Prancūzų pomėgis knyginėti – su ta tauta viskas yra gerai

Tais gerais laikais, kai pasaulis vis dar keliavo, oro uostuose ar traukinių stotyse visuomet žavėdavausi nepatogiausiose pozose sustingusiais skaitančiais žmonėmis. Su nostalgija prisimenu laukimą eilėje į lėktuvą iš Romos į Bordo – kelias ilgas minutes žavėjausi visa savo esybe į knygą panirusį jaunuolį, kuris net nepakeldamas akių nuo knygos koja stūmė savo lagaminą ir judėjo eilėje. Visi, net vyresnioji karta, buvo sukišusi nosis į išmaniąją techniką ir virtualiąją realybę, o jis – paskendęs knygoje, kurios pavadinimo, deja, man nepavyko išskaityti, nes knyga buvo pernelyg palenkta. Priartėjus prie bilietų kontrolės paaiškėja, jaunuolis – italas, bet lygiai taip pat jis galėtų būti ir jaunas prancūzas ar prancūzė.

Prancūzų pomėgis knyginėti

Nes būtent skaitantys jauni žmonės mane maloniai šokiruoja Paryžiaus metro ar traukiniuose iš Bordo į Paryžių. Ir pats Paryžius man asocijuojasi su knygų skaitymo viešose vietose – kavinėje, bistro, parkuose ant suolelių ar eilėje į muziejų.

Ir nors statistiškai labiausiai skaitanti knygas tauta yra estai, praleidžiantys net 13 minučių per dieną su knyga, kai tuo tarpu statistinis prancūzas skiria vos 2 minutes savo brangaus laiko popierinės knygos skaitymui, tai, ką matau viešajame transporte vis dar leidžia man tikėti, jog popierinė knyga Prancūzijoje nemirė ir turi ateitį.

Seniai nebuvau Estijoje ir man sunku pasakyti, kaip ten mūsų šiaurės broliai skaito – ar daug, ar tiesiog lėtai, bet prancūzai, mano asmeniniu stebėjimu ir įsitikinimu, vis dar yra bene labiausiai Europoje skaitanti tauta, nors statistika to ir neteigia. Nebent mano susidarytas prancūzų įvaizdis apgaulingas ir jie tas knygas rankose viešose vietose varto dėl mados, kaip aksesuarus, bet, prisiekiu savo rašytojos galva ir karjera, jie nuolat su knyga rankose ar bent jau ant staliuko bistro.

Prancūzai turi tokį gražų veiksmažodį bouquiner, kuris išverstus pažodžiui reiškia „knyginėti“, tai yra, skaityti knygas užsimiršus ir užmiršus viską pasaulyje. Neretai, paklausus, ką veikei savaitgalį, tūlas atsakys leidęs laiką „knyginėdamas“, klaidžiodamas po knygas, dažniausiai, ne naujas, o senesnio leidimo, galbūt net vartęs antikvarines. Ir manęs tai visiškai nestebina, kad prancūzai turi atskirą ir taip romantiškai skambantį žodį, skirtą knygų skaitymui.

Mano pastebėjimu, prancūzams knyga – geriausia kompanija. Lydinti juos visur kavinėje, metro, parke, eilėje į parodą.... Ir kas mane visada stebina – prancūząi, nepaisant amžiaus, skaito klasiką – savą ir svetimą. Zolia, Tolstojų, Turgenjevą, Balzaką, Prustą, Tekerėjų, Čechovą, didžiuosius filosofus…
Vienas kinų rašytojas, persikraustęs gyventi į Prancūziją ir pirmą kartą atsidūręs Paryžiaus metro net apsiverkė, pamatęs žmones, vis dar skaitančius popierines knygas – Kinijos didmiečiuose, pasak jo, jau beveik nebelikę knygynų, o žmonės jei ir skaito, kas abejotina, tai elektronines knygas.

Valkata-aristokratas su knyga

Laimei, prancūzai šiuo kaip ir dauguma klausimų – konservatoriai, tai yra popierinės knygos adeptai. Neseniai važiavau metro šalia vyriškio, kuris kažką piešė ir rašė savo nedideliame piešinių albume. Moteris netoliese skaitė knygą „L’art d’aimer“ – „Menas mylėti“. Jaunuolis šalia buvo paniręs į komiksų knygelę – bandes dessinées arba manga, prancūzai tiek jauni, tiek vyresni, tiesiog pamišė dėl šio žanro literatūros.

