Armėnų dar nelenkiame, bet...
Pašnekovės nuomone, jos ir jos kolegų „grubiais“ skaičiavimais, po visą pasaulį „išsibarščiusių“ lietuvių kilmės žmonių dabar yra tiek pat (jei ne daugiau), kiek dabar gyvena dabartinėje Lietuvoje – taigi, apie 2,7–3 milijonai mūsų tautiečių. Vien pagal ankstesnius JAV visuotinius gyventojų surašymus buvo skaičiuojama, kad lietuvių kilmės žmonių JAV yra apie milijonas (tai buvo 1980 m.). Laimei, armėnų dar nelenkiame: jų gimtinėje gyvena jau mažesnė dalis armėnų, nei išsibarsčiusių po visą pasaulį.
Ir per paskutinius 27 metus iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 800 tūkst. (nors kartais minimas net ir milijonas). Oficialūs Statistikos departamento duomenys deklaruoja per 600 tūkst. emigrantų, bet reikėtų priskaičiuoti ir jų vaikus bei kitus artimuosius, o jie sudaro mažiausiai apie 200–300 tūkst. mūsų tėvynainių.
Nuosekliai skaičiuojant visas emigracijos bangas, pradedant nuo pirmos bangos emigracijos (daugiau nei 300 tūkst. plius jų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai) tarpukariu. Antra banga – visa DP (iš perkeliamųjų asmenų stovyklų Vakarų sąjungininkų okupuotos Vokietijos teritorijoje) karta ir jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, pasklidę po pasaulį pokario metais. Nereikėtų „nurašinėti“ visų nutautėjusių, nes jie pagal kilmę vis viena turi lietuviškas šaknis.
Lietuvos diaspora skaičiuojama skaitli ir galinga, turinti kilnią praeitį ir aktyviai prisidėjusi prie Lietuvos paskutinio šimtmečio kūrimo, išskirtinai pabrėžiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą prieš šimtą metų. JAV gyvenantys lietuviai buvo aktyviausi.
Pastarosios emigracijos procesai – bauginančiai „reaktyviniai“
Paskutinių 27 metų emigracija, pagal skaičius ir greitį, yra pati didžiausia per visą lietuvių tautos istoriją, pripažįsta pašnekovė, jos procesus stebinti anapus mūsų valstybės sienų. Nors daug yra ir grįžtančių. Tačiau Lietuvai nesistengiant susigrąžinti išvykusiųjų (ar – bent dalies iš jų) šiais laikais emigrantų nutautėjimas yra keliskart greitesnis, nei tuometinė antros bangos t.y. DP kartos jų vaikų ir vaikaičių. DP kartos lietuviai kūrė lietuviškas parapijas, mokyklas ir kultūros ar sporto klubus, tautinių šokių kolektyvus ir chorus, rengė įvairias stovyklas ir pan. Rėmė lietuvišką spaudą ir solidariai finansavo lietuvybės išlaikymą. Dabar tai vyksta taip pat, bet – kitais mastais. Daug rečiau pvz. įsigyjamas Lietuvių bendruomenės vardu NT ar statomos bažnyčios. Tuo ir skiriasi anuometinė diaspora nuo dabartinės.
