Kol kai kurie portalai mėgina išgryninti savo komentarų skiltį, ten primygtinai reikalaudami registracijos, anoniminiai laido riteriai keliauja ten, kur jiems patogiau. Jie susikuria netikras anketas, susiburia forumuose ar „Discord’e“ ir toliau tęsia ką pradėję.
Kas tie žmonės, kurie laido pastabas komentaruose? Kiek jų grasinimai – tikri, o grėsmė – reali? Ar anonimai turėtų gąsdinti tuos, kurių ne tik vardus, bet ir veidus žino visa šalis? Ar tikrai už klaviatūros slepiasi tik pavydūs, neišsilavinę, nelaimingi ir vieniši žmonės, kokiais juos dažnai bando parodyti aptariamos įžymybės? Kas slepiasi už laido riterių slapyvardžių?
Pasaulyje apie anoniminius komentarus diskutuojantys profesionalai kaip vieną iš argumentų dažnai įvardija „anononimiškumo teisę“. Ja dengiasi ne tik piktybiniai komentatoriai, bet ir, pavyzdžiui, protestuotojai, pranešėjai (angl. Whistleblower) ar kiti žmonės, besibaiminantys dėl savo pačių saugumo.
Jų dėka girdime kitą nuomonę ar sužinome apie nelegalias veikas. Tai, greičiausiai, ypač svarbu mažiau demokratiškose šalyse, kur žodžio laisvė – daugiau demonstracinė nei reali. O galbūt, kai kalbame apie glaudžias bendruomenes, itin jautrias temas – kurių atskleidimas pareiškėjams gali grėsti vienokia ar kitokia atskirtimi.
Vis dėlto, Amerikoje atlikta studija rodo, kad tik 34 proc. anoniminių komentatorių slepia savo tapatybę dėl saugumo. 5 proc. prisipažino, kad slapyvardžiu dengėsi norėdami rašyti piktus komentarus, o 48 proc. teigė, kad anonimiškumas leido jiems reikšti savo nuomonę atviriau.
Tai leidžia manyti, kad ne kiekvienas anonimiškai savo nuomonę reiškianti asmenybė – paprasčiausiai viskuo nepatenkintas pykčio pritvinkęs nenusisekęs žmogus, siekiantis pagaliau pasijusti galingu. Kai kurie jų – visiškai normalūs žmonės, tiesiog nenorintys būti tapatinami su nuoširdžia savo nuomone, o kai kuriais atvejais – ir tema, kuria diskutuojama.
Gal jūsų kolegė nenori, kad kas nors žinotų apie jos trauką BDSM, bet su žmonėmis, kurių pomėgiai panašūs, ji mielai dalijasi bemiegių naktų nuotykiais. Galbūt kas nors nori pasidalyti skaudžia patirtimi po skyrybų, patirto aborto ar seksualinės prievartos, bet nenori, kad aplinkiniai sužinotų apie jų jausmus. Gal kieno nors aplinka paprasčiausiai nesuprastų jų politinių pažiūrų. Anonimiškumas leidžia būti atviru, leidžia dalytis ir žinoti, kad esi ne vienas, kad tokių kaip tu ir tave palaikančių yra. Tik jie, galbūt, taip pat bijo apie tai kalbėti viešai.
Platforma iš dalies atsirado dėl noro žinoti ir dalytis žiniomis su kitais. Populiarieji portalai vengia kelti nepatvirtintas naujienas, kai tuo tarpu prisidengus anonimiškumu puikiai tinka ir gandai, kurie neretai paaiškėja esantys faktais, tik dar nepatvirtintais oficialiai.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį „Discord'as“ suteikia savo nariams – „socialinė valiuta“. Apie ją savo bestseleryje „Užkrečiama. Kodėl daiktai ar idėjos tampa populiarūs“ nemažai kalbėjo Jonah Berger. Žinodami apie daugelį dominančią temą bent šiek tiek daugiau, prieš aplinkinius pasirodome geresni, įdomesni ar kietesni. Ir tie aplinkiniai gali mus supti tiek elektroninėje erdvėje (kodėl žmonės dalijasi gandais pačiame „Discord'e“), tiek gyvai (kodėl ten akis sumerkia ir tie, kurie niekada neparašys nė komentaro).
