Dauguma imigrantų, naujųjų Stokholmo gyventojų, stengiasi įsitaisyti kuo toliau nuo centro – jiems reikia, kad būtų „kuo žaliau, kuo daugiau erdvės, kuo toliau nuo centro“ dar turbūt, kad ir karvės ganytųsi, kaip jų gimtąjame Ivangorode ar kokiam Kaskinene. Man tai klausimas kyla, o kokio velnio jūs kraustėtės tada į didžiausią Skandinavijos miestą, jeigu norite, matai, erdviai gyventi? Švedijoje pilna Balbieriškio miesto švediškų atitikmenų – prašom, kraustykitės ten. Man tai nereikia užmiesčio su savo tyrlaukiais, žolėm ir namu kas 100 kilometrų. Ačiū, Lietuvoj prisižiūrėjau (šiaip aš kaunietė), o ir kai skraidau po Švediją darbo reikalais, sočiai po mažus miestelius prisivažinėju.
Man reikia to metropoliteno šurmulio su įvairių balsų disonansu ir unisonu, su indų tarškesiu, sklindančiu iš kavinių, su lengvai prigesinta bosanovos muzika restaranų lauko terasose, po kurias laigo juodaliemeniai padavėjai. Duokite man metro sukeliamą griausmą ir gaisrinių sirenas. Absoliučiai dievinu tą tik metro tuneliuose jaučiamą specifinį kvapą, kuris man primena lyg kokią degančią gumą, tik kažką maloniau. Tas kvapas man taip pat primena Niujorką, nes, pasirodo, visi pasaulio metro kvepia vienodai. Pasirodo, kad taip kvepia kreozotas, išgaunamas iš dervos (ai, tai va, iš kur man ta degančios gumos asociacija) ir naudojamas bėgiams, ir tas kreozoto kvapas dar sumišęs su plieninių stabdžių dulkių bei elektrinių dūmų degimo kvapais.
Man reikia kuo centriau, kuo giliau, kuo arčiau miesto arterijos. Man reikia gyvent ten, kur išeini – ir iškart „Starbucks‘as“, arba išeini – ir iškart „Sats‘as“ (Skandinavijoje paplitęs populiarus sporto klubas) ir kiti malonumai.
Man nereikia ramybės, ačiū labai. Aš ne iš tų, kur labai rami. Man reikia viso miesto pulso su ta gausmų simfonija. Noriu gerti į save visą tą Stokholmo energiją, energijos syvus į save, uosti ir jausti didmiesčio pulsavimą,
Tiek metų gyvendama Stokholme, aš vis dar nesijaučiu jo pažinusi iki galo, ir tai man stogą rauna iš laimės. Aš vis dar turiu ką jame tyrinėti, atrasti ir pamilti. Tai kaip laiminga meilės istorija, jausmai abipusiai, mes įsimylėję ir negalime atplėšti akių ir rankų nuo vienas kito, ir šitas jausmas tęsis amžinai, amen.
Ok, kol dar visiškai neužsiliūliavom nuo šitų mano emocinių outburstų, kurie man mažai būdingi, nes esu stokholmietė, šalta karjeristė, gal net tokia, kurią – o siaube – apibūdina iš angliško žodžio b raidės – pereikim prie reikalo.
Man turbūt reikia tapt skandinavų kultūros koučere ir vest kursus „Kaip perprasti švedus“, anądien tariau savo kolegai draugui. Mes su juo turime bendrų projektų su švedais, ir jis Švedijoje negyvena, todėl jam retsykiais duodu vieną kitą patarimą arba šiaip pakoučinu jį, kaip interpretuoti ir atsakyti švedams į jų laiškus / pozicijas ir panašiai.
Ar švedų ir lietuvių mąstymas ir dalykų darymo metodai (approach) yra tokie skirtingi, klausiate jūs.
