Turi žmonės problemų ir dėl tautybės. Jei tavo bendratautis yra valdžioje, o tau reikia darbo ir tu jį gavai– bus problemų, oi bus. O kas nori turėti problemų? Niekas. Todėl į mūsų vargšę šalelę plūsta importas iš užsienio – niekas nenori turėti vargo dėl dirbančių bendrataučių.
Problemų turi ir gamtosaugininkai, niekaip neatskiriantys, kur vamzdis, o kur patino įrankis.
Skubiai keičiu vardą
Neseniai po šalį pasklido žinia, kad vieno rajono vienoje ligoninėje buvo sukeisti mirusiųjų kūnai. Mat pasiimant mirusį žmogų iš lavoninės užteko žinoti tik jo vardą ir mirusysis (nesvarbu, kas jis, svarbu, koks jo vardas) jau keliauja į krematoriumą. Nesvarbu, kad jis norėjo būti gražiai pašarvotas, o ne kremuotas, svarbu, koks jo vardas. Pasirodo, tą pačią dieną dviejų mirusių moterų vardai buvo tokie patys, todėl, pasak ligoninės vadovo, tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių dėl kurių buvo sukeisti mirusiųjų kūnai.
Todėl viešai skelbiu – nebenoriu paprasto vardo – noriu būti kokia nors Morka, Menke ar Silke. Oi ne, negerai, vėl į galvą lenda lietuviški vardai. Būsi Morka, gali tave atiduoti žiurkėm sugraužtį, o Menkes arba Silkes dar į Dubysą paleis, nes atėjo laikas į amžinuosius vandenis išplaukti. Geriau būsiu kokia nors Paperdale, Prietranka ar Tryda.
Na, žodžiu, reikia tokio vardo, kurio niekas kitas neturėtų, nes maža kas – susirgsi, į patalą atgulsi, tai gal ir vaistus paskirs pagal vardą, o ne pagal ligą, o paskui ir užkas pagal vardą. Ne, rimtai, reikia skubiai keisti vardą ir atsiprašyti tų, kuriuos kažkada kritikavau, kad labai jau keistus Kelmo, Varijoto, Pakelės ar Paplentės vardus kai kurie savo vaikams suteikė. Atsiprašau ir prisakau – jei nenorite turėti problemų ligoninėje, gatvėje ar mokykloje – sugalvokite savo vaikams vienetinius vardus ir juos užpatentuokite, kad niekas kitas antro tokio neturėtų. Tada viskas bus gerai sveikam ir susirgusiam, gyvam ir mirusiam. Žmogiškam faktoriui ir ligoninei.
Tautybė – universali
Pradžiai anekdotas: ateina lenkas į Užimtumo tarnybą ir klausia:
– Girdėjau yra darbas lenkui darbininkui?
– Aišku yra. Uždarbis porą tūkstančių, tarnybinė mašina, telefonas ir t.t.
– Jūs turbūt juokaujat, – nustemba lenkas.
– Jūs juk pirmas pradėjot...
Juokai juokais, bet įdomios mintys užplūsta, kai išgirsti apie bendrapartiečių (tame tarpe ir lenkų) įdarbinimus: juk Lietuvoje gyvena 154 tautybių gyventojai, iš jų apie 6,6 procento lenkų, 5,8 proc. – rusai, 2,3 proc. – baltarusiai, ukrainiečiai ir kitų tautybių gyventojai. Įdomu, kur dirbti lenkui, rusui ar ukrainiečiui, jei ne tose įstaigose, kur dirba daugiausiai jo tautybės žmonių? Koks čia klausimas, kur dirbti? Niekur, jei nenori problemų savo darbdaviui. Bet, vadovaujantis šia logika, mes visi, tame tarpe ir lietuviai, esame susisiję su kažkuo: žemaitis su žemaičiais, aukštaitis su aukštaičiais, suvalkietis su suvalkiečiais ir t.t. Yra dar nemažas būrelis žmonių, susietų su partijomis, judėjimais, miestais.
