Universalus architektūros kokybės matuoklis
Pirmą, aukščiausią, arba – geriausią – vietą užima pozicija, kurią vadinu „Nematoma architektūra“. Pasirinkimo argumentacija nesudėtinga – nematomumas negali erzinti, todėl tampa gėriu. Nematoma architektūra yra dvejopa – vienoje pusėje yra pastatai tose gatvėse, šalyse ir miestuose, kuriuose aš nevaikštau ir tų pastatų nematau, o antroje – architekto sąmoningai paslėpta architektūra: sudėtingi galinių fasadų sprendimai, užmaskuotos rekonstrukcijos, nuo gatvės nematomi stogų antstatai, virtuoziškai paslėptos erdvės. Šitaip projektuoti sugeba tik genijai.
O kaip mano reitingo sąraše susidėliojo kiti kriterijai? Štai kaip: kuo aukščiau – tuo geriau, kuo žemiau – tuo blogiau:
2. Pastatai su pirmuose aukštuose įrengtomis arkadomis. Norėčiau, kad šį elementą Lietuvoje įtvirtintu įstatymu kaip privalomą. Nėra nieko geriau už ėjimą dengtomis galerijomis per šlapdribą, sningant, ledėjant, lyjant ar kaitinant saulei, kitaip tariant, – visada. Už arkadą galiu atleisti visas architektūrines nuodėmes, bet dažniausiai to nereikia daryti – jas drįsta suprojektuoti tik geri architektai. Dar pridursiu, kad dėl godumo arkadas naikinantys pastatų savininkai turėtų būti teisiami – kas, beje, ir vyksta.
3. Neerzinanti architektūra. Ji šiek tiek skiriasi nuo nematomos architektūros, nes aš ją matau. Neerzinanti architektūra yra architektūros bazė, kanoninio profesionalumo išraiška, šiandien vis retesnė, nes ne visi architektai sugeba atsispirti pagundai suprojektuoti pastatą geriau (ar gražiau), nei leidžia jų gebėjimai, o šiai pagundai nepasiduodančius vadinu meistrais, suteikiančiais mums dovaną be kančių gyventi miestuose.
4. Sudėtinga architektūra. Šiai pozicijai priklauso pastatai su darbui imliais architektūriniais sprendimais. Na, pavyzdžiui, ištisiniu stiklu aptrauktas gelžbetoninis karkasas yra nesudėtinga ir pigi architektūra. Net jei karkasas pakraipomas, pigumas niekur nedingsta. O kiekvienas elementas, laužantis stiklo dykumą, architektūrą daro sudėtingesnę ir kartu džiugina.
5. Gera architektūra. Ji sąlyginai žemą (nors, jei daryčiau šališką reitingą, užimtų, aišku, pirmą vietą) reitingo poziciją užima dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra kriterijaus „geras“ subjektyvumas, antroji priežastis – statistika. Kaip ir visuose menuose, architektūroje genijų ar tiesiog talentingų kūrėjų nėra daug – keli iš tūkstančio. Likusius galima dalinti šitaip – trečdaliai yra gabūs profesionalai, trečdalis – normalūs profesionalai, trečdalis – negabūs profesionalai. Ir tie, ir anie, ir treti, kaip jau rašiau trečiame punkte, dažnai pasiduoda pagundai padaryti geresnę architektūrą, nei leidžia jų gebėjimai. Dėl žemo kokybės kontrolės slenksčio (kurį sumažino kūrybą žudantis korektiškumas ir tolerancija) jų pastangos realizuojamos, o visuomenės skonio taikiklis numušamas. Taip ir išeina, kad gera architektūra nėra gera.
6. Bloga architektūra. Ji sąlyginai aukštą reitingo vietą užima irgi dėl statistikos. Akivaizdžiai bloga architektūra realybėje įgyvendinama labai retai ir, jei jau atsiranda, nedelsiant tampa kultiniu objektu.
7. Pastatai su bukais balkonais. Šios pozicijos negaliu aprašyti keliais sakiniais, todėl siūlau spustelėti nuorodą ir mano feisbuke paskaityti apie balkonus.
8. Erzinanti architektūra. Tai yra matoma ir įkyri architektūra. Ji negadina sveikatos, bet nuotaiką sugriauna kiekvieną kartą ją pamačius. Erzinančios architektūros pasiūlos spektras labai platus – nuo negabiai nubraižytos fasadų elementų geometrijos iki su aplinka ar su pačiais savimi disonuojančiais tūriais.
