Užsispyrusias, įtikinamai veikiančias Jungtines Valstijas, kurių nėra sprendžiant Libijos problemas, nelengva pakeisti. Derybomis Maskvoje siekta konsoliduoti trapias paliaubas dėl Libijos sostinės, Tripolio. Nuo praėjusių metų balandžio generolo Chalifos Haftaro pajėgos stengiasi atplėšti miestą iš Jungtinių Tautų pripažįstamos Libijos Nacionalinės santarvės vyriausybės (NSV) , vadovaujamos Fayezo al Sarrajo.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nedviprasmiškai remia F. al Sarrajų, daugiausia dėl to, kad jie yra pasirašę kontraversišką susitarimą su NSV, kuriuo nustatoma abiejų šalių jūrinė siena Viduržemio jūroje. Šis klausimas yra itin jautrus, nes regiono valstybės varžosi dėl teisės naudoti Viduržemio jūros rytinėje dalyje esančius gamtinių dujų išteklius, į juos pretenduoja ir tokios šalys kaip Kipras, Graikija ir Egiptas. Be to, R. T. Erdoganas nusiuntė nedidelį karinį kontingentą į Libiją apmokyti F. al Sarrajo pajėgų.
Rusija čia atlieka labiau dviprasmišką vaidmenį. Viena vertus, Libijos ir JAV pareigūnai raportavo apie Rusijos samdinių iš liūdnai pagarsėjusios „Vagnerio grupės“ dalyvavimą Ch. Haftaro pusėje. Anot kai kurių šaltinių, dalyvauja per 1 000 šių privačių karinių kompanijų samdinių, kurie paprastai veikia glaudžiai koordinuodami veiksmus su reguliaria Rusijos kariuomene. (Rusija, kaip jau įprasta, oficialiai neigia bet kokį karinį dalyvavimą.) Be to, Rusija spausdina banknotus Ch. Haftaro įkurtam centriniam bankui rytinėje Libijoje, o Rusijos gamybos ginklai pasiekė jo sukilėlių pajėgas per Jungtinius Arabų Emyratus. Kita vertus, Rusijos naftos bendrovė „Tatneft“ praėjusių metų gruodį atnaujino žvalgybos darbus Libijoje, sudariusi sandorį su šalies Nacionalinės naftos korporacija, suderintą su F. al Sarrajo vyriausybe.
Rusijos pastangos bendradarbiauti su abiem pusėmis iš dalies atspindi prezidento Vladimiro Putino interesais pagrįstą politiką Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Visa, kas yra naudinga Rusijos naftos bei ginklų pramonėms, naudinga ir Rusijai. Galiausiai, V. Putinas nori matyti Libijoje stabilią vyriausybę, su kuria Rusija galėtų kurti santykius. Didesnius Kremliaus statymus už Ch. Haftarą, regis, paaiškina didesnė pastarojo kontroliuojama teritorija. Bet aiškių V. Putino įsipareigojimų nebuvimas ir jo geri santykiai su R. T. Erdoganu reiškia nepakankamą įtaką Ch. Haftarui, kuris pirmadienio vakare išvyko iš Maskvos nepasirašęs paliaubų susitarimo, kiek anksčiau jau pasirašytą F. al Sarrajo.
R. T. Erdoganas ir V. Putinas nebuvo pirmosios šalys, bandžiusios priartinti abi puses prie kompromiso. 2017 metais Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas priėmė Ch. Haftarą ir F. al Sarrają netoli Paryžiaus, ir net įtikino juos dėl paliaubų – kurios neįvyko. Dėl jo neutralumo taip pat kyla abejonių: pernai prieštankinės raketos, kurias Jungtinės Valstijos pardavė Prancūzijai, buvo aptiktos F. al Sarrajo kariuomenės bazėje, anksčiau naudojamoje Ch. Haftaro pajėgų, be to, E. Macronas blokavo Europos Sąjungos pareiškimą, raginantį Ch. Haftarą nutraukti Tripolio puolimą. Italija, kuri vadina save natūralia Europos tarpininke santykiuose su savo buvusia kolonija, sukvietė Ch Haftarą ir F. al Sarrają į Palermą 2018 metų lapkritį, bet šis susitikimas rezultatų nedavė. Italija laikosi griežto neutralumo Libijoje, bet pagrindinis jos interesas – apriboti nelegalių imigrantų srautus; šie atvykėliai, jeigu plaukia iš Libijos krantų, dažniausiai atvyksta į Italijos salas. Tai nulėmė šalies glaudžius ryšius su F. al Sarrajo vyriausybe, kuri kontroliuoja Libijos pakrantės apsaugą. Italijos premjero Giuseppės Contės pastangos surengti dar vieną Ch. Haftaro ir F. al Sarrajo susitikimą Italijoje žlugo praėjusią savaitę.
