Prancūziškų manierų meniu

Sykį mane likimas suvedė su jauna čeke, studijuojančia Paryžiuje, ir, lyg tarp kita ko, ten turinčią vaikiną – vietinį prancūzą. Paryžietį, kilusį iš geros šeimos. Su ta čeke teko praleisti keletą dienų, per kurias turėjau progos išklausyti keliasdešimt istorijų apie tą vaikiną – „Mišelis tą, Mišelis aną. Jo šeima tą, jo šeima aną“... Nors nebuvau to prancūzioko net akyse matęs, tačiau iš čekės pasakojimų pažinojau jį geriau nei kokį tolimą savo giminaitį.

Ir atsisveikinant tos čekės paklausiau, o vis dėlto – jei jau tiek laiko ji praleido Paryžiuje kartu su padoriąja to paslaptingojo Mišelio šeima, kokią būtent lig tol nežinotą prancūzišką manierą ar tradiciją ji išmoko iš jų?

Susimąstė čekė trumpam ir pasakė man kaip paslaptį: „valgant prancūzai niekada nevynioja salotos lapo ant šakutės ir nevalgo jo viso, o pjausto dalimis“.

Nusišiepiau jai niūriai kaip budelis, kuriam ant kojos užmynė ant ešafoto lipanti Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė, už tai galantiškai atsiprašiusiai žodžiais „Pardonnez-moi, monsieur. Je ne l'ai pas fait exprès“ („Atleiskite, pone. Aš netyčia“ – tai, beje, ir buvo jos paskutiniai žodžiai gyvenime). Nes, deja, tik prancūzams būdingų gražių manierų šiame vulgariame pasaulyje yra kur kas daugiau, ir kur kas iškalbingesnių.

Žinia, mes prancūzą esame linkę stereotipiškai įsivaizduoti kaip kokį vėjavaikį Žaną ar Pjerą dryžuotais jūrininkiškais marškinėliais, dėvintį beretę ir ryšintį raudoną skarelę ant kaklo. Ir, žinoma, geriantį vyną, valgantį ilgą „prancūzišką“ batoną, žeriantį moterims komplimentus ir šiaip pliauškiantį visokius niekus ta savo grebluojančia tarme. Ir nustembame Prancūzijoje tokio nei sutikę, nei suradę. Bet štai, jei jau likimas nubloškia jus kur nors aukščiau į socialinę stratosferą, ten galimybių pažinti tikrą kilmingą prancūzą iš neįprastų manierų galima labai lengvai, o kai kurias jų netgi nesunku pritaikyti ir savo kasdieniniame elgesyje.

Na kad ir, pavyzdžiui, būnant su savo dama neatsiliepti telefonu niekam ir net tada, kai skambina šalies prezidentas (o pastaruoju metu išvis darosi madinga tam pačiam prezidentui net ir neatskambinti – sunku net įsivaizduoti tokį abejingumą mūsuose, ar ne?).

Pradžiai, išimtinai „prancūziška“ bučinių pasisveikinant ir atsisveikinant (tai, kas vadinama „la bise“ – o kodėl, beje, manėte, žmonės po spektaklių ar patikusio koncerto šaukia „bis!“?) sistema. Žmonėms, kilusiems iš kultūrinės aplinkos, kurioje fizinis kontaktas yra ribojamas ar netoleruojamas, prancūziška maniera bučiuotis kelia daug nepatogumų, tačiau tikrovėje iš esmės tai net nėra fiziologinis bučinys, o tiesiog simboliškas prisiglaudimas skruostais, imituojant „oro bučinį“. Lyg ir intymu, lyg ir gašlu, lyg ir nieko tokio. Tačiau be galo „prancūziška“.

Tradiciškai visi prancūzų vaikai yra skatinami sveikintis tokiu „la bise“ pabučiavimu, tačiau berniukams egzistuoja amžiaus riba – nuo 14 metų jiems bučinys yra keičiamas rankos paspaudimu. Mišriose kompanijose pasisveikinimo maniera pradeda skirtis: moterims – pabučiavimas (rankos ar susilietimas skruostais), vyrams – rankos paspaudimas. Beje, atsisveikinant (o atsisveikinti prancūzų tarpe yra priimta su visais renginyje ar vakarėlyje dalyvavusiais asmenimis – čia jums ne diskretiškas „angliškasis“ išėjimas!) taikoma ta pati maniera, kuria buvo pasisveikinta (nebent su kažkuo labai jau per tą vakarėlį suartėjote). Kiek kartų bučiuotis? Skaičius skiriasi skirtingose regionuose, tačiau tradiciškai viena yra formalu, du – draugiška, o tai, kas viršija du yra skirta prancūzų valstiečiams.

Ir, beje, prancūzai turi keistą savybę – sveikintis su visais bet kur, kur tik užeina. Ir mums pažįstamas žodis „bonjour“ yra girdimas kiekviename kioske ir kiekvienoje parduotuvėje (jei nepasisveikinote, tai gali būti palaikyta agresijos arba piktybinio ignoravimo aktu). Beje, labai „prancūziška“ yra belsti į duris išorine plaštakos dalimi ir tik pirštų sąnariais. Ir, savaime suprantama, prancūzai, kaip ir lenkai nesidrovi vienas kito vadinti „ponais“ ir „poniomis“, kas mums, visą istoriją ir visą savo gyvenimą kovojus su „ponais“, o ir linkusiems dabartinius „ponus“ vertinti pašaipiai ir įtariai, tai gali būti neįprasta. Vienok gražu.

