Artėjant prie išėjimo iš stoties, prie manęs priėjo du milicininkai ir paprašė parodyti dokumentus. Parodžiau. Man buvo pasiūlyta lipti į mašiną, pavažiuoti į skyrių ir patikrinti juos duomenų bazėje. Susitarėm už 10 grivinų. Daviau 20 dolerių, nes dar nebuvau pasikeitęs jų į grivinas. Pasiėmiau pasą, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Konotopo orlaivių remonto įmonę (ORĮ), pakeliui galvodamas apie staigmenų kupinas verslo keliones į Ukrainą.
Tai, ką pamačiau ORĮ, nustelbė ir pasienietį, ir milicininkus. Ukrainos ginkluotosios pajėgos gabendavo čia remontuoti sraigtasparnius, bet finansavimo nebuvo, todėl sraigtasparniai būdavo paliekami saugoti ir tapdavo aukso gysla visiems įmonės darbuotojams. Apie tai, ką su sraigtasparniais darė vadovybė, net nenoriu pasakoti – buvo visko: ir Jungtinių Tautų sankcijų apeidinėjimo, ir šešiaženklių sumų doleriais mokėjimų grynaisiais, ir dar daug kitokių dalykų. Paprasti darbuotojai tenkindavosi kuklesniu grobiu: vogdavo iš sraigtasparnių viską, ką galima buvo parduoti, – laikrodžius, atsargines dalis, akumuliatorius. Ir visi labai laisvai apie tai kalbėdavo, pateisindami vagystę tokiais argumentais kaip: „Man moka 50 dolerių per mėnesį, kaip man šeimą išmaitinti.“