Tai, jeigu skaitėte mano tekstą apie švedų moteris, turbūt pastebėjote, kad švedė panaši į lietuvę lygiai tiek, kiek tie plastmasiniai kavos gėrimai iš pakelių „3 in 1“ panašūs į tikrą kavą iš ką tik šviežiai sumaltų ir tobulai paskrudintų kavos pupelių. Arba, žinote tuos proteino batonėlius pavadinimais „Coukie dough“ arba „Peanut Butter & Jelly“, kuriuose nėra nei cookie dough (sausainių tešlos), nei peanut butter ar jelly (žemės riešutų sviestas su žele), ten yra tik plastmasė. Tai va, kaip tokie batonėliai versus tikrieji dalykai jų pavadinimuose.
Na suprantat. Tad netempiu daugiau gumos ir pristatau savo asmeninį vadovą, kaip išgyventi skandinavų pasaulyje ir neišeiti iš proto.
Subalansuota Švedijai bet tinka ir Skandinavijai.
1. Didelė švedų dalis yra pritrenkiančiai naivūs.
Švedai turi tokią gana durną savybę – tokį pribloškiantį naivumą. Aš manau, jis kyla iš gana stipriai socialiai aprūpinto gyvenimo. Švedai yra naivūs, nes gyvena savo saugiame burbule ir daugumai jų nėra tekę sėdėti be kąsnio duonos, kovoti dėl išlikimo ar išgyvenimo, jiems nereikėjo grumtis karuose ar penkiasdešimt metų ar ilgiau kovoti už savo šalies nepriklausomybę. Jie tokie šiltnaminiai gyviai, kuriuos išleidus į realią aplinką kokioj dešimtojo dešimtmečio ar 2000 m. Lietuvoj, jie būtų užsilenkę ir nugeibę net nespėjus suskaičiuoti iki dešimt. Tas naivumas gana stipriai turi įtakos bendravimui su jais, nes kartais reikia aiškinti dalykus po daug kartų arba atmesti jų naivius įsivaizdavimus. Švedai galvoja, kad jiems priklauso dalykai by default ir jiems sunku suprasti, kad kitose šalyse yra kovojama už dalykus ir jiems nėra garantijos, pvz., lygių teisių, geros algos, darbo aplinkos be diskriminacijos ar priekabiavimų, gerų gyvenimo sąlygų, lyčių lygybės, ir t. t. Naivumas pasireiškia per klausimų formuluotes, jų pasaulio suvokimą ar daromas prielaidas.
2. Švedai nemėgsta konfrontacijos, atviro klausimo arba bet kokios formos spaudimo.
Jeigu norite švedą priversti pasijusti nejaukiai, paklauskite tiesiai ir su malonumu stebėkite, kaip jis bandys vartytis iš padėties. Švedai nėra pratę bendrauti būdu, kuris jų pokalbio dalyvį ar oponentą priverčia pasijusti nejaukiai, ir tai ateina iš jų kultūros, auklėjimo, pasaulėžiūros, lygių teisių ir panašiai. Jie beveik nieko neklausia tiesiai arba neatsako tiesiai, tik vyniodami į vatą. Pavyzdys: „Johanai, ką manai apie Lietuvą, patinka?“ – „Hmm, žinai, kaip čia pasakius, toks labai įdomus kultūrinis reiškinys, giliau pasvarsčius. Lietuva gi kentė karą ir priespaudą tiek metų, ir buvo giliai supresuota rusų“ (blah blah, dar šimtas teiginių, visiškai neatsakančių į klausimą, o tik padedančių vyniotis be tiesaus atsakymo). „Ok, Johanai, bet ar tau patinka Lietuva?“ Johanas muistosi ir akivaizdžiai jaučiasi nepatogiai: „Na, tai yra įdomus kraštas su savita kultūra ir...“ (dar šimtas eilučių su kažkokiu neaiškiu mekenimu). „Johanai, ar gyventum Lietuvoj?“ – „Gal ir būtų įdomu išbandyti naują kultūrą, žinai, jūs čia tokie įdomūs...“
Gerai, gerai, mes jau tai girdėjom šimtą kartų.
Suprantat, apie ką aš.
