Rinkimai tampa sportu: iš kiemo kovų – į aukštesnę lygą?

Seimo rinkimai įvyko, lai tęsiasi rinkimai. Antrojo turo intriga – lyg rungtynėse. Kaip sakė „pirmo kėlinio taškais“ atsargiai džiaugdamasi TS-LKD sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė, „reikia sužaisti varžybas iki pabaigos.“ TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis palyginimą tęsė taręs, esą „nubėgome tik pusę distancijos“. Ir tai skambėjo prasmingai, be kita ko, todėl, kad Seimo rinkimų politinė kampanija ir rinkimų naktis sudarė būtent tokį įspūdį: politika panašėja į sportą.

Politiką ir sportą, suprantama, neišvengiamai sieja varžymasis. Rinkimai, kaip ir rungtynės, yra tiek patrauklūs, kiek abipusiškai pajėgūs varžovai. Mažai kam rūpi galiūnų kovos su nykštukais arba atvirkščiai. Aštri, meistriška, lygiavertė konkurencija kuria didžiausią intrigą, o ši savo ruožtu kursto plačiausią interesą. Ne veltui Jungtinių Valstijų – margos supervalstybės, kurioje klesti demokratijos tradicijos ir pramogos kultas, – politikai seniai įsisąmonino politikos ir sporto paralelę ir ja naudojasi it mušamąja korta; čia rinkimai daug kuo panašūs į tokius amerikiečių dievinamus šou kaip beisbolas ar krepšinis.

Ir nors šių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų nepavadinsi pavykusiu šou – mat politinės kampanijos stebėtojai ir net dalyviai sutarė, kad debatai baigėsi vos prasidėję ir iš esmės neįvyko, – tai visgi jie sudarė įspūdį, kad sportiniu įkarščiu Lietuva turi šansų pasivyti JAV. Sportinį interesą bei azartą Seimo rinkimuose ypatingai ir nuosekliai kurstė vienas ryškus akcentas: suskaitmeninti duomenys, statistinė rezultatų analizė ir prognozės arba, I. Šimonytės žodžiais tariant, „taškai“.

Vertinant stebėtojos žvilgsniu, „taškai“ sudarė didžiumą originalaus turinio priešrinkiminėje kovoje ir rinkimų rezultatų apžvalgoje: reitingų procentai, galimi mandatų skaičiai, frakcijų proporcijos, koalicijos variantai. Ir tai iš principo būtų, žinoma, ok. Tik to visgi maža, nes taškais apsiriboja nebent kiemo kovos, o kur kas įvairesni kriterijai rūpi kopiant į aukštesnę lygą.

Seimo rinkimų naktis Lietuvoje populiarėja kaip masinis vakarėlis, kuris tęsiasi gerą parą, kol skaičiuojami balsai ir nusistovi clāritās – preliminariai paaiškėja, „kas ateinančius ketverius metus valdys Lietuvą“, kaip įniko sakyti žurnalistai. Demokratija remiasi daugumos principu. Dauguma tuo įvairesnė ir patikimesnė, kuo plačiau įsitraukia visi piliečiai, partijos, kandidatai ir rinkėjai. Lietuvoje rinkėjai yra padoriai – ne ypatingai, bet per plauką pakankamai – aktyvūs. Ir Seimo mandatus vietoje dviejų kairėn, dešinėn švytuoklės principu besikeitusių konkurenčių dalijasi jau daugiau partijų. Taigi rinkimams pagaliau ima šauniai tikti anglosaksų posakis „kuo daugiau, tuo linksmiau“ (nors kuo mažiau, tuo skalsiau: angl. the more the merrier; the fewer, the better fare).

Masinis vakarėlis yra dvejopo pobūdžio. Pirma, kadangi dar daug Lietuvos piliečių savo balsą atiduoda už kandidatų gražbylystes arba asmenines simpatijas, tai yra už įteigtą ar įsikalbėtą tikėjimą, tai rinkimai primena šventai naivų naujametį kvaitulį, kai bent iki sausio pirmosios sutartinai apsimetama, kad išmuša laimės valanda: laimingų Naujųjų metų! O antra – ir šįkart tai atrodo įdomiausia, – rinkimai panašėja į sporto rungtynes. Rinkimų politiniuose debatuose ir ypač skaičiuojant rinkėjų atiduotus balsus visais kanalais ratu buvo sukami vis tie patys rodmenys, kaskart tikslinant pokyčius bent po kablelio – reitingas, santykinis rezultatas, tendencija, tikimybė ir panašiai. Sociologų ir balsų skaičiuotojų varoma statistika, suprantama, yra būtina, tik užvaldė eterį todėl, kad šios kartojamos informacijos neatsvėrė joks kitoks originalus turinys, jo tiesiog nebuvo. Politologai ir patys politikai įsisuko šiuo ratu ir, lyg patys tuo stebėtųsi, probėgšmais pastebėdavo, kad nors reikia skaičiuoti „taškus“, vis dėlto ne dėl jų kovojame – ne to atseit čia susirinkome, ir ne tai yra svarbiausia. Ir toliau sukdavosi skaičiai.