Juokaujama, kad būtent komiksai, na dar ir skandalingasis romanistas ir niūros ateities pranašas Michel Houellebecq sugrąžino jaunajai prancūzų kartai meilę skaitymui. Beje, Prancūziją yra antroji šalis pasaulyje po Japonijos pagal manga knygų populiarumą ir skaitomumą – prancūziškai išleistos manga sudaro net 40 proc. Europos rinkos.

Neseniai Paryžiaus metro sutikau elgetą su skrybėle ir kadaise prabangiu buvusiu kašmyro paltu, ne mažiau prabangios taip vadinamos camel – kupranugario – spalvos. Viskas buvo taip suderinta, ir jis taip išdidžiai tai dėvėjo, kad drįstu spėti, jog tai jo nuosavi drabužiai, ne iš labdaros. Ir pakankamai švarūs, tai gal gyvenimą gatvėje jis dar tik pradeda.... Ir aristokratiškų bruožų jo veidas buvo toks, kuris tarsi šnabžda – šis vyras yra matęs geresnio gyvenimo ir geresnių laikų nei gatvė, daug geresnių.

Kaip norėčiau sužinoti jo istoriją, bet jis tik liūdnai šypsosi ir nekalba. Kiek galiu spręsti, turi vieną bėdą – alkoholį. Na ir varžteliai greičiausiai netvirtai prisukti ir per pilnatį praleidžia pernelyg daug nereikalingos informacijos iš Visatos.... Bet koks jis man gražus, kaip žmogus, kaip pagyvenęs ir gyvenimo į užribį stumtelėtas vyras. Bent nufotografuoti norėčiau šitą žilą gatvės aristokratą, bet nedrįstu. Kas jis buvo? Kas nutiko? Kur jo šeima? Kodėl jis čia? Ar jis laimingas, nes šypsosi ir, atrodo, nesuvokia savo padėties tragizmo?

Metro traukinys pajuda, pakeliu akis ir perskaitau ant vagono sienos užrašytas G. Apollinaire eiles: „aš ėjau Senos krantine, nešdamas po pažastim senovinę knygą. Upė tokia panaši į mano skausmą – ji teka ir neišsenka“.

Taiklūs žodžiai, tarsi apie jį – gatvės aristokratą kašmyro paltu, likusį ištikimai it šuo laukti nežinomos ateities metro stotelėje. Stebėjau jį: jis (kaip ir aš iš smalsumo) praleido net du traukinius – matyt, jo gyvenimo laikrodžiai sustoję ir keliai neveda niekur... Bet jis šypsosi. Niekam. Tik sau. Ir ta mistiška, kiek ne iš šio materialaus, modernaus ir sėkmingo pasaulio šypsena išsklaido melancholia negra – juodą liūdesį, kuris galėtų apgaubti visus, jį mačiusius ir atjaučiančius.

Man truputį ramiau ir dėl to, kad jis liko stovėti metro platformoje ne visai vienišas – iš kašmyro palto kišenės kyšojo knyga, tik autoriaus nepavyko įskaityti, bet kompaniją vienatvėje gatvės aristokratas turi, ramu...

Knygos perkamos dovanoms

Vienos statistinės apklausos metu buvo apklausta 1000 prancūzų, iš kurių net 88 proc., skelbėsi esą skaitantys žmonės – tai yra 4 proc. daugiau nei prieš porą metų.

Kas gi tipiškas statistinis skaitytojas Prancūzijoje. Be abejo, jauna moteris mėgstanti popierines knygas. Statistikos duomenimis moterys per metus perskaito 26 knygas, vyrai – 17. Be to, 25 proc. moterų teigia skaitančios dėl malonumo, tuo tarpu vyrai skaito siekdami pagilinti žinias ir praturtėti intelektualiai – net 35 proc. apklaustųjų. Prancūzų populiariausi knygų žanrai – romanas (74 proc.), praktinių ar gyvenimo būdo patarimų knygos (56 proc.), komiksai ir manga (51 proc.).

Žmonių, mylinčių knygas ir mėgstančių skaityti, Prancūzijoje vis daugėja, nepaisant to, kad dauguma mažų knygynėlių vis dažniau užsidaro ir yra paverčiami apatinių drabužių parduotuvėlėmis ar kavos užeigomis turistams. Manoma, skaitančiųjų ratas paskutiniais metais prasiplėtė dėl to, jog knygos mėgėjais vis dažniau skelbiasi esą ir vyrai – 85 proc. palyginus su 79 proc. prieš porą metų, iš jų 15–24 metų amžiaus nuolat skaito 91 proc. palyginus su 82 proc. 65 metų vyrų tarpe skaitančiųjų net 96 proc., palyginus su 89 proc. 2017 m.

