COVID-19 pandemijos pradžioje daktarus glumino vienas keistas reiškinys: kai kuriems ligoniams, sirgusiems taip sunkiai, kad pateko į ligoninę, gydymas iš pradžių padėdavo, ir jų būklė pagerėdavo tiek, kad beveik būdavo galima juos išleisti namo, o tada staiga vėl smarkiai pablogėdavo. Toks liūdnas likimas dabar ištiko ir visą Europos žemyną.
Kai pavasarį pirmoji COVID-19 banga užpildė intensyvios terapijos palatas, daugelyje Europos šalių buvo įvestos karantino priemonės, draudusios užsiimti įvairiausia veikla. Ligos atvejų sumažėjo, COVID-19 pacientams paskirtos palatos ėmė tuštėti, ir laikui bėgant suvaržymai sušvelninti. Vasarą ligos atvejų skaičius šiek tiek išaugo, bet didelio nerimo nekėlė. O spalio mėnesį epidemija vėl įsišėlo. Dabar ligos atvejų žemyne per dvi savaites padvigubėja – toks augimas nesmarkiai atsilieka nuo kovo.
Skubus ligos protrūkis atskleidžia proporcingo augimo košmarą. Kai atvejų nedaug, kas dvi savaites jų skaičiui padvigubėjus dar įmanoma susitvarkyti. Bet kai atvejų jau nemažai, per mėnesį keturgubai išaugęs skaičius atrodo kaip spyris į dantis – o tada reikia susitaikyti dar ir su tuo, kad po dviejų savaičių ligos atvejų vėl bus dvigubai daugiau.
Belgija visa tai patyrė savo kailiu. Ligoninėse ruošiantis antrajai bangai lovų skaičius intensyvios terapijos skyriuose padvigubintas, tačiau skyriai prisipildė jau spalio 26 d.; spėjama, kad iki lapkričio 6 d. laisvų vietų nebeliks. Prieš paskelbiant karantiną atrodė, kad iki lapkričio vidurio toks pats likimas ištiks ir Prancūziją bei Šveicariją. Jungtinės Karalystės vyriausybei patariantys mokslininkai pademonstravo modelį, kuris leidžia spėti, kad jei nebus imtasi griežto karantino ar panašių priemonių, Nacionalinė sveikatos tarnyba perkrauta taps iki gruodžio, nes COVID-19 susirgę pacientai išnaudos pavasarį papildomose ligoninėse paruoštus „antplūdžio pajėgumus“.
Suvokę artėjančios katastrofos mastą perbalę lyderiai pranešė piliečiams, kad neturi kito pasirinkimo, tik vėl įvesti įvairias karantino priemones. Lapkričio 5 d. 20-yje šalių uždarytos sporto salės, restoranai, muziejai ir kitos viešos vietos, įvesta komendanto valanda, žmonėms uždrausta eiti laukan be svarbių priežasčių – arba įvestos visos šios priemonės kartu. Prancūzijoje priemonės griežčiausios – uždrausti visi susirinkimai ir uždrausta išeiti iš namų, išskyrus norint nusipirkti maisto, vaistų arba einant į mokyklą. Net švelnią strategiją iki šiol gynusi Švedija lapkričio 3 d. įvedė naujų priemonių – sumažino grupių skaičių restoranuose ir ragino nesusitikti ne kartu gyvenantiems žmonėms.
Apskritai labiausiai nuo pavasario šios priemonės skiriasi tuo, kad mokyklos ir universitetai lieka atidaryti. Antras didžiausias skirtumas – kad artėja ne vasara, o žiema, todėl veikla lauke nebe tokia viliojanti, o užsidaryti namuose nebe taip varo iš proto.
Tačiau kalbant apie tai, ar karantinas padės išlošti laiko kovoti su liga, panašu, kad šį kartą seksis prasčiau, nes pirmąjį kartą apribojimai buvo griežtesni, o žmonės, kuriems reikėjo sėdėti namuose, nebuvo taip pavargę nuo apribojimų. Dėl to išloštą laiką vyriausybės privalo panaudoti geriau.
Tiek demokratiškos, tiek nedemokratiškos Azijos šalys įrodė, kad infekcijų skaičių sumažinti taip, kad liga būtų beveik įveikta, įmanoma. Tačiau po pirmojo karantino Europos šalys nenorėjo įvesti draudimų, kurie būtų galėję ligą iš tiesų sunaikinti. Daugelis vyriausybių greičiausiai galvojo, kad piliečiai jų vis tiek nesilaikys. Todėl pasirinko strategiją įvesti daugybę ne itin didelių pokyčių kasdieniame gyvenime, kad infekcijų skaičius būtų gana mažas ir sveikatos apsaugos sistemos sugebėtų susitvarkyti.
