Ne, viskas gerai, transporto kamščiai turi savo privalumų: gali savo mobiliajame perskaityti vakarykštės dienos naujienas, sužinoti, kokie bus orai, net gali įsivertinti, kokiose gatvėse mažesni kamščiai, gali ant tokių pat „kamštininkų“ išpilti savo blogas emocijas – sutaupysi, nereikės pas psichologą kreiptis. Grįždamas namo gali sužinoti šiandienos naujienas, orus ir įsivertinti, kokiose gatvėse mažesni kamščiai. O aš, nabagė, tik vairuoju, vairuoju ir nieko nežinau... O tuo tarpu kursioko žmona vežioja anūkus po visą Vilnių: mažuosius į darželį viename Vilniaus pakraštyje, didžiuosius – į mokyklą kitame pakraštyje. Bet nieko, ką veiks močiutė, jei ne anūkus vežios? Juk tai jai ir užsiėmimas, ir veikla, ir gyvenimo prasmė.... Seniai seniai, dar praėjusiame tūkstantmetyje, kai po vidurinės mokyklos susiruošiau Į Vilnių studijuoti, mano mamutė labai abejodama dėl tokio mano pasirinkimo pasakė: „Su vienu dišlium į Vilnių nenuvažiuosi...“.
Ir paaiškino: „Dideliame mieste ir išlaidos didelės, be to, Vilniui ir savų ubagų pakanka, nėra ko ten naujiems brautis...“ Bet kas jaunystėje klauso savo tėvų patarimų? Aišku, išvažiavau, kaip ir daugelis mano klasiokų, mokiausi, tik ir dabar nežinau, ar priėmė mane tas Vilnius. Tikriausiai nepriėmė, nes tada studentai buvo (manau, ir dabar yra) sau, o Vilnius sau. Na, praėjęs tūkstantmetis– gili praeitis, studentai studentais, bet dabar į Vilnių traukiama ne tik mokslo šaknų krimsti, bet ir dirbti, nes tempiasi Vilnius kaip guma ir traukia provincijos naivuolius kaip magnetas. Ir lieka seni, pavargę ir sergantys kaimai, miesteliai ir miestai kaip toje pasakoje sūnaus paliktas senas tėvas miške.
Bus pinigų, vaistų kraujuojantiems ar nebus nieko?
Sako, Briuselis duos 200 milijonų už emigravusius. Gerai, ar ne? Įdomu, kaip bus paskirstyti tie milijonai? Išdalinsim nukraujavusiems rajonams ar Vilniuj paliksim? Ko gero, reikėtų palikti Vilniuj. Kodėl? Todėl, kad vargšas tas Vilnius: trūksta mokyklų, vaikų darželių, trūksta gyvenamojo ploto ir dar daug ko, nes visi veržias į Vilnių, į Vilnių, į pasakų miestą... O Vilnius gyvena pagal Šv. Rašto nuostatas: benamį priglausk, alkaną pavalgydink, liūdintį paguosk...Ir guodžia Vilnius visus tuos, kuriems to reikia ir pučiasi tas Vilnius kaip muilo burbulas: gražus, spalvotas, kerintis, daug žadantis...
Oficiali statistika skelbia – Vilnius šiuo metu yra vienintelis Lietuvos didmiestis, kuriame fiksuojamas gyventojų skaičiaus augimas, miestą nuolatos papildo į jį iš kitų Lietuvos regionų atvykstantis jaunimas. Taigi, Vilnius pučiasi ir plečiasi, o toliau esantys regionai kraujuoja. Nežinau, ar kaltas miškas (kaimas), ar tie, kurie juos palieka, ar tie, kurie paliekančius priima, bet manau, priimantieji, tame tarpe ir Vilnius turėtų tiems kraujuojantiems rajonams, iš kurių į „pasakų miestą“ imigravo šimtai ir tūkstančiai, kaip šuniui kaulą numesti keletą milijonų. Dėl šventos ramybės. Kad neinkštų. Nors jie ir neinkščia, tik tyliai gedi ištuštėjusių kaimų, mokyklų, šeimų. Statistika sako, jog nuo vidinės migracijos santykinai labiausiai nukentėjo visi regionai, o ypač Marijampolės, Telšių ir Tauragės apskritys – visi 3 regionai neteko daugiau nei 6 proc. gyventojų. Visa tai sąlygojo ir sąlygoja darbo jėgos trūkumą, nepilnas ar yrančias šeimas, uždaromas mokyklas, senstančią populiaciją, apmirusį kultūrinį gyvenimą.
Migracijos variklis – pinigai, kurie veda žmones. Žmonės vyksta ten, kur gyventi patogiau, kur sutvarkyta infrastruktūra, kur didesni atlyginimai. O ten, miške, kitaip sakant kaime, pasilieka tos senos supelijusios ir sutręšusios rogutės: skurdas, nedarbas, socialinių įgūdžių trūkumas, alkoholizmas, psichologinės problemos... Kodėl? Prisimename, jog sovietmečiu žemės ūkyje dirbo 25 proc. visų darbingų Lietuvos žmonių, o nuo Nepriklausomybės atgavimo žemės ūkio darbuotojų skaičius sumažėjo keturis kartus. Sumažėjo žemės? Ar išspjovė žemė ją dirbančius?