Dabar mūsų nepaprastas iššūkis – išlaikyti tuos pastatus ir vystyti lietuvišką veiklą minimuose lietuviškuose „židiniuose“ pasaulyje. Didžiausios ir seniausios Lietuvių bendruomenės yra JAV ir Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje: Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje, Europoje: Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Pagal skaitlingumą Europoje norėtųsi išskirti dabartinę Jungtinės Karalystės (gyveną lietuvių apie 300 tūkst.), Airijos (150 tūkst.) ir Vokietijos (60 tūkst.) Lietuvių Bendruomenes. Taip pat ir Ispanijoje gyvena daug lietuvių. Nors ne visi lietuviai priklauso tų šalių Lietuvių Bendruomenėms ir yra aktyvūs lietuviškose veiklose. Nors ir toliau auga poreikis kurti lituanistines mokyklas visame pasaulyje (jų dabar yra 210). Nes užsienyje daugiausia gyvena lietuviai nuo studentaujančių iki vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, tad daug šeimų su vaikais. Dalis vaikų jau gimsta nebe Lietuvoje. ŠMM aprūpina šias mokyklas su knygomis ir vadovėliais, vyksta mokytojų tobulėjimo kursai Lietuvoje ir įvairūs seminarai. Ir šiuo metu yra paskelbtas konkursas, kuriame gali lituanistinės mokyklos patiekti savo poreikius mokymo priemonėms įsigyti. Taip pat jau apskriejo žinia, kuri buvo teigiamai sutikta, kad LT 100-mečio proga bus siunčiamos knygos iš Lietuvos į lietuvių bendruomenes pasaulyje.
Tautinės bendruomenės – galimybė išsaugoti lietuviškumą
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) atstovauja lietuvių bendruomenes esančias 45 šalyje ir vis kuriasi naujos. Neseniai į PLB šeimą įsiliejo Izraelio, Turkijos ir Armėnijos lietuvių bendruomenės. Jau dabar yra, kaip minėta, 210 lituanistinės mokyklos pasaulyje, kurios veikia šeštadieniais ar sekmadieniais. Keliose šalyse yra įsikūrusios formalaus švietimo mokyklos, kaip pvz. Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje Hiutenfelde, Rygoje, Seinuose ar Maskvoje ir Baltarusijoje. Veikia Baltistikos centrai ir Europos mokyklos, kuriuose mokinama lietuvių kalba. Senosiose Lietuvių bendruomenėse tradiciškai veikė ir vis dar veikia lietuvių klubai ir skirtingos lietuviškos organizacijos skautai, ateitininkai ir Vyčiai. Vis dar leidžiami lietuviški laikraščiai ir žurnalai, paminint kai kuriuos, kaip pvz. Australijoje „Mūsų pastogė“ ir „Tėviškės aidai“, JAV – „Draugas“, Kanadoje „Tėviškės žiburiai“, Vokietijoje „Informacijos“. PLB nenutrūkstamai nuo 1963 m. leidžia žurnalą „Pasaulio lietuvis“. PLB aukščiausias tikslas yra tapatybės išlaikymas ir visokeriopa pagalba Lietuvai.
Lietuviai buriasi į lietuvių bendruomenes jau per 60 metų. Pirmas PLB Seimas buvo sušauktas 1958 m. Niujorke, o PLB pagrindai sudaro Lietuvių Charta, kuri pasirašyta 1949 m. Vokietijoje. Šiais laikais madinga ir sparčiai kuriasi profesionalų ir verslo klubai įvairiose šalyse, kur žmonės buriasi pagal tam tikras poreikių grupes. Kai kur tai natūraliai papildo lietuvių bendruomenės gyvenimą. Lietuviai gyvendami užsienyje susiduria su gyvenimiškomis ir buitinėmis problemomis, taip kaip ir žmonės Lietuvoje. Prie visų problemų dar prisideda kultūriniai skirtumai ir integracijos tose šalyse ypatumai, ypač tiems, kas negimė ten, kur gyvena, o kur dar ir svetimos kalbos mokėjimo niuansai. Pasak psichologų, vidinis prisitaikymas prie kitos kultūros yra tolygus pakeisti religiją.