Deja, tokia ligos tramdymo strategija pasirodė pernelyg silpna. Ir vis dėlto dauguma Europos tautų nemato kito įgyvendinamo sprendimo. Bet po antrojo karantino šia strategija reikės naudotis geriau. Padėti gali nauji įrankiai. Jau prieinami pigesni ir greitesni diagnostiniai testai, o netrukus gali atsirasti gydymas antikūnais ir kitais būdais, kurių davus anksti sumažėja tikimybė, kad pacientas sirgs sunkiai, be to, jie gali veikti ir profilaktiškai. Be to, karantino laikotarpiu nuotaiką gali pakelti geros naujienos apie skiepus. Manant, kad netrukus apribojimai baigsis, bus lengviau įtikinti žmones kol kas užsidaryti namuose.
Nesitraukianti liga
Tačiau ne viską galima išspręsti veiksmingesnėmis ir tinkamesnėmis intervencijomis ir žiupsneliu vilties. Būtina kurti politiką, patenkinančią poreikį tramdyti ligą; o tada apie ją pranešti žmonėms ir įgyvendinti taip, kad visuomenė pasitikėtų vyriausybe ir būtų linkusi paklusti.
Iš dalies liga grįžo dėl to, kad Europoje jai sutramdyti skirta politika nebuvo atsižvelgiama į visas ligos ypatybes. Žmonių, kurie užsikrečia nuo vieno sergančiojo, skaičius dažnai skiriasi. Didelė dalis sergančiųjų neužkrečia nė vieno žmogaus; maža dalis užkrečia labai daug žmonių. Skaičiuojama, kad vos 10–20 proc. užsikrėtusiųjų atsakingi už 80 proc. kitų užsikrėtimų, be to, dažnai užsikrečiama grupėmis. Daugiausiai užsikrečiama ten, kur susirenka didelės minios, patalpa prastai vėdinama, o žmonės būna arti vienas kito ir garsiai kalbasi.
Pasak Tohoku universiteto akademiko, virusologo ir nacionalinės COVID-19 tramdymo darbo grupės nario Oshitani Hitoshi, Japonijoje į šią ligos ypatybę atsižvelgta iš pat pradžių – iš dalies po to, kai ištirti tokie atvejai kaip ligos protrūkis kruiziniame laive „Diamond Princess“. Nuo kovo mėnesio Japonijos vyriausybė kartojo piliečiams vengti trijų dalykų: uždarų erdvių, didelių minių ir artimo kontakto. Be to, beveik visur liepta nešioti veido kaukes, prie kurių japonai, kaip ir daugelis kitų Azijos tautų, pripratę jau seniai.
Tačiau tokios pat žinutės perduoti Europoje nesisekė. Visuomenės sveikatos institucijų vadovai pabrėžė, kad būtina nešioti veido kaukes, todėl jos labai paplito (Ispanijoje ir Italijoje gana greitai pasiektas Azijos lygis). Tačiau daugelyje šalių leista be jokių apribojimų atidaryti barus ir naktinius klubus. Keliose Rytų Europos dalyse, kur dabartinis protrūkis itin sunkus, ligos atvejų skaičiui augant į stadionus rinkosi futbolo gerbėjai.
Daug žalos padarė ir atostogos užsienyje – kaip ir pandemijos pradžioje. Dabar jau aišku, kad daugelis vasarį ir kovą ištirtų Europos užkratų grandžių prasidėjo slidinėjimo kurortuose Alpių kalnuose. Tuo tarpu viruso genomų tyrimai atskleidžia, kad didžioji dabartinio protrūkio dalis atsirado iš Ispanijoje didelėmis grupėmis susibūrusių atostogaujančiųjų.
Europos šalys bandė stabdyti užkrato plitimą per sienas reikalaudamos, kad iš rizikingomis laikomų zonų grįžtantys arba atvykstantys keliautojai kurį laiką praleistų karantine. Tačiau keliautojų buvo daug ir trūko priežiūros, ar taisyklių tikrai laikomasi – niekas nežino, kiek žmonių iš tiesų laikėsi šio reikalavimo. Nė viena Europos šalis nevertė šio reikalavimo laikytis taip, kaip jo laikytasi Australijoje, Naujoje Zelandijoje ir daugelyje Rytų Azijos šalių – jose keliautojai turėdavo apsigyventi viešbučiuose arba kareivinėse.
