Vėl pamirštama, kad „Eurovizija“ yra itin riboto formato muzikos fiesta, kurios nugalėtojai dažniausiai ir lieka muzikos tendencijų užribyje bei prisimenami tik kasmet tą patį gegužės savaitgalį vykstančių transliacijų metu. Žinoma, išskyrus tuos kelis atvejus, kurie vis dėlto dėl konkurso tapo kažkuo didesniu ir kurie pasitelkiami tvirtinant galios įspūdį.
Nuo 1957 metų kol kas tik 2 „Eurovizijos“ laimėtojai po šio konkurso turėjo itin sėkmingas muzikines karjeras už konkurso ribų. Be abejo, kalbame apie ABBA ir Celine Dion. 2 pasirodymai iš 67. Tai tėra vos 3 procentai visų nugalėtojų, apie kuriuos kalbama ir už šio griežtus rėmus ir kiek pasenusias taisykles turinčio konkurso ribų.
Žinoma, 3 procentai pasitelkiami neskaičiuojant visų dalyvių, tarp kurių garsių vardų rasti galime gerokai daugiau. Įtraukti į sėkmingų „už konkurso“ atlikėjų kategoriją galime ir „Olsen Brothers“ ar Toto Cutugno, tačiau ar tikrai jų atvejis bent kiek prisidėjo prie jau tada žinomų atlikėjų populiarumo? Kiek jūsų šiandien galėtumėte įvardyti laimėjusių Latvijos ar Estijos atlikėjų vardus ar pseudonimus?
Formuojamas „dainų konkurso“ šūkis atitinka tai, apie ką ir yra šis komercinis bei puikius televizijos reitingus generuojantis popkultūros jomarkas. Šiuo formatu pasekę muzikiniai realybės šou taip pat generuoja neblogus pinigus ir reitingus, tačiau už televizijos ribų pasiekti ko nors daugiau ir peršokti į tikrąją muzikinę sceną pavyksta nedaugeliui.
Nors dauguma mūsų muzikinio pasaulio lyderių save bando atriboti nuo šio konkurso, vis dėlto, reiktų pripažinti, šis karnavalas yra neblogas rodiklis mūsų pozicijos pasauliniame popkultūros kontekste – kasmetinis dalyvavimas pačių ekspertų glaudžiai siejamas su žodžiu „gal“, kas ir nurodo, jog stiprūs nesame, tačiau „gal kaip nors šiemet“.
Būta ir nesusipratimų, kurie signalizavo apie tam tikras konkurso silpnąsias vietas. 2005 metais „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje paraišką dalyvauti pateikė ir Justė Kriauzaitė. JAV gimusi ir augusi atlikėja atrankai pasiūlė dainą „You “. Komisijai daina tiko, todėl rengėjai atsiuntė kvietimą dalyvauti atrankoje. Bėda tik ta, kad Justė Kriauzaitė neegzistavo, o daina „Ben“ dar 1972 metais buvo atlikta Michaelo Jacksono.
Kalbant apie šį pokštą, problema yra ne Kriauzaitė, o 1972 metai. „Eurovizijoje“, kaip ir visoje popkultūroje, revoliucinės idėjos nereikalingos. Principas „nustokite kažką išradinėti“ veikia visoje pramogų kultūroje. „Eurovizija“ nėra vienintelė, tačiau daro tai taip prastai, kad atlikėjų populiarumas dažniausiai apsiriboja jos sukurta ekosistema.
2006 metais konkursą laimėjo grupė „Lordi“. Tą kartą kalbėta apie visą Europą šokiravusį pasirodymą. Televizijos ekrane tai galbūt ir šokiravo, tačiau tiek grupės laimėtojos banali dainos struktūra, tiek įvaizdis nieko naujo nežymėjo.
Panašų įvaizdį dar prieš 20–30 metų išbandė praeityje likę „Kiss“ ir GWAR, o dainos struktūra ganėtinai primityviai atkartojo aštuntojo dešimtmečio keliais gitaros rifais paremtas „AC/DC“ ar tų pačių „Kiss“ dainas su masyviais priedainiais. Kur tais metais laimėjusi grupė yra šiandien? Balandžio 1 dieną lips į ne pačios didžiausios pramogų salės „Vakaris“ sceną Vilniuje. Grupei geras eterio laikas padėjo, tačiau tolesnius jos honorarus generuoja tik šioks toks įvaizdis ir keletas dainų.
3 minutės kiekvienai šaliai
Kasmet milžiniška auditorija besigiriantys konkurso organizatoriai sukuria televizinės šventės efektą. Kaip ir kiekvienas daugmaž sėkmingas televizijos projektas, taip ir šis turi visko: politikos, skandalų, graudžių istorijų, nuopuolių, įgarsinamų to paties Dariaus Užkuraičio balsu, ir šalia to – muzikos.
Ne daugiau nei 3 minutės kiekvienai šaliai. Tačiau ne ryškiausių talentų, o to, ką prodiuseriai ir televizijos auditorija tikisi esant ta daina, kuri pataikys į tų metų formatą ir išsiskirs iš tų metų pasirodymų. Nereikia nė sakyti, kad dažniausiai išeina atvirkščiai.