Na, juo giliau į prūdą, tuo daugiau dumblo, bet gal čia ir yra tas išmintingas ir vienintelis atsakymas – kodėl lietuviai plūsta dirbti į užsienius? Atsakymas aiškus – ten jų tautybė nėra kliūtis dirbti ir užsidirbti. Čia, ko gero, yra dar vienas atsakymas į klausimą, kodėl daugelio rajonų savivaldybėms priklausančiose įmonėse vadovaujančius postus konkursuose laimi ne vietiniai specialistai, bet ateiviai iš didmiesčių. Nėra vietinių, nėra problemų.
Aš siūlau dar vieną dalyką – įteisinti naują tautybę, UNIVERSALIĄ. Tada niekam nekils klausimų nei kas, nei kodėl įdarbino ar įsidarbino. Netinka? Yra dar vienas pasiūlymas. Iššluoti Prezidentūrą, visas ministerijas ir joms priklausančias įstaigas nuo lietuvių tautybės darbuotojų ir į jų vietą priimti importą iš artimojo ar iš tolimojo užsienio – juk jau dabar šalyje gyvena apie 58 tūkst. užsieniečių, turinčių leidimą gyventi ir dirbti. Sakote, nesusikalbėsim su importiniais? O kam jums susikalbėti? Svarbu, kad švarūs būtume, be priklausomybės kam nors dulkelės.
Vargas dėl patino
Ir čia pradėsiu savo mintijimą anekdotu. Rado aborigenai negyvenamoje saloje mašiną. Žiūrinėja, nesupranta, koks čia gyvis juos aplankė. Vienas pačiupinėja langus, sako:
– O, iš stiklo...
Kitas pačiupinėja kėbulą, sako:
– O, iš metalo...
Trečias pačiupinėja išmetimo vamzdį ir sako:
– O, patinas.
Kažkuris iš jų kažką pačiupinėjo mašinoje, ji sučiaudėjo, užsivedė, papylusi juodų dūmų kamuolį, o vietiniai klykdami „o siaube, čia drakonas“, išsilakstė.
Na, perfrazavus galima pasakyti: žiūrinėja gamtosaugininkai vamzdžius, nuodingas atliekas plukdančius į upę ir mano, kad tas daiktas, tai patinas, o ne vamzdis. Duso nuo smarvės kelis metus klaipėdiškiai ir žuvys, gamtosaugininkai Alytuje esančioje padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ matė „patiną“, o ne drakoną, dar dešimtys įmonių Vakarų Lietuvoje įtariamos dėl netinkamo nuotekų tvarkymo.
Kas čia atsitiko, kad dabar vietoj patino staiga pamatė drakoną? Dūmyt pradėjo ar smarvę leisti? Anksčiau nedūmijo ir neleido?
Štai Vilniaus miesto aplinkos oro kokybės valdymo 2015–2018 metų programa ir jos įgyvendinimo priemonių plane aiškiai įrašyta, jog „didžiausi stacionarūs Vilniaus miesto teršėjai 2015 metais buvo Vilniaus termofikacinės elektrinės, UAB „Paroc“, AB „Grigiškės“, UAB „Technology projects“, UAB „Aliejaus investicijų projektai“ ...Ta pati AB „Grigiškės“, pakeitusi vardą į „Grigeo“ verslo grupę ir aplinkos taršai mažinti atskirais paramos laikotarpiais gavusi beveik 0,5 milijono eurų iš valstybės ir iš Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) administruojamų lėšų.
Ir pabaigai
Neliks žmogiško faktoriaus, nes skubiai pasikeisiu vardą ir tautybę, bet ką daryti su drakonu? Juk sakoma, kad jei gerai pašersi išbadėjusį šunį, jis jums niekada nekąs ir tai yra esminis skirtumas tarp šuns ir žmogaus. Šuo šunimi, bet čia juk drakonas!
Nežinau, kas, kaip ir ką šėrė ar nešėrė, kas kam dabar įkąs ar ką paglostys, bet labai norėtųsi, kad pagaliau viskas būtų labai aiškiai įvardinta: vamzdis vamzdžiu, drakonas drakonu, patinas patinu...