Gal pamanys, kad ji bloga motina? Gal per prastai rūpinasi savo vaiku? Ir mamos lekia ieškoti pas gydytojus ne patarimų, kaip padėti mažyliui saugiai pasveikti, o patvirtinimo, kad ne ji kalta, jog mažasis susirgo. Ir ieško priežasčių – gal skiepai, gal kiti darželio vaikai, o gal apskritai visa aplinka kalta?
Neprisimenu, kada visa tai prasidėjo. Galbūt tuomet, kai atsirado internetas ir informacija tapo lengvai prieinama visiems. Galbūt tada, kai plačiai pradėjome šnekėti apie vaikų teises ir dėmesys vaikų problemoms gerokai padidėjo. Iki tol gydytojai jautėsi visagaliais (kaip kunigai ir mokytojai). Visi sergantys jų klausė ir net nebuvo minčių abejoti jų autoritetu. Niekas garsiai nekalbėjo, kad gydytojas taip pat yra žmogus, kad jis gali klysti kaip ir paprasti mirtingieji. Jų nesėkmės buvo nurašomos lemčiai, mistiniams reiškiniams ar kitoms nesėkmėms. Ir tuomet patys gydytojai, panaršę interneto platybėse suprato, kokios galybės žinių jie dar nebuvo atradę. Gydytojai, profesoriai ir kiti mokslo pasaulio atstovai pasijuto nieko nežinantys – regis visą gyvenimą skiri medicinai, patirties kaupimui, o galų gale supranti, kad neįmanoma visko žinoti. Užtat kiti, kurie suprato, kad gali mediciną išmokti paskaitę kelis straipsnius internete, pasijuto visažiniais. Na negi sunku diagnozuoti ligą, kai visi simptomai, ligos priežastys ir gydymas surašyti populiaraus portalo straipsnyje?
Tuo pat metu atsirado motinos, kurios pradėjo garsiai reikšti savo nuomonę turėdamos žinias iš savo patirties ar perskaitę internete, knygose ar išgirdusios močiučių pokalbius. Matyt dėl to, kad jos skelbėsi puikiai žiną kaip savo ir kitų vaikus auginti, auklėti ar gydyti, jas pradėjome vadinti „supermamomis“. Daug mamų joms pavydėjo, gal tiek pat pyko, o kitos – neabejodamos jų išmintimi, elgėsi kaip jų buvo liepta. Nemažai gydytojų bambėjo – „Jei jau taip viską žinai, ko tuomet iš viso eini pas gydytoją? Pati gydyk savo vaikus ir mums nenurodinėk!”. Vieni niršo, kiti tik galvas lingavo – nes suprato, kad tik tie, kas žino per mažai, mano, kad žino viską. Juk buvo tikima, kad „supermamų“ šeimose auga tobuli vaikai.
Tad kodėl mums reikėjo, kad atsirastų „supermamos“? Galime visokiausių priežasčių rasti, tačiau mano nuomonė nesikeis. Šios moterys atsirado todėl, kad visas mamas palikome likimo valiai. Todėl, kad močiutės dirba ir reta kuri turi galimybę pabūti su dukra ir, gimus anūkui, perduoti visą savo patirtį. Todėl, kad nebėra bendruomenių, kuriose visi vaikai būtų savi, kurioje moterys nuoširdžiai padėtų viena kitai auginti mažylius. Todėl, kad užsidarėme savo šeimose lyg kokone, kur vidus nėra itin gražus, bet užtat išorė auksu spindi. Vis tiktai nevertėtų pamiršti, kad nuo senų senovės, kiekvienoje bendruomenėje būdavo žiniuonė, žolininkė ir pribuvėja, kuri žinodavo visus atsakymus į klausimus, kilusius susirgus vaikeliui. Taip, tikrų bendruomenių praktiškai nebėra, dauguma tapo virtualiomis – persikėlė į socialinius tinklus. Ir to, keičiantis pasauliui, negalime išvengti.
