Prieš dešimtmetį Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Graikijos ir net Vengrijos ministrai pirmininkai priklausė centro kairiosioms partijoms. Daugelis jų gana greitai valdžios neteko, bet netrukus socialistinės vyriausybės susiformavo Prancūzijoje ir Italijoje. Tačiau dabar ši politinė kryptis atrodo anachroniška.
Populizmas išbandė tradicinių partijų gebėjimą prisitaikyti. Kai kurios centro dešiniosios partijos jau atgauna pusiausvyrą, tačiau apie tradicines kairiąsias partijas to pasakyti negalima. Dešimtajame dešimtmetyje jų pažiūros supanašėjo su centristų, o už tokį principų išdavimą teko brangiai sumokėti. Bet noras grįžti prie aštuntojo dešimtmečio tipo radikalios ideologijos taip pat pasirodė neatitinkantis laikmečio nuotaikų.
Metai baigėsi gėdingu leiboristų partijos pralaimėjimu gruodžio 12 d. rinkimuose Jungtinėje Karalystėje, o Vokietijos socialdemokratai tokie nepopuliarūs nebuvo nuo neatmenamų laikų. Tuo tarpu Italijoje ir Ispanijoje centro kairiosios partijos išsilaikė tik dėl to, kad sudarė trapias koalicijas su po 2008 m. finansinės krizės susiformavusiomis tradicinėms politinėms jėgoms prieštaraujančiomis grupėmis.
Vašingtono Petersono tarptautinės ekonomikos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio Jacobo Funko Kirkegaardo nuomone, kairiųjų partijų problemų šaknys slypi giliai ir netgi siekia Šaltojo karo laikotarpį aštuntajame dešimtmetyje. „Europoje charizmatiško ir nuoširdaus kairiųjų lyderio, kuris būtų įvykdęs tikrų pokyčių, nebuvo nuo Willy Brandto laikų“, – tikina jis, primindamas kairiųjų pažiūrų politiką, laimėjusį Nobelio premiją už tai, kad tiesė tiltus tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos ir paklojo pamatus Vokietijos suvienijimui.
Štai kas partijų laukia atėjus 2020 m.
Jungtinė Karalystė
Nuo „Brexit“ diskusijų pavargę rinkėjai nesusižavėjo leiboristų lyderio Jeremy Corbyno pažadais įvykdyti socialistinę revoliuciją, turėjusią apimti daugybę sričių – nuo pramonės nacionalizacijos iki nemokamai tiekiamo interneto.
Škotijos rinkėjų leiboristų partija neteko jau seniai, tačiau šį mėnesį ją apleido net buvę pramoniniai šiaurės Anglijos regionai – kai kuriuose iš jų taip nutiko pirmą kartą. Pralaimėjimas primena prasčiausius leiboristų partijos laikus devintajame dešimtmetyje, o J. Corbynas tapo nepopuliariausiu opozicijos lyderiu per visą Jungtinės Karalystės istoriją.
Tuo metu Tony Blairas leiboristų partiją į vyriausybę grąžino traukdamas partiją link centro – taip jam pavyko laimėti trejus rinkimus iš eilės. Tačiau dėl katastrofiško sprendimo sekti JAV į karą Irake jo pasiekimai pamiršti, o namuose jo vardas iki šiol neapkenčiamas. Šią savaitę politikas leiboristus perspėjo apie egzistencinę krizę.
„Leiboristų partijai atviri du keliai – arba tapti rimta ir pažangia nekonservatyvia varžove dėl valdžios Jungtinėje Karalystėje, arba atsisakyti tokių ambicijų ir bėgant laikui būti išstumtai kitos partijos“, – publikai pareiškė T. Blairas.
Vokietija
Vokietijos socialistų tapatybės krizę sukėlė skaudi tiesa – kad darbininkų klasės rinkėjai pamažu apleido partijas, kurios gyvuoja tik tam, kad gintų jų interesus. Darbininkai perėjo į kitą pusę. Taip nutiko ne tik dėl to, kad darbininkų dabar mažiau (ekonomikoms vystantis reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų), bet ir todėl, kad likusieji darbininkai laikosi socialiai konservatyvių pažiūrų ir priešinasi imigracijai.