Laimei, dabar keliauti ir susisiekti šių laikų technologijos leidžia daug paprasčiau (primenu, kad p. Dalia Henke kalbinta šia tema dar prieš pandemiją). Mūsų tautiečiai tuo be galo aktyviai naudojasi, ypač padedant elektroninėmis šių laikų medijomis. Video konferencijos Skype ar FB yra jau šių dienų kasdienybė ir lengvumas bendraujant su šeimos nariais įsikūrusiais už tūkstančius kilometrų. Iš Europos susisiekti su Lietuvos oro uostais taip pat be galo patogu ir gana pigu. Yra sakoma, kad kartais nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą yra brangiau, negu nuskristi iš Londono į Vilnių. Šie faktoriai apsprendžia ir lankymosi Lietuvoje dažnumą. Tai palengvina aktyvų dalyvavimą Lietuvoje likusios šeimos gyvenime. Kita vertus, šių dienų sąlygos suteikia paprastumą ir lengvumą lankyti gimines užsienyje, negu kažkada būdavo anksčiau.
Kaip neprarasti išvykusiųjų – tai išties visos mūsų nacijos skausmas
Neišvengiami praradimai skaičiuojami jau ištisomis kartomis. Todėl, pabrėžia pašnekovė, Lietuvos valstybei gyvybiškai svarbu išsaugoti visus savo piliečius ir net nesvarbu, kur jie gyvena. Tai galima būtų pagrįsti ir mūsų kaimynų pavyzdžiu: Lenkijos valstybei visai nesvarbu, kokias pilietybes turi užsienyje gyvenantys lenkai, svarbu, kad jie turėtų Lenkijos pilietybę ir tokių yra net 16 mln. pasaulyje. O mūsų išeivijos istorija primena: kaip svarbu buvo ir DP kartos laikais kurti lituanistines mokyklas. Tai lieka taip pat ir šių dienų iššūkiu. Investicijos į tapatybės išlaikymą ir lituanistinį švietimą galimai sumažintų tikimybę nutautėjimui ir praradimams.
Todėl Lietuvos respublikos pilietybės išlaikymo klausimas neišvengiamai peršasi šiame kontekste. Tad pašnekovė cituoja Eugenijų Žmuidą, kuris „Bernardinai.lt“ savo laiške DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS – ATVIRAS LAIŠKAS ARVYDUI JUOZAIČIUI, labai tiksliai įvardijo pilietybės išlaikymo esmę: „Lietuvai, esančiai nesaugioje zonoje, turėti stiprią ir ne priešiškai nusiteikusią diasporą užsienyje, galingiausiose pasaulio valstybėse, tiesiog būtina – tai turėtų būti akivaizdu bet kuriam strategiškai mąstančiam politikui.“ Nes kai turi savo tėvynės pilietybę, ir pats sprendimas grįžti namo, ir pats įsitvirtinimas jau sugrįžus į Lietuvą yra lengvesnis. Tai nereiškia, kad visi priverstinai turės ir privalės išlaikyti pilietybę, – tai kiekvieno piliečio teisė. Su ta teise žmogus įgauna taip pat ir įsipareigojimus valstybei. PLB visada pasisakė už pilietybės išsaugojimą, tai mums atrodo svarbiausia. Taip pat už tai, kad užsienyje gyvenantys lietuviai ir geografinėje Lietuvoje nebūtų skaldomi ir priešinami.
Metodai ir įvairūs mechanizmai tai pasiekti – įvairios įstatymų pataisos, referendumas ar dar kažkas yra svarstytina. D. Henke tiki, kad bus rastas geriausias sprendimas, kuris nekiršina ir nepriešina mūsų tautos ir netampa kažkieno politinės kampanijos įrankiu. Nes klausimas keliamas tik taip ir ne kitaip: ar Lietuvai naudinga turėti lojalių piliečių visame pasaulyje ar ne? Tai viena.
Kokią Lietuvą kursime – atvirą pasauliui ar – užsidariusią savyje?