Iš ko pažinsi valgantį prancūzą? Iš penkių dalykų. Pirma, apelsiną ir obuolį jis valgo tik su peiliu ir šakute. Nesunku, jei žinai, kaip tai teisingai padaryti. Antra, paukštieną prancūzai valgo rankomis. Trečia, valgant sriubą, šaukštas visada keliamas prie burnos iš šono, niekada – iš priekio. Ketvirta, „prancūziška“ maniera yra garnyro žirnius ar kitokias birias kruopas šakute spausti prie lėkštės dugno ir kelti prie burnos prilipintus prie apatinės šakutės dalies. „Šakutė yra sukurta smeigti, o ne kasti“, – kaip kadaise patyliukais mokė mūsų vieną būsimąjį prezidentą Vilniuje viešintis Prancūzijos prezidentas Mitterandas.

Na, ir penkta, prancūzų rankos visada turi būti padėtos ant stalo ir matomos – tai senovinis paprotys, buvęs netgi įstatymu, kai kažkuris Prancūzijos karalius, bijodamas nužudymo įsakė jo akivaizdoje visiems rankas laikyti virš stalo. Todėl aukštuomenės vaikai nuo pat mažens yra mokomi valgyti įsikišė po abejomis pažastimis po knygą. Alkūnes ant stalo, žinoma, leidžiama dėti tik moterims. Kaip paprastai, vieną, tačiau šiais chaoso laikais – jau ir abi.

Skirtingai nuo italų, prancūzai valgo tylėdami. Ir burnos kampučiai servetėle yra nuvalomi, beje, po kiekvieno kąsnio. Taip pat skirtingai nuo italų, prancūzai kalba tyliai. Ir kalba, beje, sakiniais. Sakiniais, kurie kažką reiškia. Nors prancūzai mėgsta ginčytis ir diskutuoti (aišku, nekeliant balso), tačiau jiems (bent jau išauklėtiems) būdinga kiekvieną sakinį pradėti aptakia fraze „aš, žinoma, galiu klysti, bet drįstu pareikšti savo tokią nuomonę“... Savaime suprantama, prancūzai mėgsta sakyti damoms komplimentus. Tačiau ir ten egzistuoja viena esminė taisyklė – susilaukus komplimento, privaloma atsakyti „merci, j’apprécie beaucoup ce que vous avez dit“ („ačiū, esu dėkinga už tai, ką išgirdau“), ir atsakyti kavalieriui dvigubai daugiau komplimentų, nei jų susilauki.

Prasčioką prancūzą pažinsi iš švilpčiojimų ar papildomų gestų iliustruojančių pasakojimo vaizdus. Tačiau tiek aristokratas, tiek prasčiokas visada vengs pateikti apie save kuo daugiau asmeninės informacijos. Ir išvis – nepasakos apie save tiesiogiai nepaklaustas.

Todėl prancūzai ir nemėgsta demonstruoti rodyti savo drabužių ar aksesuarų etikečių, kaip tai būdinga rytiečiams ar rusams (dar Coco Chanel paniekinančiai auksinius ir ryškius askesuarus vadino „ubagų konvulsija“). Mat, anot tos pačios Coco Chanel, „žmogus nėra skelbimų lenta“. Vienintelis Prancūzijos prezidentas Sarkozy atvirai demonstruodavo savo „Ray-Ban“ akinius ar „Rolex“ laikrodį, tačiau jam tai buvo atleidžiama, nes jis buvo padorus žmogus iš principo.

Kaip ir patys galite pamatyti tokiose padoriose Prancūzijos vietose, kaip aukštuomenės kurortas Dovilis Normandijoje ar 8-ajame bei 16-ajame Paryžiaus rajonuose, prancūzai dievina „chic“ stilių, kurį patys kadaise ir sukūrė. Tik šiais globalizacijos laikais populiarėja vadinamasis BCBG („Bon Chic Bon Genre“) stilius, kurį amerikiečiai ir anglai vadina „Preppy“ – spalvingas, bet padorus. Ir, žinoma, jokių treningų ar sportinių batelių.

Na, o jei norite susipažinti su jums patikusiu žmogumi prancūziška maniera, visada turėkite kišenėje krakmolytą baltą nosinę su savo išsiuvinėtais inicialais. Yra toks senovinis žaidimas-tradicija, kilusi iš tų senų laikų, kai Paryžiaus aristokratai savo atžalas suvesdavo į garsiuosius „boums“ ir „bals“ – mergaitė, sulaukusi priartėjusio jai patinkančio berniuko, lyg netyčia apsipildavo savo suknelę gėrimu, ir berniukas neišvengiamai jai pasiūlydavo savo nosinę nusivalyt.

Mergaitė tai padarydavo, tačiau panaudota nosinė būdavo grąžinama berniuko motinai po kelių dienų – išskalbta, išlyginta ir įdėta į baltą voką, kuriame taip pat puikuodavosi ir kvietimas išgerti arbatos keturiems (berniukui, mergaitei ir jų mamoms). Štai taip ir gimdavo naujos dinastijos. Gal panašią galite pradėti ir jūs?