Kai dirbu savo tiesioginį darbą (kurio detalių aš su visa pagarba negaliu atskleisti dėl jo įslaptinto pobūdžio), man dažnai prireikia švedus spausti ir išgauti tam tikrus atsakymus ar atsiliepimus / kritiką. Ir tada jie manęs labai nemėgsta, baisiai nekenčia, nes tai yra viena blogesnių jų įvarymo į kampą formų.
Jūs įsivaizduojate tokį neryžtingą chirurgą savo darbe? Maždaug, „pone, aš labai atsiprašau, bet man dabar teks jus šiek tiek prapjauti.“ Laimei, daktarai čia normalūs, pati mačiau, tenka bendrauti darbiniais reikalais.
Savo mekenimu jie, žinoma, bando mūsų neįžeisti, nes švedams tai keltų didžiulį diskomfortą. Labai svarbu išlaikyti kuo mažesnę emocijų amplitudę turintį bendravimą, nes jiems taip saugiau. Švedai labai rezervuoti, uždari, paslaptingi ir jiems be galo svarbu tą savo paslaptingumą išlaikyti. Juk kuo daugiau emocijų jis pademonstruos, tuo labiau pažeidžiamas taps. O tai, jo suvokimu, nėra gerai. Jie tokie šiek tiek zanūdos, taip jau per šimtmečius nuvilnijo vikingiška genetika. Švedo vienas pagrindinių norų yra išlaikyti savo nešališkumą, išlikti maksimaliai neutraliam, labai pageidautina būti fiziškai neliečiamam ir laikytis kuo didesnio fizinio ir psichologinio atstumo nuo visų, kas ne šeimos nariai, ir, patikėkite manimi, šitie dalykai tikrai nėra kylantys tik iš pandeminės situacijos, jie visada tokie buvo.
Manau, kad švedai šiais laikais yra neblogai adaptavęsi, juos labai neblogai paauklėjo įvairūs imigrantai, nes, spėkit iš trijų kartų, ar visos arabaitės ir lenkaitės atvažiuoja į Švediją pasiskaičiusios vadovą „Kaip sėkmingai adaptuotis švediškoje aplinkoje ir neįžeisti delikačių švedo jausmų.“
3. Tyla.
Lietuvoje visur groja bumčikai ir per prievartą brukama muzika – prekybcentriuose, sporto klubuose, parduotuvėse, net privačiose gydymo įstaigose, visur. Mane asmeniškai tai erzina, trukdo susikaupti, nes tose erdvėse dažnai mėgstu atsisėdus dirbti. Be to, leidžiama muzika dažnai visiškai neatitinka mano muzikinio skonio.
Švedai teikia pirmenybę tylai. Prekybos centrai, oro uostai, kavinės, maisto prekių parduotuvės (na ir ačiū Dievui. Aš neįsivaizduoju, kaip galima ramiai pirkti maistą, analizuoti etiketes ir rinktis kokias nors pupeles, kai kala bumčikai, kaip Lietuvos maximose), viešosios erdvės (bibliotekos, kirpyklos) dažniausiai skendi tik žmonių sukeliamame natūraliame triukšme. Tiesa, kai kurios parduotuvės, kavinės ir beveik visi sporto klubai dėl savo koncepcijos besiorientuojant į jaunesnę arba specifinę auditoriją groja vidutinio garsumo muziką, pvz., „H&M“, „Superdry“, „Joe & the Juice“, „Sats“ ir panašiai.
Iš pradžių ta tyla – ypač atėjus iš triukšmingesnės aplinkos – gali pasirodyti kiek trikdanti, bet tik iš pradžių. Aš tą tylą absoliučiai dievinu. Garsiai kalbėti viešajame transporte pagal nerašytą taisyklę yra priimtina ir leidžiama tik paauglėms ir visokiems jaunikliams. Jeigu garsiai bliausite į savo mobilųjį, švedai mestels į jus tokį žvilgsnį, kad malonu nebus. Tiesa, ilgiau nespoksos, nes jie taip nedaro.
