Prancūziško Grinčo veidas ne žalias, bet toks pat susiraukęs, piktas ir ryžtingas – monsieur Nacionalinis Streikas prieš pensijų reformą ir jo padėjėjai elfai streikininkai nežada pasiduoti net per šventes. Jie kaip tik nusiteikę smogti kuo skaudžiau, per tai kas bent teoriškai visiems yra šventa – šeima ir kalėdinės vienybės dvasia, kad vyriausybė išgirstų protestuojančiųjų balsus ir nusileistų.
Monsieur Streikas rimtai nusiteikęs pavogti prancūzų Kalėdų dvasią: kelios dienos prieš šventes ir kone visą Kalėdinę savaitę – jau nebe prancūziškai elegantiškai, kaip įprasta, vėluojantys, bet masiškai atšaukiami ir anuliuojami traukiniai, keltai, lėktuvai, sustabdyta dauguma metro linijų Paryžiuje ir didmiesčiuose, taksi kamščiai ir neregėtai padidėjęs dviratininkų srautas bei jų sukeltos avarijos užkemša ir taip perpildytas gatves, pervargę ir įsiutę miestų gyventojai. Liūdni prekybininkai, nesulaukiantys pirkėjų, paprastai tokiu metu siautėjančių po boutiques ir ieškančių Kalėdinių dovanų artimiesiems, pirkėjai, bijantys iškišti nosį iš namų į gatvę, nes jei ir pavyks nusigauti iki miesto centro, neaišku, ar ten neužstrigsi kokioje protesto akcijoje ir ar kursuos koks autobusas ar metro, kuriuo galėsi parsigauti namo.
Lietaus plaunamas Paryžius žaižaruoja šviesų girliandomis ir pasipuošęs veltui laukia lankytojų. Paprastai per gruodį šviesos ir meilės mieste apsilanko apie 10 milijonų lankytojų, bet panašu, šiemet šitas Kalėdinis stebuklas neįvyks, nes į Paryžių neveda jokie keliai ir nevažiuoja jokie traukiniai.
Puošniose didžiųjų prekybos centrų vitrinose marionetės linksminasi ir žingsniuoja net neįtardamos, kad į juos žiūri ir jais žavisi daug mažiau akių nei paprastai. Ir galbūt kitąmet dėl patirtų finansinių nuostolių Kalėdų vitrinos priverstinai bus daug ekonomiškesnės bei kuklesnės, o kai kurioms marionetėms nebeliks vietos languose – per brangu…
Vitrinų puošimas judančiomis lėlėmis personažais ir jų stebėjimas – jau daug metų mėgstama paryžiečių bei miesto svečių tradicija, pramoga, sutraukianti minias. Tai sunkus, ilgas ir brangus procesas. Pavyzdžiui, paruošti vienuolika „Printemps“ vitrinų ir sukurti jose užburiantį magišką spektaklį užtrunka maždaug 10 mėnesių, prie šio projekto triūsia 150 žmonių komanda, vadovaujama lėlininko Jean Claude Dehix, kuris jau 45-erius metus kuria magiją ir marionetes šio prekybos centro vitrinose. O mažieji judantys personažai – marionetės, žavėdami vaikus ir suaugusius, per du mėnesius nužingsniuoja net 700 kilometrų – tikrai daug daugiau nei Grinčo dvasios apimti Kalėdų vagys streikininkai bei jų sukeltas nepatogumų cunamis.
Štai ką tik paskelbta ir paskutinė naujiena, tikra vyšnaitė ant kalėdinio „buche de Noël“, tipiško prancūziško Kalėdų deserto, – verkiantys vaikai ir seneliai ar išsiskyrę gimdytojai, kurie negalės susitikti per Kalėdas. Mat Prancūzijos geležinkeliai SNCF prieš pat žiemos atostogas paskelbė laikinai panaikinantys vagonus, kuriuose kartu su specialiai apmokytais geležinkelio darbuotojais keliaudavo vaikai be palydos. Mat baiminamasi, kad dėl protestu sukeltos sumaišties perpildytuose traukiniuose bei stotyje nebeįmanoma užtikrinti vaikų be palydos saugumo. Nuo šio sprendimo nukentės 6000 mažamečių, turėjusių sutikti Kalėdas su artimaisiais, gyvenančiais kitame Prancūzijos krašte.
