6 vokiečių torpedos, ir diena tapo bene juodžiausia visam Britanijos Karališkajam laivynui

Visi puikiai žinome terminą Šaltasis karas, kai priešprieša tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos grasino visam pasauliui sunkiai suvaldomais „karštais veiksmais“, arba, paprasčiau tariant, – kariniu konfliktu ir galimu Trečiuoju pasauliniu karu. Po viso to, žinoma, buvo ginklavimosi varžybos,kai kiekviena iš konfrontuojančių pusių ginklavosi, kiek pajėgė, siekdama pralenkti oponentą. Gerokai stipriai primirštas epizodas– ginklavimosi varžybos Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir jam prasidėjus. Konkrečiai – Didžiosios Britanijos ir Vokietijos Imperijos karinių jūrų pajėgų galios stiprinimas, peraugęs į ginklavimosi isterijos mastą.

Dar 1890-aisiais buvęs JAV karininkas, jūrų karo istorikas Alfredas Thayeris Mahanas paskelbė veikalą „Jūrinės galybės įtaka istorijoje“ („The Influence of Sea Power upon History“), jis, dabartiniais terminais kalbant, tapo bestseleriu ir ypač – pradedančiame burbuliuoti „tautų katile“, Europoje.

Vokietijos Kaizeris Vilhelmas II ja žavėjosi, laivyne ji tapo privaloma karininkų „stalo knyga“, žodžiu – idėja uždegė Senojo Žemyno karininkiją bei civilinę vadovybę.

Knygoje buvo teigiama, kad jūrinių pajėgų viršenybė yra lemiantis nacijos galios šaltinis, valstybės išlikimo ir pirmavimo garantas. O pasaulio likimas spręsis didžiulėse megalaivynų kautynėse.

Vokietijoje panašios idėjos papuolė į reikiamą dirvą ir brandino vaisius, o Didžiajai Britanijai, kuri manėsi esanti jūrų valdovė, toks Vokietijos entuziazmas visai nepatiko.

XX amžiaus pradžioje 58 proc. kalorijų, suvartojamų salyno gyventojų, sudarė įvežtinis maistas arba jo žaliava. Pirmaujančios jūrinės galybės pozicijos praradimas grėsė britams ne tik statuso pasikeitimu, komerciniais apribojimais, bet ir bado grėsme jos piliečiams.

Didžiojoje Britanijoje savotišku startu ginklavimosi varžybose tapo revoliucinio laivo „HMS Dreadnought", kurio pavadinimas tapo bendriniu tokio tipo laivams, statyba ir įtraukimas į Karališkųjų laivyno pajėgų sudėtį (ir kuris vėlesnėje istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį), Vokietijoje – nacionalistinių pažiūrų Admirolo Alfredo von Tirpitzo paskyrimas vadovaujančioms Vokietijos Imperatoriškojo laivyno, dar vadinamo Atvirų jūrų laivyno („Hochseeflotte“), pajėgoms.

Nuo amžiaus pradžios iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos britai pastatė 256-is povandeninius laivus, nors didesnį dėmesį skyrė antvandeniniams plieno monstrams statyti, vokiečiai „atsilygino“ 329-iais submarinais ir kiek mažesniu šarvuotų karo laivų skaičiumi.

Povandenininkai su priešo laivyno galia susidurdavo dažnai. Štai kaip atrodė vienas liūdnesnių susitikimų.

1914 m. rugsėjo 22 dienos rytą trys Karališkojo laivyno 7-osios eskadros laivai („HMS Aboukir“, „HMS Cressy“ ir „HMS Hogue“) atliko kovinio budėjimo užduotį netoli Lamanšo, stengdamiesi užtikrinti saugią laivybą – neleido vokiečiams daryti intervencinių veiksmų, trikdė atsargų tiekimą Prancūzijos teritorijon.

Sunkiai šarvuoti laivai, ginkluoti patrankomis ir torpedų paleidėjais, turėjo atgrasyti vokiečius, o pats Karališkojo laivyno vardas ir reputacija priešui vis dar darė įspūdį.

Tik ne Otto Weddingenui, „U-9“ klasės povandeninio laivo kapitonui. Aptikęs atviroje jūroje iš karto 3 Britanijos šarvuotus galiūnus, jis pasistengė priplaukti arčiau ir įsakė atakuoti.

6.20 val. pirmoji paleista torpeda smogė HMS Aboukir mašinų skyriui, jį čia pat ėmė semti vanduo. Manydamas, kad užplaukė ant minos, laivo kapitonas paprašė kolegų pagalbos – 3 laivai priartėjo vienas prie kito.

7.00 val. „HMS Aboukir“ nuskendo.

7.02 val. „U-9“ paleido 2 torpedas į „HMS Hogue. Pastarojo įgula pamatė vokiečius ir atidengė ugnį, bet buvo vėlu.

7.15 val. „HMS Hogue“ nugarma į dugną.

7.20 val. „U-9“ paleidžia dvi torpedas į „HMS Cressy.“ Viena pataiko, kita – pro šalį. Kapitonas O. Weddingenas duoda įsakymą paleisti paskutiniąją torpedą. Ji pataiko, ir „HMS Cressy pradeda skęsti.

8.30 val. atplaukia pirmasis gelbėjimo laivas.

837 jūreiviai išgelbėti, bet... apie 1450 dingsta be žinios.

Londone žinia sukėlė šoką – imta atsisakyti likusių „Cressy“ klasės laivų, o pasaulyje sudrebino Karališkojo laivyno reputaciją.

Otto Weddingenas tėvynėn grįžo kaip nacionalinis didvyris. I ir II klasės „Geležinis kryžius“, šlovinimas spaudoje ir karinių pastatų kompleksas, pavadintas jo garbei*.

Tik sėkmė nesišypsojo itin ilgai: jau kitų metų kovo mėn. britų karo laivas „Dreadnought“ mūšyje tiesiog perpjovė Otto Weddingeno vadovaujamą „U-9“ submariną į dvi dalis. Neišgyveno niekas.

Tokios jūros dramos Pirmojo pasaulinio karo metu tapo siaubingai „įprastos“: vėliau įvyko keleivinio lainerio „Lusitania“ žūtis, Jutlandijos jūrų kautynės ir daugybė kitų skaudžių įvykių.

*Likimo ironija, tačiau 1945 m. O. Weddingeno vardo kareivinėse įsikūrė okupacinis britų armijos dalinys.