Jie viską ar beveik viską savo buityje kūrėsi patys: maistą, drabužius, baldus, įvairius rakandus ir t. t. Maža to, jie kūrė pasakas savo vaikams, dainas, moterys ausdavo ir siuvinėdavo pačius įvairius ornamentus. Šiuo metu mes nedainuojame (na, nebent duše, kai niekas negirdi, arba išgėrę, kai nebesvarbu, ar kas nors girdi). Mums nėra reikalo dainuoti ar groti. Jei norime muzikos, tiesiog įsijungiame įrašą ar nueiname į koncertą. Kažkada daina lydėdavo beveik visus buities darbus. Tu net natų neprivalėjai pažinti tam, kad dainuotum.
Mes nebekuriame pasakų ir dainelių savo vaikams. Tam nėra reikalo. Jei reikia pasakos, atsiverčiame pasakų knygą ir paskaitome. Kažkada įvairios pasakėlės keliaudavo iš lūpų į lūpas, buvo perkuriamos, naujai perpasakojamos. Tau net nebūtinai reikėjo mokėti skaityti tam, kad galėtum sekti pasakas.
O tie visokie mediniai ar pusiau mediniai buitiniai aparatai, skirti verpimui, vėlimui, sviesto mušimui, šieno grėbimui, peilių galandimui, burokų pjaustymui ir t. t.? Juk juos dažniausiai gamindavo žmonės, neturintys jokio rimto išsilavinimo. Neretai eilinis šeimos tėvas iš dviejų nebeveikiančių aparatų susimeistraudavo vieną veikiantį.
O visi tie ornamentai, kuriais buvo puošiami rankšluosčiai, marškiniai, juostos, marginamos puodynės? Ne viena kaimo audėja, mezgėja ar siuvinėtoja tikrai nebuvo baigusi jokių su daile susijusių mokslų, tačiau dabar visa tai laikoma menu.
Žinoma, senų laikų žmogaus kūrybingumas buvo labai buitiškas, susišaukiantis su metų ritmu ir visais būtinaisiais kalendoriniais darbais. Jie kūrė ne tam, kad išreikštų save ar gautų dėmesio, o tam kad apsirūpintų bei išgyventų. Mūsų seneliai ir proseneliai gyveno tokiomis sąlygomis, kuriose daugelis mūsų nė nežinotų kaip elgtis. Visa jų kūryba turėjo aiškią paskirtį bei prasmę.
Šiuo metu menas dažnai yra atskiras nuo buities darbų ir juo užsiima menininkai (na, dar vaikai). Kadangi daiktų trūkumas mūsų gyvenime nebeegzistuoja, mums tiesiog nebereikia nieko kurti. Gi užtenka tiesiog nueiti į parduotuvę, išsirinkti ir nusipirkti.
Kai kuriems žmonėms tai visai priimtina, tačiau kiti giliai širdyje jaučia kūrybinį trūkumą. Šių laikų kūryba neišvengiamai persikelia iš amatų lygmens į kitokį, kuriame mes jau galėtume kurti sau pajamas, mėgstamą veiklą, gyvenimo būdą, santykius. Mūsų seneliai tokių galimybių neturėjo.
Tačiau kūrybos prigimtis lieka ta pati: tu gali sukurti kažką nuostabaus ir naujo tik tada, kai jauti trūkumą tam kažkam. Seniau žmogui pritrūko krepšio, todėl jis nuėjo į krūmus, prisipjovė vytelių ir nusipynė krepšį. Dabar, jei žmogus jaučia santykių trūkumą, jis ieško, kaip tuos santykius susikurti. Taip, labai dažnai jis nori eiti paprastesniu keliu ir bando nusipirkti tai, ko jam trūksta. Krepšį nusipirkti galima, pilnaverčių santykių – ne. Štai čia arba įsijungia vidinis kūrybinis varikliukas, arba prasideda dejavimas, kaip blogai, kad niekaip ta antra pusė neatsiranda, o jei atsiranda, tai kažkokia ne tokia.
Senelių kartos idealizuoti nereikia. Buvo dejuojančiųjų ir anais laikais, buvo ir tinginių. Tiesiog tuo laiku išgyvenimui reikėjo kūrybingesnio bei lankstesnio proto. Šiuo metu tai nėra būtina.
Kasdien į darbą nueiti bei vakare ant sofos padrybsoti galima ir visiškai nekūrybiškai. Šiuolaikinės socialinės garantijos suteikia mums didesnį saugumą, tačiau savotiškai skatina aptingti, apsileisti. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės sąmoningai atsisako dalies patogumų, kuriam laikui pasišalina į kalnus, miškus, atjungia telefono ryšį, atsisako televizijos. Kai kas iš miesto keliauja gyventi į kaimą. Tai ne šiaip pramoga, o savotiškas sugrįžimas prie savo kūrybinio prado, kurį vis bando užgožti modernūs patogumai.