Visi tik ir rypauja: turbūt pirmą kartą ne karo metais ir ne kokios nors stichinės nelaimės ištikti prancūzai sutiks Kalėdas ir susiskaldę ir kaip visuomenė, ir kaip šeimos, negalinčios kartu susėsti prie stalo nors kartą metuose…. O prancūzai, gyvenimo meno puoselėtojai hedonistai, Kalėdas mėgsta ir žiūri į šią šventę rimtai – juk jiems patinka švęsti gyvenimą, tik duok progą, o ne kliūtį tai daryti. Nepaisant to, kad šiemet prancūziškų Kalėdų dvasiai iškilus rimta grėsmė, vis dėlto bent iki šiol streikininkus palaikė net 54 proc. apklaustųjų – įdomu, kokios nuotaikos jų galvose išauš vienišą Kalėdų rytą…
Nebus Kalėdų ir nereikia, liūdite – jūsų reikalas, nes joks progresas nevyksta be aukų; prancūzai kone vieninteliai Europoje turi tiek daug socialinių garantijų (nemokamas mokslas, puiki ir beveik nemokama medicina, penkios šešios atostogų savaitės per metus etc.) ir būtent todėl, kad mėgsta bei moka streikuoti, reikalauti, nenusileisti, nepataikauti buržuaziniam individų patogumui, kai vyksta kova už teisybę, argumentuoja savo ryžtą sutrukdyti paprastai riebias linksmas prancūziškas Kalėdas Grinčo „kamaradai“ streikininkai.
Taigi, rašytojos Annos Gavaldo frazė „Ką veiksi per Kalėdas?“ ir atsakymas „Pastorėsiu dviem kilogramais“, šiemet turbūt netaps prancūzų realybe.
Arba teks pastorėti ne dviem, bet keturiais kilogramais, bent jau man, įtariu. Mat laukiu svečių iš Londono ir Niujorko prifarširavus pilną šaldytuvą ir kaplūnus bei putpeles. Tad jei per Grinčo streikus jiems nepavyks nusigauti iki mano rojaus mažame prancūziškame kaimelyje, teks kaip tam Majakovskio revoliuciniame eilėraštyje pačiai vienai, it prakeiktai „buržuikai“, ėsti ananasus, kramsnoti putpeles, nes tuoj visiems „buržujams“ išauš paskutinė diena… Arba eisiu į Bergerako geležinkelio stotį ir pakviesiu prie gausaus vaišių stalo kokį streikininką ar streiklaužį, ką užtiksiu tą vakarą.
Nes tikros prancūziškos Kalėdos, kai negresia joks Grinčas ir streikai, iš tiesų yra dosnios, riebios ir vaišingos, paprastai kupinos ne tik valgių, bet ir stalo žaidimų, vaikų spektaklių, dainų bei juoko, šeimos susirenka iš visų šalies kampelių ir prie stalo susiburia dešimt ar net dvidešimt žmonių. Kadangi skyrybos šioje meilės šalyje itin dažnas reiškinys (kaip, beje, beveik visur šiais laikais), prie Kalėdų stalo dažnai susėda taip vadinamos „atkurtos šeimos“ – tai yra nauji sutuoktiniai su vaikais iš skirtingų santuokų ar meilės romanų, o taip pat drauge ir buvę partneriai su savo naujais parneriais, o kur dar tėvai, uošviai ir seneliai, abiejų buvusių ir esamų partnerių broliai seserys… Todėl Grinčo nusiteikimas sustabdyti traukinius per Kalėdas prancūzams itin skausmingas smūgis.