Jei kontaktų sekimo sistemos veiktų ir kertant sienas, tai nebūtų labai svarbu. Tačiau dauguma šių sistemų veikia tik vienoje šalyje, todėl nepadeda sekti per sienas atkeliaujančio užkrato. Be to, dauguma šių sistemų nėra labai geros – jų trūkumai akivaizdūs tapo išaugus užsikrėtusiųjų skaičiui. Anglijoje tik 23 proc. pacientų, kuriems diagnozės testas atliktas spalio 22 d., atsakymą gavo per 24 valandas – birželį per parą rezultatus gaudavo net 93 proc. pacientų. O teigiamą atsakymą gavę pacientai skambučio iš jų kontaktus sekti turinčio darbuotojo per parą sulaukdavo tik 45 proc. atvejų, nors vasarą taip nutikdavo 80 proc. atvejų.
Net vieną geriausių kontaktų sekimo sistemų turinti Vokietija dabar patiria sunkumų. Jos tyrėjai geba atrasti visų užsikrėtusiųjų kontaktus, jei infekcijų skaičius neviršija 50 atvejų 100 000 gyventojų per savaitę. Tačiau ši riba peržengta spalio 21 d. – dabar atvejų skaičius siekia 125. Lapkričio 2 d. Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo piliečiams pranešė, kad tiksliai atrasti užkrato šaltinio nebegalima trimis ketvirčiais atvejų. Dėl to, teigė ji, šalyje vėl bus įvedamas karantinas, nors ir „švelnus“ – uždaromi barai, sporto salės ir pramoginių renginių vietos, o restoranai gali teikti tik maistą išsinešti; parduotuvės, biurai, mokyklos ir gamyklos lieka atidarytos.
A. Merkel kalboje buvo galima pajusti priekaištavimo gaidelę. Ji teigė, kad šią „nerūpestingą vasarą“ šalyje „buvo daug neapdairumo“. Dalis jaunesnių vokiečių ir kitų europiečių, žinančių, kad jiems pavojus mažesnis negu vyresnio amžiaus žmonėms, elgėsi taip, tarsi liga jų tarpe galėtų plisti be didelių pasekmių. Tačiau laikui bėgant virusas peržengė ne tik demografines, bet ir amžiaus ribas.
Kai naujasis karantinas pasibaigs (daugumoje šalių jį planuojama vykdyti maždaug mėnesį) daugelis visuomenės sveikatos apsaugos pareigūnų planuoja pradėti naudotis įrankiu, kurio vasarą neturėjo – pigiais diagnozės rinkiniais, kurie rezultatą gali pateikti per 15–30 min. Teoriškai tokie testai gali suteikti labai daug privalumų. Atliekant daugiau testų būtų randama daugiau užsikrėtusiųjų, todėl sumažėtų darbo kontaktus sekantiems darbuotojams.
Be to, atradus su užsikrėtusiuoju kontaktą turėjusius žmones būtų galima greitai pasakyti, ar jie taip pat užsikrėtė. Jei izoliuotis paprašyti asmenys prieš vėl pradėdami bendrauti galėtų patys pasidaryti testą namuose (tam reikėtų antigenų tyrimų, kuriems, kaip ir nėštumo testams, suteikta licencija naudoti namuose), dauguma žmonių taip ir padarytų, o tie, kurių rezultatai būtų teigiami, greičiausiai elgtųsi atsakingai. Taip sumažėtų užsikrėtimų nuo simptomų neturinčių žmonių. Be to, jei taptų prieinami nauji vaistai, kurie, pradėjus vartoti anksti, padidintų tikimybę, jog simptomai bus nesunkūs, galimybė patiems atlikti testą būtų naudinga tiek pavieniams asmenims, tiek visai visuomenei.
Sveikas protas
Iki šiol atliekant diagnostinius testus turtingose šalyse pasikliauta beveik vien tik PCR testais, kurie aptinka RNR, kur randamas COVID-19 viruso genomas. Tokie testai – tai siektinas diagnozės standartas, tačiau juos atlikti reikia laboratorijose, be to, tai dažniausiai užtrunka po kelias valandas. O viruso baltymus (antigenus) tiriantys testai kur kas pigesni ir greitesni. Tačiau jie ne tokie patikimi, nes neaptinka apie ketvirčio PCR testais randamų atvejų. Bet taip dažniausiai nutinka tada, kai liga tik prasidėjo arba jau baigiasi, o manoma, kad tada užkrėsti kitus galimybė mažesnė.