Kas labiausiai trukdo prancūzams skaityti. Laikas, tiksliau, jo deficitas. Jo stoka skundžiasi net 69 proc., kurie svajotų skaityti daugiau, bet neturi laiko – nesiskaito net pavogtos akimirkos metro ar lėktuvuose.

Beje, moterys mėgsta komfortą arba tiesiog dėl karjeros ir buities darbų perkrovos turi mažai laiko – dauguma jų skaito namuose, lovoje prieš miegą.

Bet net 84% apklaustų prancūzų perka knygą kaip dovaną. Jeigu norite įtikti prancūzei moteriai, žinokite, kokias knygas ji mėgsta – net 66% teikia pirmenybę praktinėms, gyvenimo būdo, savipagalbos ar pramoginėms knygoms. Vyrai – paprastesni, net 51% apsidžiaugtų gavę komiksų ar manga knygą. Įsiminkite, jei dovanodami norite įtikti 15–24 metų jaunuoliams, taip pat rinkitės komiksus, mangas, mokslinės fantastikos arba fantasy knygas. O vyresniems nei 65 metų prancūzams labiau patinka istorinės knygos.

E. Umbrasaitė

50 proc. apklaustų abiejų lyčių atstovų teigia kasdien skiriantys laiko skaitymo malonumui, beveik pusė jų skaito transporto priemonėse.

Jau porą metų nepastebima jokio dinamikos tarp skaitančiųjų vis dar populiarias popierines knygas ar „skrolinančiųjų“ elektronines. Beje, elektroninės knygos populiariausios 15–24 metų amžiaus grupėje.

Tiesa, vis mažiau tiek jaunų, tiek senų prancūzų perka naujas popierines knygas, nemažai įsigyja jau naudotas knygas, skolinasi iš draugų ar bibliotekose.

Bet net 84 proc. apklaustų prancūzų perka knygą kaip dovaną. Jeigu norite įtikti prancūzei moteriai, žinokite, kokias knygas ji mėgsta – net 66 proc. teikia pirmenybę praktinėms, gyvenimo būdo, savipagalbos ar pramoginėms knygoms. Vyrai – paprastesni, net 51 proc. apsidžiaugtų gavę komiksų ar manga knygą. Įsiminkite, jei dovanodami norite įtikti 15–24 metų jaunuoliams, taip pat rinkitės komiksus, mangas, mokslinės fantastikos arba fantasy knygas. O vyresniems nei 65 metų prancūzams labiau patinka istorinės knygos.

Knygą parduoda autoriaus vardas

Kaip gi prancūzai renkasi knygas sau ar dovanojimui? 87 proic. iš jų perka knygą, nes žino jos autorių. Tiek pat procentų prancūzų renkasi tam tikrą knygą, nes ją perskaityti patarė artimas žmogus ar draugas. Ir tik 64 proc. įsiklauso į literatūros kritikų ar žiniasklaidos rekomendacijas.

Ar knygos, apdovanotos garsiomis literatūros premijomis tampa populiaresnės? Vargu bau, nes tik 34 proc. skaitytojų rūpi, ar jų pasirinkta knyga yra laimėjusi kokią nors premiją. Tiesa, tendencija rinktis knyga pagal apdovanojimus kasmet tampa vis populiaresnė.

Pernai Prancūzijos literatūros sceną metų pradžioje užkariavo Michel Houellebecq ir jo „Serotoninas“, o metų pabaigoje karaliavo du premijuoti autoriai Jean-Paul Dubois bei Sylvain Tersson.

Gonkūrų premiją pelniusi J.-P. Dubois knyga „Ne visi žmonės pasaulyje gyvena vienodai“ kalba apie tai, kad visuose mumyse gyvena ir angelai ir demonai, ir apie tūktstančius būdų kaip susigadinti sau gyvenimą.

Keliautojo, nuotykių ieškotojo, tikro šiuolaikinio Indianos Jones, Sylvain Tesson vaizdingas, tikrais įvykiais pagrįstas nuotykinis ir kartu filosofinis romanas „Snieginis leopardas“ nukelia mus į ledinę šiaurę, toli nuo civilizacijos, kur autorius bei jo draugas fotografas it kokie pirmykščiai žmonės seka paslaptingo žvėries – snieginio leopardo, beveik jau išnykusio gyvūno pėdomis.

Aš asmeniškai prancūzės draugės meno istorikės paraginta atradau prancūzų autorę Annie Ernaux ir jos trumpus autobiografinius romanus, paremtus menininkės dienoraščiais.