Prancūzai Kalėdas (Noël arba Réveillon) švenčia per mūsų Kūčias – gruodžio 24-ąją. Tačiau gausiai nukrautas šventinis stalas nė kiek nepanašus į kuklią lietuvišką Kūčių vakarienę. Aperityvui – šampanas ir karšti užkandukai: tešloje keptos sraigės, sūrūs sausainiai su alyvuogių užtepėle, maži sumuštinukai – lietuvišką meduolį primenanti prieskoninė duona pain d’épices su foie gras žąsų kepenėlėmis… Privalomas prancūziškų Kalėdų patiekalas, skelbiantis puotos pradžią, yra visais įmanomais pavidalais paruoštos austrės – šaltos arba karštos. Jos dera su šampanu arba gerai atšaldytais baltaisiais vynais „Graves“, „Sancerre“, „Pouilly Fuissé“.
Netrukus ant stalo pasirodo rūkyta lašiša, su kuria irgi tinka jau minėti vynai. Vaikai tuo metu kramsnoja krevetes su naminiu majonezu arba česnakiniu majonezo padažu „Aioli“.
Per Kalėdas visa šeima susirenka prie didelio stalo, tačiau vaikai, kaip ir per daugumą vakarienių, sodinami stalo gale. Taip išvengiama kivirčų: juk vaikai yra vaikai, jiems tikrai bus sunku išsėdėti kelias valandas nepakylant, be to, būdami toliau jie netrukdo bendrauti suaugusiesiems. Bet itin griežtų etiketo tradicijų paisančiose buržuazinėse šeimose mažieji angeliukai įpratinti kantriai sėdėti prie stalo per visą ilgą vakarienę.
Prancūziškos Kalėdos neįsivaizduojamos be riebiųjų ančių kepenėlių, patiekiamų su saldaus vyno drebučiais ar figų uogiene su aštriąja paprika piment d’Espelette.
Jeigu šeimininkai turi vaizduotės ir noro, jie patieks ne šaltas, bet keptas foie gras ant karamelizuoto, saldžiame vyne pakepto ar armanjaku apipilto karamelizuoto obuolio puselės, – dieviškas, bet itin riebus malonumas.
Beje, prancūzai tiek vyrai, tiek moterys, mėgsta gaminti, tačiau per šventes jie mėgsta švęsti, o nepervargti, todėl nesistengia visų vaišių ruošti patys, neretai užsako iš restoranų prabangias Kalėdų vaišes išsinešimui ir tik pašildo prieš tiekdami į stalą.
Isižakas, nedidelis kaimelis, kuriame turiu garbės gyventi tarp 750 miestelėnų, ir kuriame yra bent keli restoranai bei maisto tiekėjai. Kalėdoms ir Naujiems metams kiekvienas jų siūlo įvairius patiekalus su trumais, žąsų kepenėlėmis, ikrais ir kitokiais prabangiais ingredientais išsinešimui. Kelių valgių su desertu šventinio meniu kaina nesikandžioja – svyruoja apie 30–35 eurų vienam žmogui, maždaug tiek, kiek būtų eilinė vakarienė restorane vienam asmeniui be vyno. Gretimų miestelių restoranai šventiniu periodu taip pat vilioja lankytojus prabangiais valgiaraščiais restorane (kiek brangiau) ar išsinešimui už patrauklią kainą.
Prancūzai iš prigimties neturi didelių sentimentų dėl gyvūnų, kurie pasiekia jų stalą. Tai įrodo ir pagrindinis Kalėdų patiekalas – kastruotas gaidys kaplūnas (chapon). Taip, šis vargšelis netenka teisės pasidžiaugti vištidės malonumais, kai pavasaris šaukia daugintis – jis net nesulaukia pavasario, teisybę pasakius. Bet už tai jis, it koks senbernis, mėgaujasi visiška laisve – yra auginamas ne narvuose, o mažiausiai 140 dienų, kartais net aštuonis mėnesius laisvai vaikštinėja po pievas, sočiai maitinasi aukščiausios kokybės augaliniu maistu, kol paaukojęs savo vyriškumą (gal gaidiškumą, net nežinau, kaip tiksliau apibūdinti jo auką) sulaukia Kalėdų ir priaugęs mažiausiai tris kilogramus išdidžiai nutupia ant mūsų stalo.