4. Mind your own business (žiūrėk savo reikalų) gyvenimo požiūris.
Švedas niekada nesikiš ne į savo reikalus, nepatars neprašytas ar įkyriai neklausinės ne apie savo reikalus ar problemas. Jiems galbūt smalsu, bet niekada neperžengia ribos, ir pasakojantysis pats gali nusistatyti ribas, kiek nori pasakoti.
Užduokite asmeninį (bet mums, lietuviams, neasmeninį) klausimą arba mestelkite asmeninę pastabą ir stebėkite reakciją. Pvz., „Nu, o ko čia į Lietuvą / Švediją grįžai?“, „Kažkokia tu lyg papilnėjus man. Kiek sveri?“, „Tai ko nieko nevalgai? Valgyk“, „Nu tu ir valgai...“, „Nu, kaip su Tomu tau sekas, jau ženysitės?“ arba „Kąąą, jau ženysitės, taip greitai??“, arba „Ką čia apsirengus? O tai kainavo kiek?“. Tai jiems lyg peilis į nugarą. Tokie klausimai bus greičiausiai visiškai ignoruojami, o bendravimas su jumis bus primažintas arba nutrauktas.
Jie nejaučia spaudimo ar pareigos teisintis, aiškinti, pasakoti ir t. t. Aš juos už tai labai gerbiu. Mane irgi dažnai bando spausti smalsumo genama visokia control freakų arba no-liferių terpė Lietuvoj, ir aš turiu jiems atsakymą į visus jų iki šiol man pateiktus jų klausimus: ne jūsų suknistas reikalas, mielieji :).
5. Švedai nemėgsta kalbėtis su nepažįstamaisiais, todėl niekada savo noru nepuls aiškinti kelio akivaizdžiai pasiklydusiems turistams ar pan.
Užklausti jie atsakys visada, parodys kelią, patars ar net padės. Bet tik tada, kai jų tiesiogiai paprašysite. Jei galvojate, kad jie dalykus išskaitys iš jūsų akių ar kūno kalbos, tai smarkiai klystate. Galbūt ir išskaitys, bet padėti nepuls. Tai atliepia iš esmės šaltą charakterį, kurią jau aptarėm.
Kitas dalykas, gyvenant didmiestyje, kad tu kasdien esi exposinamas labai dideliam kiekiui praeivių, žmonių, minios ar turistų, todėl tarsi atbunki, nebematai to. Aš irgi kartais matau besiblaškantį turistą / naujoką mieste, tačiau nesiveržiu jam kelio rodyti ar aiškinti dėl tos pačios priežasties, kaip ir švedai – man nebeįdomu, aš einu savo keliais, o naujokai gali knistis su savo reikalais patys. Sorry not sorry.
6. Švedai labai gerbia ir saugo savo asmenines ribas.
Jeigu norite juos sunervinti, priremkite prie sienos tiesiogine to žodžio prasme, fiziškai. Švedams labai nepatinka, kai paliekamas per mažas atstumas tarp žmonių. Žinoma, pandemijos sąlygomis mes visi pamatėme egzistenciją kitomis akimis. Tačiau, patikėkite manimi, šitas atstumo laikymasis yra dalykas rimtas. Pabandykite nepaisyti ir būsite mikliai įrašytas į nesusipratusių atvykėlių sąrašą. O iš jo ištrūkti yra labai sunku.
7. Nesitikėkite jokių lengvatų ar švelnybių, jei esate moteris.
Nesitikėkite kažkokios formos pirmumo, ar jūsų, kaip silpnosios lyties, pripažinimo. Moterys čia pačios lagaminus nešiojasi, duris atsidarinėja ir griovius kasasi (true story). Jeigu esate nėščia, nors ir devintą mėnesį, nesitikėkite, kad jums kas nors mandagiai užleis vietą viešajame transporte ar kaip kitaip viešojoje erdvėje jumis pasirūpins. Nebent pati to paprašysite. Švedai galvoja, kad jūs esate visiškai pati atsakinga už savo pasirinkimus, šiuo atveju už nėštumą, dėl ko turite nemažą pilvą ir jums dabar galimai labai reikia atsisėsti.