Kaip ir kitos panašios Europos partijos, Vokietijos socialdemokratai patyrė sunkumų bandydami sutramdyti užplūdusį pasipriešinimą imigracijai bei užkirsti kelią žaliųjų partijai, kuri pasiglemžia visus jaunų ir aplinka besirūpinančių rinkėjų balsus.
Valdymas koalicijoje su konservatyvia kanclerės Angelos Merkel partija sugadino Vokietijos socialdemokratų įvaizdį, tad partija išeities iš egzistencinės krizės ieško visas viltis dėdama į naujaisiais jos lyderiais tapusią mažai žinomų politikų porą. Dabar seniausią valstybės partiją palaiko vos 15 proc. gyventojų, tad pagal reitingus ji atsiduria vos ketvirtoje vietoje. Kyla grėsmė, kad iš koalicijos ją gali išstumti žaliųjų partija.
Partijos pasiūlymus skirti didesnius mokesčius turtingiesiems ir padidinti minimalią algą vienas socialdemokratų kritikas pavadino „pašildyta socialistų atliekų krūva“. „Jei jie dar labiau pasitrauks į kairę, nebegalės vadintis žmonių partija“, – teigia Berlyne įsikūrusios Hertie mokyklos politinės komunikacijos profesorė Andrea Roemmele.
Prancūzija
Kalbant apie prarastą populiarumą retas gali lygintis su nekenčiamiausiu Prancūzijos prezidentu Francois Hollande. Jo socialistinė partija vos gyvuoja, o buvęs ministras pirmininkas pareiškė, jog ji „pražuvo ir pradingo“.
Žinoma, Prancūzijos socialistai visada vaidijosi tarpusavyje. 2002 m. partijai nesugebėjus vieningai paremti savo kandidato į prezidentus, prieš tuometinį prezidentą Jacques Chiracą rungėsi kraštutinių dešiniųjų lyderė Jean Marie Le Pen. Tačiau panašu, kad šį kartą susigrąžinti savo padėtį bus daug sunkiau.
Paskutinis partijos nesutarimais pasinaudojęs varžovas – tai 2017 m. triumfavusią centristinę partiją sukūręs prezidentas Emmanuelis Macronas. Nuo to laiko E. Macronas tapo vienu stipriausių Europos Sąjungos balsų.
Italija
Sunkumų socialistams kelia ir politikos nepastovumas, ypač dviejų partijų sistemos neturinčiose arba neatpažįstamai politiškai susiskaldžiusiose pietų Europos šalyse. Laikai, kai žmonės savo partijai ištikimi likdavo visą gyvenimą, jau praeityje.
Rinkėjai linkę eksperimentuoti, o geresnės politinės laboratorijos už Italiją, kur partijos susikuria ir išnyksta akimirksniu, turbūt nėra niekur kitur. Čia kartais sudaromos keisčiausios sąjungos – pavyzdžiui, tarp dviejų viena kitai prieštaringų populistinių partijų.
Dėl to aišku, kodėl centro kairiųjų partija jau daugybę kartų keitė pavadinimą. Dabar demokratų partija pasivadinę socialistai bando atgauti rinkėjų paramą valdydami su populistiniu „Penkių žvaigždučių“ judėjimu. Tačiau kartu jų reitingai beveik tokie patys, kaip ir prieš imigraciją kovojančios Matteo Salvini „Šiaurės lygos“, kuri labai trokšta rinkimų – ir galų gale jų sulauks.
Ispanija ir Portugalija
Kai rinkimai galų gale ateis, centrinių kairiųjų partija planuoja nusivilioti „Penkių žvaigždučių“ judėjimo rinkėjus. Ispanijoje panašios taktikos laikęsis Pedro Sanchezas tikėdamasis atsikratyti priklausomybės nuo kraštutinių kairiųjų populistinės partijos „Podemos“ per metus sušaukė net dvejus rinkimus. Tačiau jam nepavyko.
Jo partija taip pat įkliuvo į dėl laikino abipusio patogumo sudarytą sąjungą. Vienintele kairiųjų oaze Europoje lieka Portugalija, tačiau ji vis labiau panašiau, kad ji – tik išimtis.
Centro kairiųjų partijų rezultatai paskutiniuose rinkimuose
Jungtinės Karalystės leiboristai
Mažiausiai vietų parlamente nuo 1935 m.