Teisybės dėlei reikia paminėti: ne visas kaplūno gyvenimas prabėga laisvėje, paskutinį mėnesį jis laikomas tamsoje, uždarytas medinėje dėžutėje ir lesinamas piene mirkytais grūdais. Šis senovinis būdas, kurį antikos laikais taikė dar romėnai, leidžia mėgautis ypač švelnia, minkšta ir, svarbiausia, neriebia paukštiena, nes visgi paukštis gana stambus.
Kalėdinis gaidys paprastai įdaromas keptais kaštainiais, o po oda pakišama smulkintų trumų. Kaplūnas patiekiamas su baravykais ir orkaitėje keptomis legumes oublier – „pamirštomis daržovėmis“. Taip vadinamos senovinės daržovių veislės, kurios vis labiau veržiasi atgal į madą ir karaliauja ant gurmanų stalų, – mėlynosios bulvės, ropės, geltonosios morkos, keistų rūšių moliūgai ar pastarnokai.
Aš pati kaplūną patiekiu su nepjaustytu moliūgu. Rudens ir žiemos įspūdingų putlių formų daržovių karaliui pirmiausia nukertu jo karūną – tai yra brūkšteliu peiliu ir nukeliu tą dalį, iš kurios auga moliūgo uodegėlė, – per visą daržovės plotį, kad būtų patogiau išimti sėklas ir jo oranžinį turinį. Kubeliais supjaustau tai, ką ištraukiu iš moliūgo, smulkesniais kubeliais papjaustau bulves, morkas, pastarnoką. Viską sumaišiusi su druska, pipirais, šviežiomis prieskoninėmis žolėmis bei duona, įtrinta česnaku ir trumais, šią masę sukišu atgal į išskaptuotą moliūgą. Įpilu į vidų truputį vandens, uždedu atgal karūną ir pašaunu į karščiu alsuojančią orkaitę maždaug valandai.
Prancūzams (o ir man pačiai) itin svarbu maisto pateikimo estetika, todėl šitaip iškeptas moliūgas garantuoja susižavėjusių svečių chorą, giedantį ohhh c’est magnifique (ooo, tai nuostabu). Į stalą atkeliaujantis milžiniškas paukštis ir jį palydintis moliūgas – tarsi iš pasakos apie Pelenę atklydusi užuomina į stebuklus, kurie vyksta po vidurnakčio...
Kastruotas fazanas – taip pat dažnas svečias ant prancūzų Kalėdų stalo. Kaip ir foie gras įdarytos putpelės ar kurapkos. Rečiau, bet visgi mėgstamas išlieka ir tradicinis kalėdinis kalakutas.
Kai pagaliau būsite įveikę kastruotą gaidį, laukia lengvas poilsis ir malonus pokalbis, kol į stalą bus patiekti prabangūs, pageidautina, ūkininkų pagaminti sūriai ir saldus vynas. Tarp sūrių ir desertų – metas keistis bent pirmosiomis dovanomis, jas išvynioti ir girtis viešai.
Privilegijas mėgstantys prancūzai nekenčia stovėti eilėse. Bet yra kelios vietos, kur jie tai pamiršta: boucherie (mėsinė), fromagerie (sūrių parduotuvė), boulangerie (duonos parduotuvė-kepykla), pâtisserie (rankų darbo konditerijos gaminių parduotuvė) – čia neretai rikiuojasi eilės, ypač per šventes. Prancūzai, iš prigimties nekantrūs ir irzlūs, šiose parduotuvėlėse ištvermingai laukia it kareiviai, tikėdamiesi kokybės, gurmaniškų malonumų ir skatinami principo „mažiau yra geriau“.
