Įrodymų toli ieškoti taip pat nereikia. Prieš kelias dienas klausiausi vienos radijo laidos, kurioje kalbinamas vyras visiška mano buvusio vyro kopija. Įdomu, kaip jie taip dauginasi? Neduok Dieve, vyktų karas, tai toks, jeigu paneigus gamtos dėsnius taptų kariu, tikriausiai mandagiai priešo kario paklaustų, ar jį galima humaniškai nušauti.
Taigi, kalbinamasis prisistatęs moterų žinovu ir sunkios moters dalios užjautėju, puolė aiškinti, kad reikia imtis atsakomybės už buitinius darbus namuose. Vaizdas maždaug toks: jis įsiveržia į virtuvę ir pradeda baksnoti pirštu į visus dar nevalytus kampus, tarpelius, neplautas lėkštes, trupinius. Jo akys, pavirtusios elektroniniu mikroskopu, plačiai išsiplečia iš pamatyto jį iki prakaito išmušusio siaubingo vaizdo. Ir – prasideda ilga litanija apie bakterijų grėsmę vaikams, moterims, vyrams ir visai žmonijai. Šioje vietoje jau kalbu apie savo buvusi vyrą. Na, dėl panašios litanijos kentėti dar išgalėjau. Kaip ir nieko blogo nenutiko, nes mūsų namuose buvo įsivyravus demokratija, kiekvienas turi teisę į nuomonę. Taip, turi, bet nebūtinai tą nuomonę gerbti.
Kas mane įtikins, kad turiu gerbti kvailio nuomonę, aiškinančio apie visišką lygybę tarp vyro ir moters? Niekas. Tad šią jo kalbą išsakytą pasibaisėjusio liberalo veidu praleidau pro ausis. Tačiau gerokai įpykau, kai jis pradėjo perstatinėti į jo supratimu tinkamas vietas šiuos rakandus: šakutes, šaukštus, prieskonius, kempinėles, virtuvės popierių. Ir – peilius! Įsivaizduoji? Mano peilius visuomet esančius po mano ranka reikiamoje vietoje. Buvau jau pasiruošusi griebti peilį kitais nei daržovių pjaustymo sumetimais. Bet jis, tas mano buvęs vyras, tęsė savo „perestroiką“: išvertė visą šaldytuvą ir jį išvalęs sudėjo visus produktas ne mano nustatyta tvarka. Tada puolė prie pietų stalo, nuėmė mano akimis visai švarią staltiesę ir pakeitė ją gražiai išraižyta jo dovanota gariūnine serata, kurios negalėjau pakęsti. (Beje, išmečiau po skyrybų).
Tiesiai šviesiai: ideologiniais sumetimais buvau eliminuota iš virtuvės. Tad tą pačią naktį išeliminavau jį iš lovos. Piktdžiugiškai palinkėjau jam pasidžiaugti savo nuosava ranka! Taip tarp mūsų įsivyravo šaltasis karas. Įsijautęs į mano buvusį namų šeimininkės vaidmenį, jis pamiršo savo svarbiausią misiją – išėjus į visuomenę lyg į gūdų mišką, partempti vis dar šiltą aukščiausios kokybės mamutą pietums. Bet jo įnašas į bendrą šeimos kasą vis mažėjo. Apsirėdęs mano gėlėtu žiurstu, jis net nemanė kraustytis lauk iš virtuvės. Nusirito tiek, kad pradėjo nurodinėti, kokiomis kojinėmis ir drabužėliais mūsų du vaikai turi rengtis eidami į darželį ir į mokyklą. Net sumuštinius sutepė. Baigęs šią procedūrą, ėmė patarinėti ir man kokias kelnaites, liemenuką ir kostiumėlį turiu dėvėti. Tikriausiai pasijuto Juozu Statkevičiumi. Nors skonis mano buvusio vyro ne koks, „bet dėl skonio nesiginčijama“ su profesionalaus dizainerio veidu pareiškė vyras. Tikra tiesa.
Po savaitės kitos, savo namuose pasijutau visiškai nereikalinga. Tada stačia galva panirau į savo darbus, kad kuo mažiau būčiau namuose. Tapau tikra karjeros moterimi, kuri mato savo šeimą tik jai jau sumigus. Mes, karjeros moterys puikiai žinome tą vaizdelį. Moteris tampa vyro ir šeimos išlaikytoja, o vyras pavirsta šliure prie kurio bridku prisiliesti. Nes nei sportuoja, nei save prižiūri. Vietoje anksčiau matytų kibirkščių akyse dabar jose vyravo bobiška tuštuma. Anksčiau kalbėjome apie literatūrą, apie matytą filmą arba teatro spektaklį, dabar klausiausi kalbelių apie vaikų snarglius, kurioje parduotuvėje kainos mažesnės. Galiausiai, nugalėjusi pasišlykštėjimą bandžiau pasitenkinti jo reikalu. (Jo, o ne kokio nors stilingo bendradarbio, nes sąžinė neleido apgaudinėti savo vaikų tėvo). Po eilinės bevaisės pastangos jį sugundyti, tas vyras pavargusiu balsu išsisukinėjo žodžiais: „ai, žinai, pavargau… galvą skaudą… dar nesugalvojau, ką rytoj gaminsiu… vaikai girdi...“. Įdomu, iš ko jis išmoko šiuos stereotipinius išsisukinėjimo argumentus? Velniai griebtų!