Tai gana mikliai supratau besilaukdama sūnaus. Bet ne iš karto, prieš tai teko pasikankinti ir išlipinėti kas maždaug stotelę ir į darbą nuvažiuot gera valanda vėliau. Dėl nėštumo sukelto žemo spaudimo man stovint perpildytame metro darydavosi kraupiai silpna, iki alpimo, ir vienintelė komfortabilesnė pozicija būdavo atsisėsti. Po kelių savaičių kančių suvokiau, kad mano atsikišęs pilvas ar išbalęs veidas yra jiems, kaip sakoma, iki lemputės, todėl tiesiog ėmiau komunikuoti savo poreikius tiesiogiai. Niekas nebambėjo ir užleisdavo. Ar Švedija išmokė manęs „naglumo“? Tikrai taip. Čia viena geresnių išlikimo mokyklų, kurias esu praėjusi gyvenime, kita tokio gerumo gal tik Niujorkas prieš daug metų, kai teko gyventi Brukline.
8. Švedo pagarba.
Jeigu kartą pelnysite švedo pasitikėjimą ir pagarbą (o tai truks ilgai, daug testų reiks išlaikyt), yra didelė tikimybė tai išlaikyti dar labai daug metų, gal net visą likusį gyvenimą. Švedai yra gana šilti ir lojalūs, užsimezgus abipusiam pasitikėjimui.
9. Apie spoksojimą.
Kas man dar labai patinka Švedijoj, tai kad į jus niekada niekas įžūliai nespoksos. Jeigu spokso, reiškia, nevietinis ir dar neišmoko taisyklių. Sėdint metro priešais yra griežtai nepakeliamos akys vienas į kitą, o, jei taip atsitinka, žvilgsnis momentaliai nusukamas kitur. Tam ir yra langai ir telefonas. Į išmaniuosius įbestos absoliučiai visų nosys, pradedant nuo kokių septynmečių vaikų ir baigiant bobutėm virš septym. Fran Lebowitz apie Niujorko gyventojus yra pasakiusi, kad ji jaučiasi kaip vienintelis žmogus mieste, stebintis aplinką, o ne telefoną. Ir aš suprantu, kaip ji jaučiasi. Man taip pat daug labiau patinka stebėti aplinką.
Kas man dar patinka, tai kad Stokholme jūs galite išsirengti nuogai ir pradėti šokti kankaną arba mokytis baleto judesių centrinėj aikštėj, yra labai maža tikimybė, kad į jus pradės spoksoti. Tai, kas Lietuvoje laikoma išskirtinio (ekscentriškas elgesys – garsiai kalba, dainuoja, ekscentriška išvaizda – tatuiruotės, auskarai įvairiose kūno dalyse, rožiniai plaukai, už rankų susikabinusios lesbietės, besibučiuojanti gėjų porelė, nenormalaus storumo arba plonumo žmonės, kalbėjimas visokiom keistom kalbom), visa tai Švedijoje net antakio nepakelia, visa tai jie yra jau matę po šimtą aštuoniasdešimt kart, ir jau nebeįdomu. Dėmesys atkreipiamas tik keliais atvejais: žmogus pradeda kelti pavojų aplinkiniams (pvz., girtas asmuo metro stotyje ima kabinėtis prie aplinkinių), arba žmogus alpsta, griūna. Abiem atvejais mikliai prisistato visą parą budinti apsauga arba policija.
Klykiantys vaikai, net jeigu garsas toks, lyg juos pjautų gyvus ir panikos apimti tėvai irgi neatkreipia dėmesio, tai normalu. Švedijoje yra galvojama, kad aš suteikiu laisvę kitam, ir jis suteikia laisvę man, todėl visokie kabinėjimaisi nėra populiarūs.
O žinot, man jie labai faini dėl to.