Ar ne panašioje situacijoje šiandien yra mokykla? Kažkur kažkas kažko ieško ir neaišku nei kodėl, nei kam, nei kokiu tikslu jau tris dešimtmečius mokyklą optimizuojame, integruojame, sintezuojame, konstruojame, gryniname, bandome švietimo modelius kaip dėvėtus rūbus iš Europos ar viso pasaulio pritaikyti lietuviškai mokyklai. Ir sekasi sunkiai, nes prarandame savo identitetą, nebežinome, ko iš mokyklos norime, nors ir mažam vaikui aišku: mokykla turi mokyti ir išmokyti.
Be viso to, ką mes, lietuviai, norime mokyklai pripaišyti, pasaulis labai aiškiai teigia: mokiniai turi išmokti skaityti, skaičiuoti ir suprasti aplinkinį pasaulį. Štai 2019 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tarptautinio mokinių pasiekimų tyrimo rezultatai rodo, kad moksleivių skaitymo gebėjimai Lietuvoje yra 29–30 pozicijoje iš 79 šalių, matematikos pasiekimuose Lietuvos vaikai yra 32–37 pozicijoje iš 79 šalių, gamtamokslinių dalykų pasiekimuose Lietuva yra 30–33 pozicijoje iš 78 šalių. Ne aukso amžius.
Švietimo dykumos
Visi mes esame arba buvome mokyklos žmonės: vieni ten praleido 8, kiti 10, dar kiti 12 metų, o kai kas savo laiką mokykloje skaičiuoja arba skaičiavo dešimtmečiais. Tai mokytojai. Priklausau prie pastarųjų, todėl man ne vis tiek, kur eina Mokykla. Mokykla, kurioje neliko pagarbos mokytojui, kur mokiniai žino tik savo teises ir jomis naudojasi, o apie savo pareigas jie, ko gero, arba visai nežino, arba pamiršo. Mokytojai neišgali oriai gyventi dėl gaunamų grašių, iš jų tyčiojasi ne tik mokiniai, bet ir tėvai, jie neužtikrinti dėl rytojaus ir t.t, ir t.t.
Išmėtę Tautinės mokyklos idėjas, bandėme dėlioti lietuvišką mokyklą iš škotiškų, norvegiškų, vokiškų, airiškų, švediškų ir kitokių kąsnelių, pamiršdami savo šaknis, ir pametėme ne tik mokytojo profesijos prestižą ir patrauklumą, bet ir pačią mokyklą. Sunku suvokti, kodėl, bet šiuo metu šalies mokykloms trūksta apie 200 direktorių.
Tiesa, pastaruoju metu padidėjo dėmesys mokyklai (tikėkime, kad tai ne rinkiminis šou) tiek iš Prezidento, tiek iš Vyriausybės, tiek iš Seimo.
Ko gero, pirmą kartą per ilgą laiko tarpą viešai išgirdome, jog Švietimas nėra socialiai teisingas ir visiems prieinamas, nes Prezidentas Vasario 16-osios minėjime pusę savo sveikinimo kalbos skyrė švietimui, teigdamas, kad „privalome užtikrinti, kad švietimas būtų socialiai teisingas ir prieinamas visiems Lietuvos vaikams, nesvarbu, kur jie gyventų. Visose srityse, nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštojo mokslo, turime orientuotis į didžiausią įmanomą pažangą, nes tik taip užauginsime naują laisvų ir nepriklausomų valstybės kūrėjų kartą.“
Kiti pamatė, kad netinkamai veikia esama švietimo sistema, nesutvarkytas mokyklos tinklas, ugdymo programose gausu akademinių žinių, bet labai mažai praktinių idėjų, labai daug medžiagos iš viso pasaulio, bet mažai iš Lietuvos. Žodžiu, galų gale pamatėme, kad kuriame globalią pasaulio mokyklą, kurioje nėra vietos gimtinei Lietuvai.
Anekdotas iliustracijai: mokytoja klausinėja Karolį.
– Kas buvo Žemaitė?
– Nežinau.
– O kas mūsų Prezidentas?
– Nežinau.
– Tai tu iš viso nieko nežinai?
– Kodėl jau taip iš viso? Tenerifę žinau, nes ten buvau, Galkiną žinau, Trumpą žinau.
– Karoli, kaip su tokiom žiniom tu žadi gyventi Lietuvoje?
– O kur ji yra?
