Praeitais metais prezidentui Filipe Nyusi užsimojus susidoroti su šiaurės Mozambike kilusiu džihadistų sukilimu, jam padėti pasisiūlė kelios privačios karinės įmonės. F. Nyusi pasirinko Rusijos „Wagner Group“, kuri pažadėjo greitai susidorosianti su sukilėliais. Tačiau įmonė neteko dalies savo vyrų ir turėjo pažeminta pasitraukti.
Jai pakeisti vyriausybė pasamdė visiškai kitokios kilmės įmonę – Pietų Afrikos pulkininko Lionelio Dycko vadovaujamą „Dyck Advisory Group“ (DAG). L. Dyckas anksčiau tarnavo Rodezijos (baltaodžių valdomos valstybės, 1980 m. įgavusios nepriklausomybę ir tapusios Zimbabve) kariuomenėje. Aštuntajame dešimtmetyje, kai L. Dyckas vilkėjo Rodezijos kariuomenės aprangą, valstybė puldinėdavo Mozambiką ir Zimbabvės partizanų grupuočių būstines, kurias suteikė F. Nyusi „Frelimo“ partija. Kiti laikai, kiti ir sąjungininkai.
Nors samdomi kariai uždrausti Jungtinių Tautų, jų dar toli gražu neatsisakyta. Kai kurie analitikai mano, kad dabar Afrikoje jų dar daugiau nei anksčiau. Tačiau ar jie gali pasitarnauti geriems siekiams? Kai kurie samdomi kariai pietų Afrikos šalyse baigiantis baltaodžių valdymo laikotarpiui tarnavo negailestingumu pagarsėjusiose specialiosiose pajėgose. Vėliau daugelis jų dirbo Irake ir Afganistane, o tada grįžo arčiau jiems pažįstamų vietovių.
Laikotarpiu, kai dauguma Afrikos šalių atgavo nepriklausomybę, samdomi kariai garsėjo tuo, kad rėmė separatistų judėjimus ir perversmus. Jie padėjo septintojo dešimtmečio pradžioje nuo Kongo atsiskirti norėjusios Moïse Tshombe valdomos Katangos pajėgoms bei kovojo septintojo dešimtmečio pabaigoje nuo Nigerijos atsiskirti norėjusioje Biafroje. 2004 m. buvęs Jungtinės Karalystės specialiųjų pajėgų pareigūnas Simonas Mannas bandė nuversti didelius naftos išteklius turinčios Pusiaujo Gvinėjos diktatorių, tačiau galų gale buvo įmestas į kalėjimą.
Anksčiau Vakarų šalių vyriausybės į jų komerciniams interesams palankią samdomų karių veiklą žiūrėjo pro pirštus. Tačiau šiais laikais labiausiai samdinius palaikančia šalimi laikoma Rusija, kuri jais naudojasi norėdama plėsti savo įtaką. Tą padaryti jai labiausiai padeda „Wagner Group“, kurios įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas artimai bendrauja su prezidentu Vladimiru Putinu. Netrukus po to, kai praeitais metais F. Nyusi Maskvoje susitiko su V. Putinu, „Wagner Group“ suteikta sutartis dirbti didelius dujų telkinius turinčiame Mozambike, kur vystomas didžiausias Afrikos energetikos projektas.
„Wagner Group“ jau anksčiau buvo kviesta padėti keletui nestabilių Afrikos režimų. Sudane ji bandė palaikyti kruviną diktatoriaus Omaro al-Bashiro diktatūrą. Praeitais metais po didelių protestų jis nuverstas. 2018 m. šimtai „Wagner Group“ vyrų atkeliavo į Centrinės Afrikos Respubliką saugoti deimantų kasyklų, apmokyti kariuomenės ir saugoti nemėgstamo prezidento Faustino-Archange Touadéra. Gvinėjoje, kur didelių investicijų turi Rusijos aliuminio milžinė „Rusal“, „Wagner Group“ prisigerino prezidentui Alpha Condé, žiauriai sutramdžiusiam protestus, kilusius paskelbus naują konstituciją, kuri jam suteikia galimybę valdyti trečią kadenciją.