9. Pataisyta architektūra. Kiekvienas pastatas buvo suprojektuotas ir pastatytas kaip hermetiškas objektas. Kiekvieno namo evoliucija turi tik du natūralius ir priimtinus kelius – išlikti nepasikeitusiam arba būti nugriautam, užleidžiant vietą kitam hermetiško turinio objektui. Pastatų konversijos ir rekonstrukcijos niekada nebūna sėkmingos. Jos kartais gali atrodyti kaip sudėtinga architektūra, bet beveik visuomet tai yra erzinanti ir bloga architektūra.
10. Kenksminga architektūra. Šis tipas turi du pogrupius – medicininį ir mechaninį. Pirmojo pogrupio statinių bjaurumas kenkia psichikai, o vėliau, dažnai vaikštant pro objektą, psichiniai negalavimai persimeta ir į kitus organus, antrojo pogrupio architektūra kenksminga tiesiogiai – ji nepatogi ir gali sužaloti fiziškai.
Geriausiu kenksmingos architektūros pavyzdžiu prieš kelerius metus būčiau pavadinęs Vilniaus gatvės (Vilniuje) 18-ą numerį (štai jo vaizdas 2013-iaisiais metais) – baisiai negrabaus vėlyvo sovietinio postmodernizmo stiliaus banko pastatą su centrinio įėjimo lauko laipteliais, pasidedančiais šaligatvio viduryje. Apeiti laiptus buvo sunku, nes iš gatvės į juos rėmėsi automobilių bamperiai. Tekdavo lipti, iš pradžių – aukštyn, paskui – žemyn. Žiemą juos nuvalydavo tik centre ir mačiau ne vieną žmogų, ant tų laiptų paslydusį ir nusivožusį žemėn. Aš pats architektūrinių spąstų išvengdavau, nes eidavau kita gatvės puse. Įprotis buvo toks stiprus, kad kai šių metų žiemą nuo Vilniaus g. 18 nuėmė apsaugines tvoras, tekdavo sau priminti – viskas gerai, čia vėl galima eiti, laiptų šaligatvio viduryje nebėra.
Šiek tiek erzinantis namukas
Būtent stipriai rekonstruotas Vilniaus g. 18-as numeris privertė mane prisiminti architektūrinės kokybės reitingo kriterijų sąrašą, nes jei pastatas nėra nematomas, o jo pirmas aukštas – be arkadų, jį verta panagrinėti atidžiau.
„V18“, kaip jį pavadino NT rinkodarininkai, į apatines reitingo pozicijas nepatenka. Tai nėra kenksminga architektūra, net atvirkščiai – visas pirmas aukštas dosniai su maloniai aukštomis patalpų lubomis atiduotas tvarkingai išsirikiavusiems restoranams. „V18“ neverta vadinti rekonstrukcija – iš buvusio banko jame teliko tik perdangos. Į aukščiausias reitingo pozicijas namas irgi nepakyla – erzina jo karštligiškai intensyvios angų, atitvarų, karnizų, tinko dekoro linijos, maksimalus balkonų tankis ir viršutinio, mansardinio, ketvirto aukšto dekoracijos, kurias vainikuoja rytietiško stiliaus kupolo fragmentas, skirtas dar nepastatytai skulptūrai. Šiandien būsimas meno kūrinys yra didžiausia „V18“ paslaptis. Kas ją lipdo? Lieja? Drožia? Spausdina 3D spausdintuvu? Kokia ji bus? Žiūrint ankstyvą namo vizualizaciją, matyti, kad būsimos skulptūros vietoje nupiešta antropomorfinė masė, kuri turėtų virsti, pagal pastato programą, kokiu nors angelu. Žiūrėsim. Iš kitos pusės žiūrint (nuo Vilniaus ir Labdarių gatvių sankryžos), pastate yra sudėtingesnės architektūros užuomina – suapvalintas stiklinis kampas, greitas mirktelėjimas Vilniaus modernizmui.
Sudėjus viską krūvon, algoritmas man parodo pastato vietą architektūros reitingo sąraše – „7. Pastatas su bukais balkonais“. Aš norėčiau ginčytis, nuleisti namą iki aštuntos vietos ir negaliu – nors „V18“ erzina, bet tai dar nėra erzinanti architektūra. Dar daugiau – aš suprantu, kad šio pastato iš viso negalima reitinguoti.