Taigi, nė viena iš didžiųjų užsienio valstybių, mėginusių tarpininkauti derybose tarp F. al Sarrajo ir Ch. Haftaro, nesugeba deramai spustelėti nei vienos pusės, idant taikus sprendimas taptų įmanomas. Susidarė savotiška aklavietė, kurioje, ankstesniame vienos supergalios pasaulyje, Jungtinės Valstijos būtų įsikišusi – į gera ar į bloga, – darydama spaudimą vienai iš pusių. Jungtinės Valstijos Libijoje turi nedidelį karinį kontingentą, kuris rengia ten nereguliarias operacijas prieš teroristų grupuotes. Libija, šalis, turinti didžiausias naftos atsargas Afrikoje, turi didelės įtakos naftos kainų stabilumui – pagrindiniam JAV geopolitiniam interesu; šalis taip pat svarbi kovomis prieš islamistų terorizmo plitimą. Ch. Haftaras turi dvigubą JAV ir Libijos pilietybę; jis yra tas, su kuriuo JAV galėtų kalbėtis.
Tačiau prezidentas Donaldas Trumpas atsisako žaisti pagal senas „Pax Americana“ taisykles. „Nematau vaidmens Libijoje, – tiesiai šviesai pareiškė jis 2017 metais. – Mano nuomone, Jungtinės Valstijos šiuo metu turi pakankamai vaidmenų“. JAV karinės pajėgos faktiškai buvo sumažintos, kai Ch. Haftaras pradėjo Tripolio puolimą praėjusiais metais. Toks karinis dalyvavimas labai skiriasi, tarkim, nuo bandymo įveikti Balkanų karų padarinius arba nuo šalies vaidmens mėginant įtikinti Izraelio ir Egipto lyderius pasiekti taikos 1978 metais.
Situacija, kai nėra dominuojančios jėgos, gebančios pakeisti jėgų pusiausvyrą, dar labiau apsunkins sausio 19 dieną Berlyne vyksiančią konferenciją Libijos klausimu. Net Vokietijos kanclerės Angelos Merkel gebėjimo įtikinti gali nepakakti pralaužti aklavietę ir pasiekti susitarimą, kuris patenkintų Libijos priešininkus.
Nepaisant prieštaringų užsienio šalių interesų ir didžiųjų užsienio valstybių pastangų tarpininkauti, ilgalaikis Libijos krizės sprendimas priklauso nuo pačių libiečių. Jie privalo sutarti suvienyti šalį, kol nusivylę sukilėliai ir būriai iš kiekvienos pusės nepavargo nuo aklavietės, ir šalis nepaniro į visišką chaosą. Nors jo karinė jėga greičiausiai didesnė, Ch. Haftaras, kuriam 76-eri ir kurio sveikatos būklė toli gražu nėra gera, negali pasigirti itin stipria derybine pozicija. Libijos dezintegracija yra realistinis scenarijus.
Pasaulyje, kur Dėdė Semas lemiamu momentu nesiunčia kavalerijos, konfliktai gali būti užgesinami tik tuo atveju, jeigu šalys pasitelks sveiką protą ir kompromisą, Libiečiai turėtų puoselėti viltį, kad A. Merkel, pagarsėjusi tokiais gebėjimais, pasitarnaus geru pavyzdžiu Ch. Haftarui ir F. al Sarrajui.