Austrija
Mažiausiai vietų parlamente nuo 1945 m.
Vokietija
Priešpaskutinė vieta pagal parlamentarų skaičių nuo 1949 m.
Prancūzija
Mažiausiai vietų parlamente per visą istoriją
Italija
Mažiausiai vietų parlamente per visą istoriją
Nyderlandai
Mažiausiai vietų parlamente per visą istoriją
Švedija
Mažiausiai vietų parlamente nuo 1908 m.
Suomija
Priešpaskutinė vieta pagal parlamentarų skaičių nuo 1962 m.
Graikija
Kol šalis dar nebuvo tapusi Europos skolos krizės centru, Graikijoje buvo įprastas griežtas pasiskirstymas pagal politines pažiūras. Nuo 1974 m. žlugusios chuntos laikų valdžią visada dalijosi dvi partijos. Tačiau didžiausia neramumų auka tapus socialistinei partijai PASOK, jos vietą užėmė kraštutines kairiąsias pažiūras palaikanti partija.
2015 m. į valdžią atėjusi Alexio Tsipro „Syriza“ (radikalių kairiųjų koalicija) susirėmė su Europa dėl taupymo ir Graikijos narystės euro zonoje. Tačiau A. Tsipras dvikovą pralaimėjo – jo skandalingą marksistinę partiją pažabojo Briuselis, o jis pats šiais metais išstumtas iš posto. Nors jo reputacija užsienyje sutvirtėjo, namuose valdžią vėl perėmė „Naujosios demokratijos“ partija.
Malta
Pusę milijono gyventojų turinčioje Viduržemio jūros saloje leiboristų partija valdė ilgai, tačiau galų gale sulaukė atpildo už nesugebėjimą susidoroti su korupcija. Nuo 2013 m. ministru pirmininku buvęs Josephas Muscatas anksčiau girtas už Maltos ekonomikos augimą, tačiau dabar tapo atpirkimo ožiu norintiems išlieti pyktį dėl žmogžudystės skandalo.
Praėjus dvejiems metams nuo žiauraus žurnalistės Daphne Caruana Galizia nužudymo, policijos tyrėjai ima artėti prie artimiausio J. Muscato bendražygių rato. Ministras pirmininkas neigė turintis ryšių su žmogžudyste ir pasitraukė, žadėdamas kitą mėnesį atsistatydinti. Tačiau protestuotojai nori, kad jis pasitrauktų tuojau pat.
Skandinavija
Liberalios demokratijos šviesuliu buvusias Skandinavijos valstybes sudrebino stiprėjančios kraštutinių dešiniųjų partijos. Socialdemokratams pavyko suformuoti vyriausybę, tačiau daugumos visuomenės nuomonių apklausų duomenimis, jie pirmą kartą per kelis dešimtmečius neteko populiariausios valstybės partijos pozicijos, o juos aplenkė prieš imigraciją nusistačiusi „Švedijos demokratų“ partija.
Šiais metais į valdžią grįžti pavyko tik Danijos socialdemokratams – tačiau pergalę išplėšti jiems pavyko tik perėmus keletą prieš imigraciją kovojančių varžovų taktikų ir ėmus griežtinti sienų kontrolę.
Rytų Europa
Rytų Europoje socialistų partijų populiarumas silpsta jau daug metų, o dešiniųjų populistų lyderiai, pavyzdžiui, Vengrijos Viktoras Orbanas ir Lenkijos Jaroslawas Kaczynskis įtvirtino savo valdžią tikindami, kad priešininkai palaiko komunizmą. Spalį J. Kaczynskio „Teisės ir teisingumo“ partija laimėjo antrą kadenciją ir gavo didžiąją daugumą parlamento vietų (tačiau jų pagrindinė varžovė buvo centro dešiniųjų partija).
Rumunijoje kairiųjų socialdemokratų partija valdžioje išbuvo beveik dešimtmetį, tačiau praeitą mėnesį jos mažumos vyriausybė žlugo. Buvusiam partijos lyderiui ir nacionaliniu stipruoliu laikytam Liviu Dragnea blogiau baigtis ir negalėjo – gegužę politikas įkalintas už korupciją.