Švedijoje dirbanti lietuvė medikė apie darbą COVID-19 fronte ir tai, kodėl švedai ne iki galo priėmė pandemijos grėsmę

Įžengiu į COVID-19 reaktorių, štabą. Karolinskos universitetinė ligoninė Huddinge (prie pat Stokholmo esančiame Huddinge priemiestyje) stovi, kaip stovėjusi, lygiai taip, kaip ją palikau paskutinį kartą, išoriškai nepakitusi. Ši mintis ramina. Panašus jausmas, kai sugrįžti į gimtinę ir pamatai, kad niekas nepasikeitę, viskas savo vietoje, įskaitant tą pačią bobutę turgelyje, pardavinėjančią megztas kojines. Nors Švedijoje taikoma antikaukinė politika, ir švedai po visur vaikšto atsipūtę ir be kaukių, įskaitant viešąjį transportą, poliklinikas, vaistines ir net ligonines, į Karolinską įžengiu su kauke. Iš pagarbos.

Išorė apgaulinga – čia ramu, kažkuria prasme net jauku. Atmintyje iškyla flashbakai iš darbinių susitikimų, kuriuos esu anksčiau turėjusi. Galvoje perkratau ligoninės planą, skyrius ir koridorius, ir lažinuosi su savimi, ar dar prireikus rasčiau reikalingus skyrius. Ligoninės fojė (kuri šiandien ir yra mano galutinis tikslas) – vos vienas kitas atsitiktinis praeivis, personalo nematau. Iš viduj esančio spaudos kioskio / parduotuvės „Pressbyrån“ smelkiasi intesyvus kepamų cinamoninių bandelių kvapas, susimaišęs su kavos ir tuo specifiniu ligoninės vaibu. Bet ligoninėms būdingo kvapo čia netvyro, nes visi skyriai – toliau, gilyn, išsimėtę per keletą skirtingų pastatų ir priestatų. Įdomu tai, kad oficialus ligoninės adresas yra Hälsovägen 13, pažodžiui išvertus „Sveikatos kelias“.

Ten toliau glūdinčiuose COVID-19 skyriuose daugiau nei metus vyko drama, karas, visa arši ir paprastam žmogui nematoma kovido realybė, kurios mums, mirtingiesiems (atsiprašau, kad taip gana grubiai niveliuoju), nesuprasti.