Jūs, vyrai vyreliai klausykite: moterys taip pat nori ir nori taip, kad ir kiečiausias patinas pavydėtų. Bet tokių moterų-žmonų vyrai išsigąsta iki infarkto. Juk žmonos neturėtų imtis lovoje iniciatyvos, taip elgiasi tik meilužės, kurioms aiškini, kad žmonos jų nesupranta, tokios visiškos davatkos. Jie labai norėtų visokiomis pozomis pagal visą Kama Sutra programą. Bet, žiūrėk, su žmonomis neįmanoma, nes ten, pas jas, dažniausiai sausa kaip dykumoje ir nesuprasi dėl kokios priežasties.
Taip, vyrai tokių žmonų bijo. Ne vienas išvadina prostitute ir klausia, iš ko visos tos „bjaurybės“ išmoko, ar įsitaisė meilužį? Visos jos tokios, tos žmonos karjeristės, anot tūlo lietuvio vyro. Todėl pavojinga karjeros moteriai gyventi su subobėjusiu vyru, nes tas, amžių įtakotų instinktų vedinąs vis dar nori karts nuo karto įrodyti, kad yra vyras. Vienintelis būdas – prikulti savo nuosavybę žmoną, kad maža nepasirodytų. Juk turi ta karjeristė žinoti, kas namuose šeimininkas. Nors pats vyras jau senai tapęs boba su šlepetėm, žiurstu ir buteliu alaus rankoje prie televizoriaus. Gerai dar, kad nerūko, nes bijo susirgti plaučių vėžiu ir prostatos vėžiu. Dažnas vyras nežino, kad intymūs santykiai bent pora kartų per savaitę padeda išvengti prostatos vėžio. Skaičiau vieno urologo patarimus vyrams. Nors tos patarimus aš pati ir perdaviau savo buvusiam vyrui. Na ir kas? Niekas nepasikeitė.
Suprantu kelias savo drauges ir aibes studenčių tik išbildėjusių į kokią Skandinaviją, tuojau susigriebusias vyrą švedą, tas bent netalžo jos. Bet ir tie skandinavai jau bobomis senai patapo. Matyt tas vyras kalbėjęs per radiją ir yra jų kopija. Mano buvęs vyras taip pat.
Gerai. Grįžtu prie savo nelaimingos epopėjos. Namuose jausdavau neįprastą tuštumą, lyg būčiau niekam nereikalinga, nenaudinga. Net vaikus buvęs vyras nuveždavo į darželį ir į mokyklą. Norėdavau su juo pasidalinti savo apgailėtina būsena, bet jis buvo kategoriškas: aš noriu tau padėti. Jam, pasirodo, širdį gėlė dėl mano dvigubo darbo įmonėje ir namuose. Tokios nelygybės savo nuosavose namuose jis tiesiog pakęsti negali. „Kaip galiu švaria sąžine paskaitose aiškinti jaunimui apie moterų ir vyrų lygias teises, apie tai, kad ir vyrai šeimoje yra atsakingi už nuobodžią buitį? Kad seksas nekompensuoja nelygių santykių, kad meilė žmonai nepateisina jos išnaudojimo?“.
Jau girdžiu pasipiktinusių vyrų priekaištus: „ką norėjai, tą ir gavai! Nereikėjo užleisti pozicijų!“. Šie priekaištai ne iš piršto laužti. Girdėjau juos ir ne vieną kartą. Tai ką man siūlote? Karą šeimoje? Sulendame abu kiekvienas į savo apkasus ir tratinam piktų žodžių kanonadą vienas į kitą? Lyg bombas metame vienas ant kito kaltinimus, lyg kulkosvaidžiais vienu nuspaudimu 1500 priekaištų per minutę… Ne gyvenimas, o mūšio laukas. Nusprendžiau iškelti baltą vėliavą – vardan vaikų. Paliaubų metu aplankėme šeimos psichologą. Suplojome šimtą eurų ir gavome atsakymą, kurį šiandien galima išgirsti už dyką – reikia kalbėtis. Na ir prasidėjo… „Kalbėjomės“ lyg išprotėję negirdėdami vienas kito. Girdėjosi tik infantiliški šauksmai „o tu!“. Jis baisėjosi mano atgyvenusiu konservatizmu, kurį įvardijo moterų išsilaisvinimo nuo virtuvės idėjos išdavyste. Aš gi keikiau jo buką bandymą paversti mane vyru, „nes rūpestis, pone subobėjąs vyre, yra įrašytas moters genuose. Todėl manęs pašalinimas iš virtuvės ir vaikų priežiūros yra tiesioginis kėsinimasis į mano moterišką prigimtį!“.
Buvau pritrenkta jo nesuvokimu, kad dėl jo ideologijos prarandu elementarų moteriškumą. Kilo mintis paklausti ir – paklausiau, gal kartais jis nėra užsislėpęs gėjus, svajojantis apie žmoną, kuri jį dulkina užsidėjusi tam skirtu dildo… Patylėjęs atsakė, kad geriau jau taip, nei eilinį kartą beviltiškai bandyti įsisprausti į mano tarpukojyje jau metus vyraujančią sausrą. Jis tik savaip bandė man kažkaip padėti. Mat jeigu būtų apie šią problemą užsiminęs, būčiau suvokusi jo pastabas kaip priekaištą. Jo supratimu, vedybinis gyvenimas nesuteikia teisės į priekaištus. „Mes nesame nieko vienas kitam skolingi, nepasirašėme sutarties, kurioje būtų nurodytos abiejų šalių pareigos. Velniop vedybinį gyvenimą grįstą pareigomis ir priekaištais“. Pakilome nuo sofos ir užsidarėme kiekvienas savo kambaryje. Aš – tikriausiai jau su vyriška tapusia savo smegenine. Po kiek laiko išsiskyrėme.“
Tad kokia šio mano draugės atviro iki skausmo, neįprastai ir nebūdingai drąsaus pasipasakojimo moralė? Kol kas nežinau… Atsakymas, matyt, vertas dešimties tūkstančių eurų.