Jeigu būti chronologiškai tiksliam, prasidėjo viskas dar 1991 metų kovą, kai 25-erių juodaodis statybininkas Rodney Glen King buvo sumuštas miesto policininkų. Netoliese gyvenęs vyras iš savo balkono nufilmavo įvykį ir medžiagą perdavė vietinei televizijos kompanijai, o ši ištiražavo įvykį visai šaliai. Naujieną pasigavo ir kitų šalių žiniasklaida, tad filmuoti vaizdai kaip grupė policininkų talžo gulintį vyrą lazdomis apkeliavo daugelio šalių naujienų laidas.
Visai nesunku nuspėti kas nutiko toliau – kilo didžiulis nepasitenkinimas, kuris neapsiribojo intelektualiais ir teisiniais disputais, tačiau išsiliejo į gatves. Prasidėjo agresijos protrūkiai, tačiau dėl gyvenamųjų miesto rajonų apgyvendinimo vienos ar kelių tautybių bei rasių piliečiais susidūrimai prasidėjo ne tik ir ne tiek tarp baltųjų bei afroamerikiečių, tačiau ir tarp pastarųjų bei imigrantų iš Pietų Korėjos.
1965-aisiais, sušvelninus Jungtinių Amerikos Valstijų imigracinį režimą, į šią šalį atvyko daugybė asmenų iš Pietų Korėjos. Los Andžele jie suformavo taip vadinamą „Korea towną“ (Korėjos miestelį), kuris įsiterpė tarp baltųjų amerikiečių gyvenamų kvartalų ir afroamerikiečių apgyvendinos miesto dalies. Darbštūs korėjiečiai steigė savo verslus, propagavo savo kultūrines tradicijas, prasidėjo trintis su vietiniais gyventojais. Įtampos pridėjo ir prieš pat riaušes įvykę ginkluoti incidentai tarp dviejų bendruomenių, pasibaigę juodaodės paauglės ir dviejų korėjiečių mirtimis.
Policija ir iškviesta pagalba Nacionalinės Gvardijos padalinių pavidalu, pradžioje užėmė „kovos pozicijas“ kaip tik baltųjų amerikiečių gyvenamosios teritorijos perimetro ribose – taip, vietiniai korėjiečiai atsidūrė sankryžoje tarp dviejų konfrontuojančių pusių. Žinoma, ginkluotos gaujos mikliai prisiminė senus nesutarimus ir pasuko „Korea towno“ link.
Apskritai, pogromai ir siautėjimas buvo pakankamai žiaurūs – viena pirmųjų aukų tapo praeivis meksikietis, kurį riaušininkai tiesiog nušovė. Keli pro šalį važiavę sunkvežimių vairuotojai buvo išvilkti iš savo transporto priemonių ir plytgaliais, gesintuvais bei kumščiais sumušti iki sąmonės netekimo.
Gaisrininkai, vykdami gesinti gaisrų privalėjo turėti apsaugą bei dėvėti neperšaunamas liemenes.
Tuo tarpu korėjiečiai neperšaunamų liemenių neturėjo. Tačiau turėjo savo daug prakaito sukurti kainavusius nedidelius verslus, nemaža dalis – ir legaliai laikomus šaunamuosius ginklus. Dalis imigrantų buvo tarnavę Korėjos Respublikos ginkluotose pajėgose, taigi ginklas jiems nebuvo tik interjero ar įvaizdžio dalis.
Kai ėmė liepsnoti pavienės korėjiečių parduotuvėlės, kavinės ir kiti verslo objektai, žmonės griebėsi ginklų. Dėl geresnės apsaugos jie susiburdavo vienoje iš didesnių prekybos vietų, palikę sargybą apačioje lipdavo ant stogų kur buvo geresnės apžvalgos ir šaudymo sektorių galimybės ir gynė save, šeimas bei savo turtą. Ginkluotų riaušininkų gaujos ne kartą ir ne du bandė šturmuoti jų ginamus objektus, tačiau privalėjo atsitraukti gavę atkirtį, tuo tarpu vietinio radijo korėjiečių kalba paraginti, gynėjai, nešini ginklais pradėjo traukti ir iš kitų miesto vietų.
Vienas iš centrinių „štabų“ koordinuojančių savotiškus ginkluotos „žmonių milicijos“ būrius tapo prekybos centras „California market“, kur visi 20 darbuotojų paėmė ginklus į rankas.
„Pradžioje buvo policija, tačiau pradėjus miniai į mus šaudyti jie kažkur dingo“, pasakojo Deividas Džo, privačios ginklų parduotuvės vadybininkas. „Kas beliko, aš pradėjau šaudyti atgal...“.
Sunku pasakyti kas būtų nutikę jeigu riaušininkai būtų išgrobstę ginklų parduotuvę ir sandėlį – galimai aukų būtų buvę gerokai daugiau negu tos šešios dešimtys žuvusių, kurias suskaičiavo teisėsauga riaušėms nurimus.
Iš kitos gi pusės, suskaičiavus žmogiškąsias netektis ir sužeistuosius paaiškėjo, kad „Korea towne” buvo pakankamai nedidelis jų skaičius, įvertinant kiek ginkluotų žmonių buvo susitelkę toje vietoje.
Kaip vėliau teigė Kalifornijos Universiteto profesorius Edward Taehan Chang „1992 metų įvykiai sukėlė poslinkį imigrantų iš Korėjos sąmonėje – iš korėjiečių pradėjo formuotis Amerikos korėjiečiai“.
Mums aprašyti įvykiai paliko daug foto, video medžiagos, net memus „korėjiečiai ant stogų“ („rooftop koreans“), tačiau svarbiausia – supratimą, kad vieninga bendruomenė ir visuomenė gali pasipriešinti blogiui. Efektyviai pasipriešinti.