Yra tik kelios temos, kartojamos be išimčių per visas visų rinkimų kampanijas. Pensijų, algų didinimas ir... valdininkų mažinimas. Klišės: „valdininkų armija”, „valdininkų korupcija”, „išlaikytiniai” iš tam tikrų politikų lūpų skamba nuolat. Politikai tokiu būdu siekia būti išrinkti t.y. tapti valstybės išlaikomais...
Kalbama apie neefektyvumą.
Keikti valdininkų neefektyvumą labai mėgsta verslas. Verslo konferencijose valdininkai yra, galima sakyti, bendras priešas, vienijantis visus. Verslas juos kaltina pirmiausia korupcija. O paskui valdininkams neša viskio dėžutes...
„Valdininkai” yra blogas žodis žiniasklaidoje. Vartojamas beveik visada daugiskaita, tarsi nurodant, kad jie po vieną nebūna, jie visada „armija” ir dažniausiai daro ką nors blogo. Jeigu žiniasklaida sako, kad valdininkai padarė kažką gero, išmanesni skaitytojai šalia teksto ieško reklamos užsakymo numerio. Įveskite „valdininkai” į paieškos langelį ir pamatysite.
Kas yra valdininkas? Kalbos komisija sako, kad tai – šnekamosios kalbos
žodis, nurodantis „valstybės tarnautoją”. Kas yra valstybės tarnautojas? Iš esmės didžioji dauguma žmonių, kuriems algą moka valstybė: nuo policininko iki Vyriausybės kanclerio, nuo seniūno iki mokesčių inspektoriaus. Sąvoką plati ir kai kuriais atvejais apimtų, turbūt, ir ministrus bei Prezidentą.
Paprastai sakant, valdininkai sudaro mūsų viešąjį sektorių. Jeigu, pavyzdžiui, jie visi sustreikuotų, tai valstybė sustotų ir apaugtų vijokliais. Todėl ne veltui streikuoti jiems draudžiama įstatymu (tai panašu į žmogaus teisių apribojimą, beje). Jiems dar draudžiama gauti dovanas, smarkiai arba visai ribojamos verslo galimybės ir pan. Dar, pagal įstatymą, valstybės tarnautoju gali būti tik „nepriekaištingos reputacijos asmuo” – tokios sąvokos privataus sektoriaus kontraktuose retos.
Kaip atsitinka, kad žmonės, kurie užtikrina sisteminį valstybės gyvybingumą, yra dažnai laikomi vos ne tos pačios valstybės priešais? Manding čia esama vertinimo klaidos.
Pradėkime nuo efektyvumo.
Man atrodo, kad efektyvumas viešajame sektoriuje ir efektyvumas versle yra du skirtingi dalykai. Jų negalima lyginti, nes toks lyginimas veda į... klaikią socialinę nelygybę. Štai dėl ko valstybės, kur verslas turi lemiamą įtaką valdymui dažnai yra socialinės prarajos valstybės. Prarajos tarp turtingų ir vargšų.
Nes efektyvumas versle yra techninis, o efektyvumas viešajame sektoriuje – humanitarinis. Iš techninio efektyvumo pusės žiūrint kūdikis, aklasis su lazdele, perdegimo sindromu sergantis namisėda ir griovyje gulintis girtas apsileidėlis yra mažai vertingi. Tuo tarpu viešasis sektorius turi ne tik teisę, bet ir pareigą būti neefektyvus ir egzistuoja kaip tik tam, kad užtikrintų jų visų (taip, ir gulinčio griovyje) pragyvenimą. Pagal verslo logiką pavyzdžiui, tinginiai ir veltėdžiai privalo pasikeisti arba žūti. Viešasis sektorius gi privalo rūpintis tinginiais ir veltėdžiais tokiais, kokie jie yra, nes veikia pasitikėjimo principu.
Jeigu iš ankstesnės pastraipos pasirodė, kad verslas tarsi tokiu būdu elgiasi nemoraliai, tai pasirodė klaidingai. Kai verslas kaltinamas amoralumu, yra daroma, mano supratimu, kita – ydingo palyginimo klaida, mat moralė humanitariniu požiūriu ir moralė techniniu požiūriu skiriasi taip pat kaip efektyvumas. Techniniu požiūriu moralu yra tai, kas palaiko konkrečios sistemos išsaugojimui naudingas vertybes, tuo tarpu humanitariniu požiūriu moralu yra tai, kas padeda saugoti ir puoselėti aukščiausią humanitarinę vertybę – gyvybę. Gyvybės išsaugojimas ne visada padeda geriau veikti sistemai.