Tik ar tikrai mamos nebesijaučia vienišos, jei visą dieną praleidžia feisbuke ar instagrame? Atsakymus, kaip auklėti vaikus gal ir randa, bet ar tikrai taip pat tiki „supermamų“ žiniuonių patarimais, kaip kad tikėtų savo artimiausiais žmonėmis? Iš pat pradžių gal ir tikėjo, tačiau abejonių dabar gerokai daugiau, nei ankščiau. Nes viena kitai prieštaraujančios informacijos pernelyg daug, todėl lengva pasiklysti ir pasimesti. Net pačios „supermamos“ kažkur pasislėpė, nes nebeteko visažinių vaidmens. „Supermamos“ galbūt suprato, kad visko žinoti neįmanoma, gal jų vaikai jau užaugo ir naujos žinios joms neaktualios, o galbūt socialiniuose tinkluose atsirado tiek patarėjų, kad nebeįmanoma atsirinkti – kur tiesa, o kur melas.
Tačiau ar iš tiesų „supermamų“ era baigėsi? Visuomenė taip įprato stebėti idealius jų gyvenimus, jog pati pradėjo reikalauti, kad kiekviena mama taptų idealia. Šių dienų vaikai turi būti auklėjami pagal naujausias tendencijas, gražūs, kokybiškiausiais eko drabužiais aprengti, mandagus ir puikios sveikatos. O mamos be jokios nuovargio raukšlelės turi mėgautis motinyste, kurti verslus, niekada nesenti ir nesiskųsti. Turi gyventi tiesiog tobulame pasaulyje. Ir visa tai paslėpti po „aš myliu save tokią, kokia esu“ uždanga. Kad ir kaip mamos stengiasi elgtis taip, kaip joms liepia „insta“ nuomonės formuotojai, pirkti tai, be ko negalėtų savęs vadinti besirūpinančia vaiku mama (nors vaikui ne tai svarbu), vis tiek viduje yra gerokai pasimetusios. Juk tobulame pasaulyje auga tobuli vaikai, kuriuos auginti turi tobuli tėvai. SUPERTĖVAI.
Taip, „supermamų“ era baigėsi. Prasidėjo pasimetusių mamų era – kai bandymas pritapti tiek daug reikalaujančioje visuomenėje kelia paniką. Kai nebėra ko paklausti, nes kiekvienas turi skirtingą nuomonę. Kai praradome galimybę girdėti savo širdies balsą, nes aplink per didelis patarimų triukšmas. Vaikui susirgus, pirma kyla panika ką aplinkiniai pasakys. Gal pamanys, kad ji bloga motina? Gal per prastai rūpinasi savo vaiku? Ir mamos lekia ieškoti pas gydytojus ne patarimų kaip padėti mažyliui saugiai pasveikti, o patvirtinimo, kad ne ji kalta, jog mažasis susirgo. Ir ieško priežasčių – gal skiepai, gal kiti darželio vaikai, o gal apskritai visa aplinka kalta?
Tad kaip išbristi iš to užburto rato? Paprasčiausiai sustoti, paslėpti telefonus, planšetes ir nešiojamus kompiuterius namuose ir pasiklausyti savo širdies. Ir tegu ji jums pašnabžda, kad esate pati geriausia mama savo vaikui, kad ne drabužiai ir daiktų spindesys uždega ugneles vaiko akyse, o laikas praleistas kartu ir dėmesys. Tegu nerimas būna garsiai ištartas ir suprasite, kad vaikui geriausias vaistas nuo visų ligų ir liūdesio – tai mamos meilė ir tėčio suteiktas saugumas. Ir tikrai nieko blogo sau prisipažinti, kad nežinote kaip elgtis ir kaip auklėti savo vaiką.
Niekas jūsų nepasmerks, jei tiesiog jausitės pavargusi, silpna ir nuliūdusi. Tegu pyktis dėl netobulai sutvarkytų namų, suveltos šukuosenos ar prisvilusios vakarienės neužtemdo jūsų meilės vaikui. Meilė nebūna tobula, ji nevisažinė, kartais banguojanti, kartais rami, kartais garsiai šaukianti, kartais tyliai verkianti. Bet ji yra ta, kuri augina ir rūpinasi. Tad gal geriau gyvenkime ne tobuloje „supermamų“, o jaukioje, juokingoje, su nuoširdumu ir nedidelėmis klaidelėmis eroje. Tikros ir nesumeluotos motinystės eroje.