Konkursas baigiasi šeštadienį, o laimėjusiųjų atlikėjų pašto dėžutėse to kvietimo tapti vieno ar kito didelio festivalio atlikėju taip ir nematyti. Na nebent į „Kaunas Jazz“, 3 metus iš eilės. Viena kita koncertinė salė prisipildo ir kitur, tačiau kur tas dominavimas bent jau Europos festivalių kontekste? Jo, deja, nematyti, nes pats formatas sukelia vieną esminę problemą, kuri pakiša koją perkelti savo sėkmę iš televizijos ekrano.
2015 metais viena pagrindinių festivalio „Granatos Live“ žvaigždžių (headlineriu) tapo tuometinis „Eurovizijos“ laimėtojas Mansas Zelmerlowas. „Ne daugiau kaip 3 min.“ šio atlikėjo televizijai sukurtas pasirodymas per mažiau nei 3 mėnesius turėjo pavirsti į valandos trukmės pasirodymą su visa koncertine grupe ir be brangių specialiųjų efektų.
Ir virto, tačiau tokiu blankiu, paremtu kitų atlikėjų kūriniais, su klaidomis ir niekuo neišsiskiriančiu pasirodymu. Apie „Eurovizijos“ nugalėtojo statusą vis primindavo viso pasirodymo metu sempluojami dainos „Heroes“ fragmentai, sukurdami iliuziją, kad jau tuoj ta vienintelė nuskambės ir bus galima skirstytis muzikos ieškoti kitose scenose.
Perkeltas į realią muzikinę sceną atlikėjas subliuško ir įrodė, jog „Eurovizija“ ir tėra viena daina, kurią mes taip norėtume sukurti ir parduoti Europai. Nors patyrė festivalinę nesėkmę, švedas Mansas Zelmerlowas savo pasiekė. Tačiau turbūt daugiau pasiekė už jo stovėjusi galinga hitų kepimo mašina.
Švedų sėkmė ir švietimas
„Eurovizijos“ kontekste minimų švedų sėkmės atvejis nėra tik atsitiktinumo rezultatas. Šiandien Švedijos muzikos industrija laikoma viena kertinių populiariosios muzikos tendencijų formuotojų. Ir taip – jau daugiau nei 20 metų. Viena stipriausių muzikos industrijų pasaulyje televizinius konkursus laimi ne todėl, kad yra apstatyta balsus dosniai dalijančiomis kaimynėmis, kaip mes linkę galvoti.
Švedai laikomi pavyzdžiu, kaip periferijoje buvusi valstybė išsikovojo tokias tvirtas pozicijas. Pas švedų prodiuserius įrašinėti vyksta vis daugiau pagrindinių pasaulio muzikos formuotojų – buvo ten Katy Perry, Britney Spears, „Backstreet boys“, o dabar – ir Taylor Swift. Kol kas populiariausiu šių metų kūriniu laikoma daina „Blinding Lights“ taip pat neapsiėjo be švedo Maxo Martino įdirbio.
Švedų sėkmė tapo pavyzdžiu visame pasaulyje, tačiau tai nulėmė ne atsitiktinumas, o sėkmingai po Antrojo pasaulinio karo įdiegta muzikinio švietimo programa. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – iš pradžių ABBA, paskui „Roxette“, Robyn, o dar vėliau ir visas prodiuserių olimpas su Maxu Martinu priešakyje.
Mūsų atveju viskas kiek kitaip. Mokyklose tebediegiamas penkiasdešimtmetį skaičiuojantis dalyvavimu „dainų dainelėse“ paremtas modelis norimų rezultatų greit neduos. Nors muzikinė situacija per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė, tačiau atlikėjo sėkmė užsienyje dažniausiai priklauso nuo atsitiktinumo.
Taip nutiko su didžiausiu dabartiniu mūsų muzikos eksportu „Dynoro“, taip gali nutikti ir „Eurovizijoje“. Mūsų muzikos industrija nėra ir turbūt nebus laikoma prioritetine švietimo sritimi, kuriai reiktų investicijų, nors talentų, kaip ir visur kitur, netrūksta.
Bėda, kad konkrečios formulės „ko reikia konkursui“ nėra ir nebus. Gal vėl reikės „Monique“, o gal „The Roop“, o gal jau imsime pavyzdį plačiau ir išsiųsime kokią į Billie Eilish panašią atlikėją ir guosime save pasakymais, kad „kiek paskubėjome“. Nors iš tiesų nei paskubėjome, nei ką – „Eurovizija“ gyvena kiek kita laiko juosta.
Ir čia reikalingas arba ne kartą jau minėtas atsitiktinumas, arba nuosekli švietimo politika. Antras kelias vis dėlto stabilesnis. Kitu atveju lieka tik D. Užkuraičio kasmet transliacijų metu ištariamas „man patiko, tačiau ar patiks Europai“ retorinis klausimas. Lyg nuo to priklausytų kažkieno likimas. Ir bėda ne ta, kad ten dalyvaujame. Bėda, kad į konkursą žiūrima pernelyg rimtai, puoselėjant neadekvačius lūkesčius. Žinoma, ta viena daina visada gali laimėti, tačiau bendro mūsų lygio tai nepakels ir į Glastonberio (Glastonbury) festivalio pagrindinę sceną neištemps.