Antrasis klausimas gal net ir svarbiausias mums visiems – likusiems Tėvynėje ir laikinai ją palikusiems: kokią Lietuvą mes visi kuriame, kokią ją matome ateityje? Ar kuriame Lietuvos sėkmės istoriją atvirame pasaulyje? Ar užsidarome, izoliuojamės ir atsisakome progresyvaus šalies raidos modelio? Kaip mūsų artimi kaimynai, bandydami sugrįžti atgal į praeitį, į XIX amžių? Matome, kad Lietuvoje yra jėgų, kurios prisidengdamos gražiomis ir mums šventomis nacionalinio atgimimo ir Tautos išsaugojimo idėjomis, norėtų sugundyti saviizoliaciją. Šioms jėgoms neblogai sekasi JAV, JK, Italijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.
Labai svarbu, kad siekio kurti sėkmingą ir didelę Lietuvą atvirame pasaulyje neužgožtų primetamas pseudonacionalizmo brukalas. Žiūrėdami į ateitį, matykime galimybių pasaulį. Mes galime būti dideli savo sėkmės istorija ir tūkstančiai patriotiškų lietuvių visame pasaulyje gali būti svarbia jos kūrimo sudedamąja dalimi. Iš esmės, mes išgyvename modernios LDK kūrimo metą. Tik dabar Lietuvos interesai gali būti atstovaujamo ne nuo jūros iki jūros, bet nuo vandenyno iki vandenyno. Tik pagalvokite apie tai – tai didžiulė galimybė Lietuvai. Išnaudokite mus, Lietuvos patriotus svečiuose kraštuose. Mes esame reali ir galinga ta Lietuvos jėga visame pasaulyje.
Todėl visos pajėgos turi būti skirtos mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, įtvirtinant pagarbą žmogui ir vieni kitiems, saugiam ir oriam žmogaus gyvenimui. Tai tiesiogiai siejasi su Švietimo ir mokslo sistema, jaunosios kartos auklėjimu ir vertybių ugdymu. Lietuva nėra apdovanota įvairiais gamtiniais ištekliais/resursais (ar iškasenomis). Mūsų didžiausias turtas yra žmonės ir todėl svarbiausias mūsų šalies išteklius/resursas yra žmonių išsilavinimas t. y. švietimas. Ta kryptimi ir turėtų būti sukoncentruotos investicijos, reformos ir pokyčiai.
Ir, aišku, labai svarbu neprarasti ryšio su išvykusiais, nes tai milžiniška Lietuvos jėga pasaulyje! Kaip ją apjungti ir panaudoti Lietuvos labui – šių dienų iššūkis ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenei. Pilietybės ir tapatybės išsaugojimas – tai vienos iš svarbiausių sudedamųjų. Viešos diskusijos šiomis temomis gana retas fenomenas, nors be galo svarbus ir būtinas, nes mažai dar žinoma ir suprantama šia tema. Ir referendumas dėl dvigubos pilietybės nėra tikslas, tai tik įrankis (padiktuojamas LR Konstitucinio teismo sprendimu) tikslui pasiekti. Ar pavyks tuo keliu išspręsti problemą? Deja, kaip pamenate, 2019 metais stebėtinai mažas aktyvumas iš atsakingų institucijų (buvo reikalingi 1.300.000 balsų „už“ referendumą) ir neleido įveikti minėtos kartelės. Tačiau bet kokiu atveju Lietuva yra ten, pabrėžia D. Henke, kur mes visi jaučiamės lietuviais. Atsiverkime esamoms šių dienų galimybėmis ir kurkime Lietuvos sėkmės istoriją atvirame pasaulyje.
P.S. Ką galima pridurti prie šio pokalbio? Pandemija anksčiau ar vėliau bus suvaldyta ir Europoje, ir anapus Atlanto, pagaliau – ir visame pasaulyje. Ir vėl visu aštrumu iškils klausimai: kiek mūsų, lietuvių, yra šioje planetoje? Ir ar tikru lietuviu gali save vadinti tik tas, kas turi Lietuvos Respublikos pilietybę? Nes prarasti net ir mažą dalį mūsų naujosios išeivijos – nedovanotina auka mūsų ir taip mažai tautai.