Vaizdžiai kalbant, vilkų gauja sunkiau pagaus grobį, jei jų tempą sulėtins sprendimas nepalikti likimo valiai sergančio gentainio.
Todėl, kai mes reikalaujame iš verslo moralės, paremtos humanitariniais motyvais ir gėdiname jį už tai, verslas patenka į kognityvinį disonansą. Tarsi stengiamasi elgtis „atsakingai”, bet tuo pačiu galioja sisteminis nuostolio vengimo imperatyvas. Tokio disonanso išdava neretai yra apsimestinis „moralumas”, kurio gera iliustracija buvo skandalas dėl vienos milžiniškos korporacijos klastotų automobilių išmetamų dujų rodmenų. Įtariu, kad jei labai spausime verslą dėl klimato atšilimo, tai gausime naujų apgavysčių ir imitacijų.
Tuo pačiu būtų naudinga pasakyti, kad tyrimai rodo, jog daugybė sėkmingo verslo gimė kaip tik iš viešojo sektoriaus finansavimo, suteikiamo humanitariniu pagrindu, t. y. pagal pasitikėjimą, o ne apskaičiavimą (startuoliai, stipendijos, inovacijų iniciatyvos ir panašiai).
Dar svarbiau visa tai yra kalbant apie demokratiją. Kaip tik viešasis sektorius yra suinteresuotas atstovaujamąja demokratija. Verslas, kad ir kaip tai baisiai skambėtų, yra nedemokratiškas savo esme. Priežastis paprasta: verslas turi savininką. Tai eliminuoja patį demokratijos pagrindą iš principo. Todėl verslas veikia pagal feodalinius principus ir nuoširdžiai negali suprasti kai kurių demokratiško veikimo formų. Versle kartais žaidžiame demokratija tam tikruose organizaciniuose lygiuose ir atskirose ofisų gardelėse, tačiau visada ateina diena kai reikia užpildyti excel lentelę, kuri akimirksniu viską hierarchizuoja.
Kas nors galėtų prieštarauti, sakydamas, kad pati valstybė su savo mokesčiais elgiasi lyg feodalas ir tai būtų didelė klaida, nes valstybė yra kolektyvinis savininkas, į kurį verslas irgi įeina.
Globalizacijos sąlygomis verslo efektyvumas verčia ieškoti darbuotojų, žaliavų, mokesčių režimo ir rinkų ten, kur tai naudingiausia. Todėl verslas gali atleisti darbuotojus šioje šalyje ir susirinkti juos ten, kur pigiau. Verslas gali persiregistruoti ten, kur mokesčiai palankesni.
Viešasis sektorius gi negali pasirinkti žmonių, šalies ir įstatymų. Jis turi dirbti su tuo, kas yra. Ir – valdininkai neturi jokių šansų nuslėpti mokesčių, o jiems mokamos algos yra pinigai, beveik visada liekantys valstybės viduje, taigi skatinantys vidaus vartojimą, taigi teigiamai atsiliepiantys vietos ekonomikai kad ir kokia neefektyvi ji būtų.
Tokiu būdu valdininkija kaip viešasis sektorius atstovauja humanitarinį pradą valstybėje. Tokiu būdu valdininkija, o ne kažkas kita, yra demokratijos ir galiausiai laisvės bei suverenumo garantas valstybėje. Tokiu būdu, silpnindami viešąjį sektorių, mes silpniname valstybę.
Žinoma, čia nesunku būtų tuojau pat nuslysti į diskusiją apie korupciją, nepotizmą ir visas kitas „vijūnėles”. Korupcija yra kultūra, prasta kultūra. Už jos padarytus nuostolius sumoka visi. Tačiau yra ir kita kultūra – godumo kultūra, atvedusi į neseną pasaulinę krizę, ir už tos kultūros padarytus nuostolius sumokėjo viešasis sektorius. Diskusija apie šias kultūras galima, bet būtų prasmingesnė, jei turėtume galvoje aukščiau minėtus pamatinius skirtumus.
Tačiau kol kas norėtųsi sugrįžti prie šio rašinio temos: mums reikia stipraus humanitarinio prado valstybėje, nes mums reikia demokratijos ir laisvės garantijų. Viešasis sektorius kaip tik tą ir kuria. Todėl logiška palaikyti viešąjį sektorių. Todėl logiška turėti jį orų, gerai aprūpintą ir, žinoma, skaidrų bei kompetentingą.
Valdininkų mums reikia daugiau.