Išskirtinio, net prietaringai pagarbaus dėmesio statistinei analizei šįkart skirta, matyt, atsimenant 2016 m. renkant Seimą gautą skaudžią pamoką, kai inertiškas lūkestis, politikos senbuvių arogancija ir ypač keistas žinovų užsimiršimas sutrukdė numatyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos išsiveržimą. Pamoka brangiai kainavo ir paliko žymę, turėjo ar galėjo pakeisti įpročius.

Kad ir kaip būtų, tradiciškai vieni iš kitų vairą perimdavę socialdemokratai ir konservatoriai dabar tik santūriai sakė besitikį prie jo išsilaikyti ir kaip privalumą pabrėžė, kaip esą bus puiku, jei platesnė koalicija atstovaus įvairesniems rinkėjams. Nuo vieno kraštutinumo traukia prie kito.

Kvalifikacinės aukštumos – priešaky

Yra bent dvi išlygos, dėl kurių mūsiškuoju politiniu sportu kol kas neišeina džiaugtis.

Visų pirma, ir Lietuvoje, ir Amerikoje ar kur nors Afrikoje politikai varžosi dėl „taškų“ ir vertybių bei idėjų, pagal apibrėžimą turi įrodyti kiekybinį ir kokybinį pranašumą. Profesionalioje politikoje, kaip ir sporte, neįskaitomos nei galiūnų ir nykštukų, nei kiemo kovos, būtina konkurencija ir kvalifikacija, meistrystės lygis; tai – savaime suprantama ir visgi nelengvai įgyvendinama.

Antai, JAV pasakojimo technika taip ištobulinta, kad politinės jėgos ir konkretaus kandidato įvaizdis bei žinutė tampa prikišamai aiškūs, sutraukti iki ABC, akimirksniu suprantami ir įsimenami: šis išrinktas darys tą, o kitas – aną, jei rinksi tą arba aną, tai bus taip arba anaip. O Lietuvoje to aiškumo kaip tik trūksta. Šįkart stipriausių partijų lyderiai vos spėdavo paminėti bendrus programinius prioritetus (pavyzdžiui, švietimas, socialinės atskirties mažinimas, inovacijų skatinimas), bet taip ir neturėdavo progos pasiaiškinti detaliau, tai yra susiremti dėl aspektų ir įgyvendinimo principų, kuriuose juk dažniausiai ir glūdi esminiai skirtumai (nes šiaip visiems kažkiek rūpi, pavyzdžiui, švietimas, socialinės atskirties mažinimas, inovacijų skatinimas). Net politologai po pirmojo rinkimų turo greta galimų kiekybinių valdančios koalicijos kombinacijų kaip galimai lemiamą kokybinį veiksnį minėjo kažkokias smulkmeniškas pabiras – paskirų politikų santykius, simpatijas ir antipatijas: tas ano nemėgsta, ši su kita kartu neis ir panašiai. Santykiai svarbūs, bet principai turėtų būti svarbesni. Tiesa, bent trijų iš šešių į Seimą patekusių partijų lyderiai ryte po rinkimų į kiekvieną mikrofoną kaip poterį kalbėjo, kad, kaip besiklostys antras turas, derybose liks ištikimi programinėms nuostatoms ir nekeis savo idėjų bei vertybių į postus. Tačiau tai skambėjo deklaratyviai, aiškumo nepridėjo ir nepakeitė aplinkybės, kad eilinis rinkėjas veikiau tikėjo ar spėliojo, nei žinojo, už ką tiksliai atidavė savo balsą, kokias strategijas galimai aktyvavo. Viena komentavusių sociologių pažymėjo, kad rinkėjai galimai painiojo net panašiai skambančius partijų pavadinimus, – suprask, ką ten kalbėti apie programų įgyvendinimo detales. Todėl ir klostosi įspūdis, kad Lietuvoje politiniai varžovai dar tik mokosi įrodyti kokybinį pranašumą. Sportinis įkarštis, nori nenori, kol kas ribojasi pliku konkuravimu, kiekybine persvara.

Ir dar yra kita, pamatinė išlyga: jei bus užsižaista vien „taškais“, prasmės neteks pats užsiėmimas. Amerikiečių politikos ir net sporto apžvalgininkai patys ima stebėtis šalutiniu poveikiu, kai varžymosi besaikis preciziškas suskaitmeninimas – kaip antai, pelnyti taškai, rezultatyvūs perdavimai, atkovoti kamuoliai, efektyvumas ir kita krepšinio statistika – plėšia dėmesį nuo tikro varžybų grožio, varžovų gyvai ir kartais genialiai kuriamos improvizuotos dramos. Ši nebūtinai suskaičiuojama procentais ar taškais, užtat ženklina aukščiausią kvalifikaciją, meistrystės viršūnę ar net vadinamą talentingiausių žaidėjų „magiją“. Tuo ir svarbi aukščiausia lyga. Vien statistika vargiai sukelia ant kojų, verčia šėlti ir ošti minias.