Šlėktiško mentaliteto iliustracija
Panemunės kelyje esančioje vietoje, į kurią būtina užvažiuoti, intensyvią istoriją ir pritrenkiančias panoramas turinčiame Veliuonos miestelyje, nuo XIX a. pradžios stovi beveik nepasikeitęs dvaras. Kaip ir daugelis Lietuvos šlėktų dvarų, jis netviska prabanga – tai yra didelė (labai didelė, fasade – dvylika langų) dviejų galų vienaaukštė medinė troba su lyg nenoromis pristatytu aptinkuotu flygeliu. Vienintelis dalykas, be namo dydžio, aiškiai skelbiantis, kad priešais praeivio akis stūkso Lietuvos šlėktos dvaras, – milžiniškas, irgi medinis keturių kolonų klasicistinis portikas. O kad vieno portiko nepasirodytų per mažai, kitame namo šone nežinomas architektas surentė dar vieną, mažiuką (jo frontoniuką laiko irgi keturios smulkios kolonos) portiką, dengiantį duris į koridorių ir cokolyje iškirstas rūsio duris. Kolonos beveik tiksliai atkartoja toskaninį orderį. Nujaučiu, kad užsakovas mielai būtų pasidaręs ir prabangesnes, dorėninės (su kaneliūromis) ar korintines (su prabangiu augaliniu kapiteliu) kolonas, bet vietiniams amatininkams neužteko meistrystės. Arba užsakovui trūko pinigų.
Veliuonos dvaras yra daugybės smulkesnių Abiejų Tautų respublikos (ATR) bajorų pasistatytų dvarelių sintezė, kai nekontroliuojamas šlėktiškas honoras ir riboti finansiniai ištekliai (baudžiauninkai dirbo veltui, bet už medžiagas mokėti vis tik reikėdavo) architektūros meną paversdavo neišsipildžiusių lūkesčių artefaktų statybos konvejeriu su tokiems statiniams būdinga skurdo ekscentrika. Žiūrint pozityviai, architektūrinė klounada teisėtai tapo paveldu, kuris galiausiai „susiprojektavo“ į gana didelę Lietuvos šiuolaikinės liaudies architektūros imtį. Žinoma, Lenkijos ir Lietuvos puristai jokio pozityvumo šiuolaikinėje ATR architektūroje nemato – štai, nepaprastai liūdnoje lenkų žurnalisto, eseisto ir fotografo Filipo Springerio knygoje „Vonia su kolonada“ (Wanna z kolumnadą. Reportaże o polskiej przestrzeni. Filip Springer. Leidykla „Czarne“. 2013. Šį rudenį bus naujas, dvigubai didesnis „Vonios su kolonada“ leidimas) aprašomas visas šlėktiško mentaliteto Lenkijoje kontekstas: uždaros kotedžų kolonijos laukiniuose priemiesčiuose, milžiniškas, gipskartoninis, įsivaizduojamą Veneciją imituojantis viešbutis (su sfinksais kanalais išraižytame parke), renovuojamų sovietinių daugiabučių dažymo pastelinėmis spalvomis manija, dar vienas gigantiškas ir bjaurus viešbutis gražiausiame Žemutinės Silezijos kalnų peizaže, tvorų statymas visur, net blokinių namų rajonuose. Kiekviena istorija sudėliota meistriškai, siužeto arkos gniaužia kvapą ir galiausiai, užvertęs paskutinį puslapį, su baime pradedu skaičiuoti, kiek lenkiško košmaro elementų yra Lietuvoje. Pradedu ir tą pačią akimirką baigiu, nes su mentalitetu negalima kovoti. Jo katalizuotą produkciją reikia stoiškai priimti ir vertinti kaip neišvengiamybę.
„V18“ yra puiki šios neišvengiamybės iliustracija. Žinoma, nuo XIX a. pradžios akcentai šiek tiek pasikeitė – išteklių ribotumas susijęs nebe su finansais, o reguliavimu, ir pastatyti dvarą miesto centre gana sunku (nors rūmus – įmanoma), todėl užsakovams ir architektams tenka rytietiškai šlėktišką šaunumą perkelti į dosnų pastatų dekoravimą, o padekoravus – dar ir papildomai ką nors papuošti, pasmulkinti, sumontuoti kokį nors kalvystės įmantrumą, įrengti milijardą šviestuvų, jei įmanoma, – pastatyti šviečiantį fontaną. Ir, jei pavyks, kur nors įsprausti angelo statulą. Tokiai architektūrai kokybės reitingai nereikalingi. Ji yra šalia jų. O ne vienas pasakytų – virš jų. Ir juk sunku ginčytis.