Galimybė dalytis gandais sukuria „savo žmogaus“ įspūdį. Tai, kad galime apipinti gandą ar žinutę istorijos detalėmis, jei galime draugui parodyti sultingą naujieną iliustruojančią nuotrauką, kad gebame atkurti priežastis, pasekmes ar į jo pasakytą naujieną numoti „seniai žinojau“, padeda mums jaustis vertingais ir stiprinti savo autoritetą susižavėjimo pilnose kitų akyse. Kitaip tariant, žinojimas mums leidžia susirinkti savo penkias minutes šlovės ir kitų dėmesio. Noras jį gauti – daugiau nei natūralus. Pagrindinis klausimas: kada peržengiama riba?
Ne taip seniai Karoliną Meschino prie Palangos tilto sekė tikri ir realūs žmonės, ne beveidžiai komentatoriai. Dalis į detektyvinį žaidimą įsitraukusių narių stebėjo tiesioginę veiksmo ant Palangos tilto transliaciją, kiti iš tiesų ėjo gyvai stebėti porų, pasirodančių ant tilto. Tai, kas gali atrodyti kaip žaidimas, grasinosi peržengti ne tik padorumo, bet ir įstatymų ribas.
Savo pasaulį po dalelę transliuojančios socialinių tinklų žvaigždės rizikuoja savo turto saugumu. Juk kai pusė Lietuvos žino, kur tu atostogauji, lygiai ta pati pusė žino, kad tavo namai dabar – tušti. Negana to ir, matyt, dar baisiau, jie rizikuoja savo pačių saugumu. Užtenka vieno piktavalio, žinančio, kur šiuo metu esi, kad lengvas pasivaikščiojimas baigtųsi didžiule tragedija.
CNN teigė, kad tarp 2008 ir 2015 metų padvigubėjęs nepilnamečių mėginimų nusižudyti ar suicidinių minčių bumas, didžiąja dalimi siejamas su internetinėmis patyčiomis. Nerealus pasaulis turi itin didelę įtaką augantiems ir besiformuojantiems jaunuoliams. Tuo pačiu – ir suaugusiems.
Garsiai nuskambėjo istorijos apie gyvai transliuotą ir komentatorių skatintą savižudybę. Internetinės patyčios, policijos teigimu, paskatino susišaudymą Tauntono mokykloje. Tai, kas vyksta internete, vienaip ar kitaip veikia ar net persikelia į realų gyvenimą. Nors ne kiekvienas „sudeginti“ siūlantis žmogus griebsis degtukų, bet ar yra būdas atskirti tą vienintelį?
Neseniai Andrius Tapinas pasidalijo maža, bet labai reikšminga pergale. Prieš keletą metų jis kreipėsi į prokurorus dėl viešų homofobiškų pasisakymų internete. Buvo pradėti 20 ikiteisminių tyrimų, dalis įtariamųjų susilaukė realių baudų.
Tokie atvejai dar kartą įrodo ir primena, kad komentarus anonimai nukreipia į tikrus ir gyvus žmones. Kad jų smerkimas, apkalbos ar tiesiog neigiami komentarai, gali turėti didžiules pasekmes realiame gyvenime. Tuo pačiu, tai skelbia ir džiugią žinią – kad išlaikydami anonimiškumą negalime pamiršti įstatymų, kad nusikalteliai už ekrano yra sėkmingai išaiškinami ir realiame gyvenime. Internetinio pasaulio anonimiškumas, jei toks kažkada egzistavo šimtu procentų – nyksta.