydavo ne mažą dalį lankytojų. Bet, įtariu, neilgai teks džiaugtis ir šia laisve – à la guerre, comme à la guerre, kare kaip kare, teks susitaikyti ir prisitaikyti, vardan savo ir visų saugumo.
Kadangi namuose madingai bei sąmoningai neturime televizoriaus ir jo nežiūrime, tai ta proga Prezidento kalbos ėjome klausyti į vietinį kaimelio barą. Savininkė, ironiška, buvusi griežta policininkė, taip nervinosi, kad užsimiršusi apie visus kitus draudimus, taip pat ir draudimą rūkyti viešose patalpose, užsirūkė stovėdama už baro.
Su jos vyru ramiai ir be panikos, su lengva šypsena pakalbėjome apie tai, kad ši sanitarinė krizė tikrai mus visus įklampins į gilią finansinę krizę, ypač, mažuosius. „Bus sunku, bet ištversim, gal kaip tik labiau mylėsim vienas kitą po visko, jei, aišku, išgyvensim fiziškai“, – ciniškai šyptelėjęs tarstelėjo monsieur Thierry. Pasak jo, didmiečiuose bus tikrai nelengva, o mes čia, kaime, išsisuksime, sumedžios mums kas nors triušį ar fazaną reikalui esant. „Mes, kaimiečiai, daug solidaresni ir šiltesni už miesto žmones“, – pridūrė ir kaip visada nusišyposojo ne tik lūpomis, bet ir akimis. Jo žmona, išgirdusi Prezidento kalbą, irgi nurimo patikėjusi – valstybė nepaliks savo piliečių ir mažųjų verslininkų bėdoje.
Išėjome iš baro, virš miegančio ramaus Issigeaco kabojo ryški Veneros žvaigždė ir buvo sunku patikėti, kad esame didelės grėsmės prieangyje ir visiškos nežinomybės ištikti. Ir tą akimirką pagalvojau, bijoti neišvengiamo – neprotinga, kaip sakydavo mano mama. Tai yra, baimė ir pergyvenimai bei niūrios mintys nepadės, reikia veikti – plauti rankas ir švarinti mintis; mokytis gyventi su mažiau, paprasčiau, kukliau; mokytis gyventi „karo sąlygomis“ nezyziant, nes ne apkasuose gi priversti esame sėdėti, o šiltuose ir patogiuose namuose.
Galbūt karantinas – pats tas metas šiuolaikiniam išlepintam žmogui pamilti nuobodulį ir susidraugauti su juo bei atrasti ne deklaruojamo, o tikro lėto gyvenimo ir neužimtumo žavesį – anuliuotų masinių renginių ir uždarytų naktinių ar sporto klubų eroje teks išmokti savipramogavimo.
Ir dar kartą metas prisiminti – mes nesame pasaulio valdovai, nors ir mokame keisti upės tėkmę, skaldyti atomus ar klonuoti gyvybes, mes iš tiesų tik maži Visatos sraigteliai, vietoj valdovų karūnų teturintys koroną – mažą, piktą priešą, kurio kol kas neperprantame ir nesuvaldome. Bet tik kol kas, tikėkimės.
O aš einu plauti rankų, po to, solidarizuodamasi su vargšais italais, ketinu gaminti sicilietišką aštrų baklažanų užkandį „Caponata“, nes užimtos rankos gydo ir protą bei sielą, juolab, maisto gamyba mane visada nuteikia pozityviai, džiugina, guodžia ir ramina. Ir gamindama ketinu medituoti „Andrà tutto bene“ – viskas bus gerai, frazę, kuri užrašyta ant lapukų, išklijuotų visoje karantinuotoje mano mylimoje Venecijoje. Juk kažkada išauš tas „andrà tutto bene“ saulėtas rytas?