Pranešama, kad nepaisant JT ginklų pardavimo embargo „Wagner Group“ į Libiją nusiuntė 800–1 200 karių, turinčių padėti sukilėlių generolui Khalifarui Haftarui, bandančiam nugalėti JT pripažįstamą vyriausybę. Gegužės 26 d. JAV karinė vadovybė Afrikoje pranešė, kad Rusija nuskraidino į Libiją šiuolaikinių reaktyvinių naikintuvų, skirtų padėti „Wagner Group“. Paviešintos palydovų nuotraukos, kuriose, kaip teigiama, matomi al-Jufra oro bazėje stovintys naikintuvai. Tačiau panašu, kad Libijoje „Wagner Group“ taip pat nepasisekė – šimtams vyrų teko atsitraukti.
Privačios karinės įmonės paprastai tvirtina, kad tik užpildo spragas, kurios, pasak jų, kitu atveju sukeltų chaosą. Pavyzdžiui, 2016 m. Prancūzija pasitraukė iš Centrinės Afrikos Respublikos kartu išsivesdama beveik visas taikos palaikymo pajėgas, palikdama tik JT padalinį ir nedidelę Europos mokomąją misiją, kuriai nesisekė palaikyti tvarkos. Tačiau „Wagner Group“ sekėsi ne ką geriau.
2015 m. šiaurės rytų Nigerijoje Pietų Afrikos įmonei STTEP (anlg. Specialised Tasks, Training, Equipment and Protection – specializuotos užduotys, apmokymas, įranga ir apsauga) neblogai sekėsi paremti su „Boko Haram“ grupuote kovojusią Nigerijos kariuomenę. Tačiau jų sutartį nutraukė naujasis prezidentas Muhammadu Buhari, kuris manė, kad darbą turėtų užbaigti jo paties pajėgos. Joms to padaryti nepavyko.
Jungtinės Karalystės Irako kampanijos veteranas pulkininkas Timas Collinsas, vadovaujantis privačiai karinei įmonei Afganistane, teigia, kad „už pinigus, kuriuos Jungtinė Karalystė per Kalėdas išleidžia alkoholiui“, tokios įmonės galėtų suteikti pajėgas visam Afrikos žemynui (nors vyriausybėms to tikrai nereikia). Jis pabrėžia, kad 1995 m. įmonės „Executive Outcomes“ kariai atliko svarbų vaidmenį išvarant žiaurius „Revolutionary United Front“ (RUF) grupuotės sukilėlius Siera Leonėje. Tik būtiniausią įrangą turinčią „Executive Outcomes“ įkurti padėjo ir Pietų Afrikos pilietis Eebenas Barlow, dabar pirmininkaujantis STTEP. Įmonė „Executive Outcomes“, kurią sudaro daugiausiai buvę apartheido laikų kariai, anksčiau padėjo Angolos vyriausybei nugalėti Pietų Afrikos kažkada remtos grupuotės „UNITA“ sukilėlius.
DAG tinklalapyje teigiama, kad įmonė vykdė „saugumo operacijas“ mažiausiai aštuoniose šalyse, tarp jų ir Centrinėje Afrikos Respublikoje, Malavyje ir Pietų Afrikoje. Teigiama, kad L. Dyckas artimai bendrauja su Zimbabvės prezidentu Emmersonu Mnangagwa, kuriam šis į akį krito dar 1981 m., kai vedė daugiausiai iš juodaodžių sudarytą „Rhodesian African Rifles“ pulką sutramdyti sukilimo, sukelto nepatenkintų buvusių partizanų, ištikimų ministro pirmininko Roberto Mugabe priešininkui Joshua Nkomo. Kovoje žuvo daugybė žmonių.
Kito buvusios Rodezijos gyventojo Johno Gartnerio vadovaujama įmonė „OAM Middle East“ teigia dirbusi ne mažiau kaip 18 Afrikos šalių. Daugelis tokių įmonių pabrėžia, kad atlieka gamtosaugininkų darbą, pavyzdžiui, iš ginkluotų sraigtasparnių baido brakonierius.
Nors oficialiai JT samdomiems kariams priešinasi, gali būti, kad pastaruoju metu savo požiūrį sušvelnino. Dabar sukurtas kodeksas, nustatantis, kaip jie turėtų dirbti, be to, pati JT naudojosi jų paslaugomis atliekant logistines operacijas, neutralizuojant minas ir apmokant saugumo pajėgas. JT Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro „samdomų karių naudojimo darbo grupei“ pirmininkaujantis Nigerijos pilietis Chris Kwaja mano, kad samdomi kariai gali būti naudingi, jeigu jų veiklą reguliuoja „tarptautiniai įrankiai, kurių laikymasis privalomas“. Dabar kai kurios privačios karinės įmonės į savo sutartis įtraukia ir etikos taisykles nustatantį skyrių.