Jei konkurencija augs, tai teks kelti kvalifikaciją. Išmokti ir įprasti kuo pranašiau perteikti programų įgyvendinimo ypatumus, glaudžiai susieti juos su tūlo gyvensenos tikrove ir tuo pritraukti bei įgalinti rinkėjus, tuo pat metu nesiriboti ūkiškais administraciniais lokaliais patvarkymais, o plėsti paveikesnes ir prasmingesnes, ilgalaikes ir kompleksiškas veiklas, savo siūlomas strategijas įkontekstinti vietiškai ir globaliai. Globalus matymas bei mąstymas yra būtinas, tik nėra paprastas, nes turi siekti labai toli už Lietuvos valstybės sienų bei Europos Sąjungos ribų ir neapsiriboti nei dviem politiniais klausimais pagal Laisvės partijos pirmininkę A. Armonaitę, nei dvidešimt vienu pagal Y. N. Harari pasaulinį bestselerį. Per šiuos rinkimus tarptautinio lygio politinė diskusija neįvyko. Buvo eliminuoti tokie kolektyvinę fizinę ir socialinę tikrovę lemiantys kolosalūs veiksniai kaip demografijos, klimato ir geopolitinė kaita, skaitmenizavimo ir robotizacijos veiksniai ekonomikoje ir sparti pertvarka darbo rinkoje, taip pat prezidento rinkimai JAV ir strateginės partnerystės scenarijai. Įprasta teisintis tiesmuku „alibi“, esą Lietuvoje rinkėjas yra netikęs, tiesiog beviltiškai neišprusęs ir tesirūpina įpirkti vaistus arba, rečiau, kelionę į Tenerifę. Bet net jei būtų taip, tai visgi kaip žmogų pašauksi, taip jis atsilieps. Veržiesi į valdžią – imiesi prievolės net kurčią prisišaukti; nesiimi – nesiveržk.

Joks sąstingis nesitęsia be galo. Anksčiau ar vėliau teks liautis kapotis kieme ir kopti į aukštesnę lygą. Ambicijos augs, daugės ir perspektyvų. Sporto ir politikos paralelė žavi tuo, kad politiką it sportininką stato prieš kliūtį kaip prieš iššūkį ir galimybę.

Tad plačios linksmybės – gerai, o aukštas meistriškumas – dar geriau, ir į tai turi vesti lyderiai. Kaip beveik prieš šimtmetį iš JAV į Lietuvą savanoriu tarnauti atvažiavęs ir, be kitų sporto šakų, krepšinio tautiečius išmokęs Steponas Darius rašė apie 1922 m. balandį įvykusias pirmas draugiškas rungtynes – „nors šiose rungtynėse ir nebuvo parodyta jokios ypatingos žaidimo technikos, tačiau visiems sportininkams/-ėms žaidimas labai patiko ir rado sau nemažai pasekėjų“. Jis pastebėjo, kad 1925 m. gruodį pirmose tarpvalstybinėse varžybose „beveik didelis pralaimėjimas“ latviams „nelabai testebino“, nes krepšinis „pas mus tebėra jaunas“ ir „išaugęs be ypatingos konkurencijos“.

S. Darius – nepaprastai charizmatiškas ir sėkmingas visuomenininkas, kuris tradiciškai netaikliai prisimenamas kaip neva genialus lakūnas, – visgi įžvelgė potencialą ir ragino ugdyti reprezentatyvias komandas nuo mokyklų, ruošti gabius jaunuolius aukštesnėms pirmenybėms (žr. jo 1926 m. knygelę „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“). Kaip žinia, faktas yra tas, kad „jokios ypatingos žaidimo technikos“ nerodę lietuviai galop išaugo pasaulinio lygio krepšinio virtuozais ir grasė net JAV „Svajonių komandai“, įspūdingomis pergalėmis įkvėpė ir telkė ištisas kartas, kurstė tautinį orumą, net kaitino kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Pasikliaunant įstabiais Lietuvos žmonių gebėjimais dabar viltis lieka ta, kad „taškais“ paženklinta politinių jėgų konkurencija inspiruoja kvalifikacijos kėlimą ir kuria pilietinės bei politinės brandos prielaidas. Kita artimiausia „žaidimo technikos“ patikra – jau greitai: Seimo rinkimai baigėsi ir tęsiasi. O bendrai, pačios svarbiausios politinės varžybos, kuriose laimėtoja turi likti Lietuva, niekada nesibaigia.