Išspjautiesiems reikėjo kur nors susirasti darbą – vieni iškeliavo į užsienį, kiti į didmiesčius, liko tik tie, kuriuos paliko ir kurie jau neturi sveikatos savimi pasirūpinti, tie, kuriems reikia ir artimųjų, ir pinigų. Žinoma, pinigus duoti lengviausia, bet ir jų niekas duoti neskuba, o vaistų gydyti kaimui ieškoti sunku, gal net neįmanoma, nes tam nėra valdžios noro, nes motyvas aiškus – kur dings tas senas kaimas? Niekur, bus, kol supūs...
Visi į Vilnių, į pasakų miestą...
Gražus tas Vilnius su jaunystės prisiminimais, Gedimino pilimi, Valdovų rūmais, istorija, senamiesčiu bei unikalia architektūra, kavinių ir restoranų gausa, politikų kalve – Seimu, Prezidentūra.
Žavus tas jaunystės Vilnius su Šv. Onos bažnyčios bokštų karpiniais, Neries pakrantėmis ir žaluma...
Ir įsidarbinimo galimybės džiuginančios: išskėstomis rankomis laukiami IT sektoriaus darbuotojai, kompiuterių tinklų specialistai, programinės įrangos kūrėjai, sistemų analitikai ir taikomųjų programų kūrėjai, inžinieriai, gydytojai, ikimokyklinio bei pradinio ugdymo mokytojai, slaugos specialistai, autobusų ir troleibusų vairuotojai, padavėjai, virėjai, statybininkai...
Ir kaip nebus tų džiuginančių galimybių, nes čia suplaukė visų bankų centrinės būstinės, regionuose palikę tik bankomatus, čia susibūrė didžiausi ir pažangiausi prekybos, gamybos, farmacijos, telekomunikacijų, finansų bei įvairių kitų paslaugų sektorių kompanijos, žiniasklaidos, viešųjų ryšių ir reklamos agentūros bei rinkos tyrimų kompanijos, čia visa valdžia, čia bujoja politikos biznis, čia vaikšto milijonai, todėl čia tvarkomi visi reikalai. Ir politikos, ir pinigų, ir biznio, nes kokia politika be pinigų ir biznio?
Čia lengvai gimdomos šalies vizijos, nesvarbu, kad jos neįgyvendinamos, svarbu parodyti gimdymo procesą, kai gimstamumas šalyje toks mažas. Žodžiu, čia ta vieta, kur viskas įmanoma, kur viskas galima, kur dėl visko galima susitarti, jei žinai su kuo tartis...
Buvau Vilniui, buvau Kaune, namo grįžau nuoga šlaunia...
Yra toks išmintingas posakis – „buvau Vilniui, buvau Kaune, namo grįžau nuoga šlaunia“. Meluoja ta išmintis, nes negrįžta emigrantai iš nei iš Vilniaus, nei iš Kauno, o gyvena. Gyvena viltimi laimėti Vilniaus kortą, loteriją, dar kartą loteriją, o gal kazino... Ir gražūs jiems padūmavę dangūs, kamščiai, ilgos eilės, gyvenimas lifte, kurio garantija baigės prieš porą dešimtmečių, nuomojami būstai, už kuriuos moka daugiau nei pusę šeimos mėnesinio atlygio, nes viskas sutelpa į žodį – Vilnius. Vilnius yra Vilnius ir nieko čia nepadarysi...
Ar norėčiau čia gyventi? Ne. Kodėl? Pirmiausia, todėl, kad uždūsčiau tarp susispaudusių namų be alyvų kvapo, žydinčios obels, medžių šakomis nubėgančio vėjo ir todėl, kad Lietuva, tai ne vien Vilnius, antra, išaugau iš jaunystės ir čia tiesiog neišgyvenčiau, trečia – ne viskas gražu, kas gražiai blizgančiame popierėlyje paduota...
Nes yra ir kitas Vilnius su centrinėje miesto dalyje apie 500 ha nenaudojamų aprūkusių sandėlių ir gamyklų teritorijų, yra Stoties rajonas su narkotikų bei paslaugių mergaičių puokšte ir gražia ateities vizija, čia laukia ir kamščiai gatvėse, didelė tarša ir kitos didmiesčio dovanos... O kur dar ilgos eiles valstybiniuose darželiuose ir mokyklose...
Na, o apie butą atskira kalba: išsinuomoti pigiausią varganą 1 kambario butą, dažniausiai buvusiame bendrabutyje senos statybos name kainuos apie 200 eurų. Jei toks netenkina – nuomokis geriau ir brangiau: Vilnius ir čia yra lyderis: naujos statybos 1 kambario buto kaina svyruoja nuo 270 iki 350 eurų, 2 kambarių nuo 320 iki 500 eurų, 3 kambarių nuo 400 iki 600 eurų ir daugiau. 100m2 namo nuomos kaina – nuo 800 iki 1500 eurų, priklauso nuo vietos, pastatymo. Na, o jei netinka nuomotis, bandykite pirkti. Butus Vilniuje jau pardavinėja ir Nekilnojamo turto bendrovės statybose, kurioms dar net leidimų neturi. Bet gal gaus ir gal pastatys.
Todėl, kad ir nuoga šlaunia, bet Vilniuj, ne kaime ir net ne Kaune.