Ką daryti arba kaip iš akmenėlio vandens išprašyti
Gerai, kad atsipeikėjom (jeigu tikrai atsipeikėjom) ir susivokėm, jog priėjome kelio galą ir turime imtis priemonių. Skubiai. Ir ne kosmetinių. Aš, kaip tikra žemaitė, mąstau ūkiškai žemaitiškai ir manau, kad pirmiausia mes turime apsikuopti savo švietimo ūkyje. Kaip apsikuopti?
Pirmiausia turime pasidaryti pilną ir smulkmenišką reviziją visais lygiais, pradedant mokyklomis, seniūnijomis, savivaldybėmis, baigiant Švietimo ministerija, Seimu ir Prezidentūra. Mes privalome susiskaičiuoti, ką esame padarę per tuos 30 metų: mokyklų tinklas, mokiniai, mokytojai (jų prestižas, rengimas, algos), ugdymo programos, vadovėliai. Viską suskaičiavus būtina įsivertinti, kaip tai atitinka mūsų valstybės poreikius, išbraukti tai, kas nereikalinga ir aiškiai įvardinti tai, ko mums reikia, kokias žinias, įgūdžius, gebėjimus kartu su brandos atestatu iš mokyklos turi išsinešti mokinys. Kai visa tai padarysime, matysime, ką reikia keisti ir kaip tai padaryti, kokias programas susikurti ir kas tai gali kokybiškai padaryti, nes nuo to priklausys, kaip mes gyvensime, kokias vertybes puoselėsime.
Žinoma, sunku iš akmenėlio vandens išprašyti, todėl čia slypi dar vienas pavojus: visuose švietimo lygiuose gali atsirasti bandančių kurti naujas revizorių-auditorių grupes, kviestis pagalbininkus iš užsienio, o pasikvietus juos – bandyti ne išsikuopti, o pasirodyti, ne susiskaičiuoti, bet apsiskaičiuoti... Kyla pavojus, jog vėl bandysime vaidinti darbą ir rūpestį švietimu, paliekant švietimą sau, o vaidybą paverčiant naujomis švietimo gairėmis.
Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų noro ir pasirengimo keistis ir keisti, tik baugoka, jog tai iškilo prieš naujus rinkimus, todėl ir gali nepasisekti iš akmenėlio vandens išprašyti.
Kodėl? Ogi todėl, kad savivaldybių prerogatyva, tai yra išimtinė teisė spręsti šį klausimą, ir šiandien yra mokyklų tinklo sutvarkymas, mokinių skaičiaus klasėse nustatymas, pagalbos mokiniams teikimas. Tai koks tikslas bandyti šį darbą centralizuoti? Na, o pilnai savivaldybėms perduoti mokyklų finansų tvarkymą panašu į vilko paleidimą į avidę, todėl visai nenuostabu, kad tam pritaria didžioji dalis savivaldybių merų. Nes pinigas visada traukia.
Kada gimsta naujos idėjos
Naujos idėjos negimsta nei tamsoje, nei ant pliko akmens: joms reikalingas patyrimas, žinios, dabartinės padėties situacijos suvokimas. Jei viso to neturi, ką gali pasiūlyti?
Labai ryškiai prisimenu iškilios asmenybės ir pasaulinio garso švietėjos habil. dr Meilės Lukšienės žodžius apie mokyklą: „Visų pirma, ir mažiukas, ir didelis privalo pasijusti ir fiziškai, ir dvasiškai esąs namie, o ne pakeleivis, ne nomadas. Klasė turi būti antrieji namai, geri, jaukūs, kad viešpatautų darna, ne paradiškumas ir fasadiškumas, o darbas. Šis namų jausmas perauga į Tėvynės jausmą su atitinkamais įsipareigojimais.“
Kalbėdama apie tautinės mokyklos kūrimą, Meilė Lukšienė numatė tokią mokyklos vystymosi kryptį: mokymo kursus jungti, ieškoti esminių sąsajų atskirų dalykų viduje, teikti siauresnį žinių kiekio minimumą, bet ugdyti mąstymą, probleminį dalyko suvokimą. Ar tai nėra aktualu šiandienos mokyklai, visuomenei? Gal pradėkime ne iš naujo išradinėti dviratį, bet jo pagrindu pradėti kurti naują susisiekimo priemonę?
Galbūt tada nebebus tamsos tamsioje tamsoje...