Du kartus metuose – per Kalėdas ir Velykas – eilės nusidriekia net gatvėje, ypač prie šokolado ir kepinių parduotuvėlių. Mat šios šventės neįsivaizduojamos ne tik be šampano, austrių, foie gras, bet ir be gero šokolado ar pyrago.
Kalėdų stalo paskutinis akordas – Kalėdų malka (bûche de Noël). Šaldytas biskvitinės tešlos pyragas su šokoladinio ir vaisių kremo įdarais savo forma ir puošyba iš tiesų primena židinyje jaukiai pleškančią malką. Dažnai būna gausiai pagražintas marcipano figūrėlėmis pagal kiekvieno konditerio išmonę – grybais, eglėmis, nykštukais, Kalėdų Seniais ar elniukais. Kai kurios šeimininkės Kalėdų malką kepa namuose, tada puošyba būna paprastesnė – priklauso nuo įgudimo ir virtuvės meno išmanymo, o rafinuočiausi Paryžiaus konditeriai puošia šį desertą bet valgoma aukso folija.
Beje, ne visa Prancūzija švenčia vienodai. Provanse Kalėdų vaišės labiau primena lietuvišką Kūčių stalą be mėsos patiekalų, o finalinis akordas – net trylika skirtingų desertų (kaip įmanoma bent paragauti kiekvieno po kąsnelį, mano lietuviškas protas ir skrandis, net sugadintas prancūziško gyvenimo būdo įpročių ir paveiktas jų art de vivre, nesuvokia). Provanse ant Kalėdų stalo karaliauja sraigės, salierų kotų ir pankolių salotos, špinatų apkepas, žaliosios cikorijos su šiltu ančiuvių padažu ir pagrindinis žuvies patiekalas. Kadangi pagal prancūziškas tradicijas toks stalas vadinamas „liesu“ (maigre), beveik dietišku, kaip atsvara it iš gausybės rago ant jo byra desertai.
Bet neišsigąskite, jums neteks kramsnoti trylikos skirtingų Kalėdų malkų. Desertų stalą puošia riešutai, švieži, džiovinti ar cukruoti vaisiai (razinos, datulės, figos, klementinai, vynuogės), svarainių sūris, primenantis lietuvišką obuolių sūrį, riešutų nuga ir cukraus pudra glazūruoti migdoliniai sausainiai.
Iš tiesų kepami tik du pyragai – plokščias, bet purus, saldus pyragas su alyvuogių aliejumi „Pompe à l’huile“ ir „Fougasse de Noël“ su apelsinų žiedų aromatu. Desertų lavinos saldumą prancūzai siūlo nuplauti saldžiu baltuoju vynu (nors aš nemanau, kad saldumą užmušti saldumu yra gera mintis) arba sodriu raudonuoju, kaip antai „Beaumes-de-Venise“.
Visoje Prancūzijoje Kalėdų puotą vainikuoja digestyvas – itin geros kokybės armanjakas arba konjakas. Kita Kalėdų diena Prancūzijoje skiriama draugams – neretai bičiuliai susitinka restoranuose iškilmingų, gurmaniškų pietų ar vakarienės.
Bet taip būdavo anksčiau, kaip ironiškai sakoma vienoje prancūziškoje reklamoje… Kaip bus šiemet, kai Grinčas ir streikai kėsinasi į prancūzišką Kalėdų dvasią, pagyvensim, atšvęsim ir pamatysim.
Joyeux Noël – Linksmų Kalėdų, nepaisant visko, kas dedasi aplink! Lauksim mes jų ar ne, stabdysim traukinius ir keltus ar leisim jiems kursuoti, Kalėdos vis tiek pasibels į mūsų namus ir širdis.
O kol kas belieka tik toks senamadiškas, vintažinis Kalėdų laukimas – be traukinių, bet ir be skubos, be lėkimo, nes niekas niekur nedings ir nepabėgs, nepersistenkime... Laukimas apmąstant, kokie buvo metai, koks tu buvai juose ir ko tikiesi kitąmet bei ką ketini padaryti, kad būtų kitaip, pageidautina, geriau.