Spalio viduryje Vokietija praplėtė savo strategiją ir ėmė naudoti antigenų testus – šie maždaug po 10 eurų kainuojantys testai apie keturiskart pigesni už PCR testus. Dabar per mėnesį sukuriama apie 10 mln. tokių testų. Jie naudojami tam, kad būtų galima saugiai lankytis ligoninėse ir slaugos namuose. JAV jau užsisakė apie 150 mln. tokių testų, kurie siunčiami į slaugos namus ir kitas rizikingas vietas. Besivystančioms valstybėms jų įsigyti galimybę suteikė pasaulinis fondas, kuriam vadovauja Pasaulio sveikatos organizacija – jis sudarė sandorį nupirkti 120 mln. testų po 5 JAV dolerius. Daugelis ekspertų mano, kad kainos dar smuks, galbūt net iki dolerio – tiek šiuo metu kainuoja panašią technologiją naudojantys greiti maliarijos testai.
Lapkričio 6 d., dieną po to, kai Jungtinėje Karalystėje prasidės nacionalinis karantinas, Liverpulyje, kur užsikrėtusiųjų ypač daug, ruošiamasi atlikti diagnostinius testus visam miestui. Kuriama PCR ir antigenų testų programa, kuria būtų galima ištirti visą populiaciją, tad visų gyvenančių arba dirbančių mieste prašoma atvykti ir pasinaudoti galimybe. Norima įgauti tokio masto tyrimų patirties, kad karantinui pasibaigus nereikėtų jo įvesti dar kartą.
Slovakija, kurioje infekcijų skaičius spalį taip pat išaugo, irgi bando vykdyti panašią programą, kad karantino išvis nereikėtų. Paskutinę spalio savaitę šalyje atlikta testų programa, kuria norėta patikrinti visus daugiau kaip dešimties sulaukusius gyventojus. Kariai ir savanoriai padėjo imti mėginius iš 3,6 mln. išsitirti atvykusių žmonių (66 proc. gyventojų). Šis bandymas bus pakartotas lapkričio 7–8 d. Jei teigiamą rezultatą gavę gyventojai izoliuosis tinkamai, tokia procedūra padės ne prasčiau negu karantinas, be to, kur kas mažiau pakenks ekonomikai.
Liverpulio ir Slovakijos eksperimentai atskleis, ar greiti testai iš tiesų gali pakeisti visą situaciją. Tačiau tam, kad jie patenkintų lūkesčius, reikės sąlygų, kuriomis izoliacija teigiamą atsakymą gavusiems pacientams (dalis jų gali būti neteisingi) būtų pakeliama. Jungtinės Karalystės ekspertų organizacijos „Health Foundation“ atstovas Adamas Briggsas teigia, kad pagalbą siūlo vis daugiau vietos savivaldybių kontaktų sekimo komandų – jos gali pirkti būtiniausias prekes, vaistus ar tiesiog palaikyti kompaniją, kad teigiamą atsakymą gavusiems žmonėms būtų lengviau izoliuotis. Vis daugiau šalių dabar ėmė teikti izoliacijoje laikomiems gyventojams kompensacijas už prarastą atlyginimą.
Dar vienas metodas – karantiną taikyti trumpiau negu Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas 14 dienų. Dauguma atvejų lengviausia kitus užkrėsti per pirmąją savaitę, todėl Prancūzija ir Švedija jau sutrumpino karantiną iki savaitės, o kitos šalys svarsto, ar sutrumpinti iki 10 dienų. Greitai atliekami testai, kurie atskleistų, ar praėjo laikotarpis, kuriuo galima užkrėsti kitus, padėtų karantiną trumpinti saugiau.
Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos akademikas Davidas Heymannas mano, kad geriausia būtų informuoti žmones apie riziką ir leisti patiems nuspręsti, kaip saugoti save ir kitus, o ne įvesti griežtą karantiną, nes taip tik skatinama priešintis. Yra įrodymų, kad jis neklysta. Rugsėjo mėnesį Anglijoje apklausus 18–24-erių metų gyventojus tik 19 proc. teigė, kad griežtai laikosi taisyklių. Spalį, kai infekcijų padaugėjo, visų taisyklių besilaikantys teigė trečdalis tokio amžiaus apklaustųjų.
Daugelis europiečių su pandemija tvarkosi panašiai, kaip vienas 29-erių Londono gyventojas, kuris oficialias taisykles apibūdina taip: „Daryk viską, ką liepia, ir nesiskųsk, antraip tu būsi kaltas, jei mirs močiutė.“
Jis susikūrė tokias taisykles: vengti kontakto su žmonėmis, kuriems virš 40-ies (taip pat ir su šeima), tačiau gana laisvai bendrauti su savo amžiaus žmonėmis. „Taisykles susikūriau stengdamasis saugoti kitus, o ne aklai laikytis nurodymų, – teigė jis. – Mano butas gerai izoliuotas ir galima saugiai įsivesti ar išsivesti žmonių.“ Žinoma, toks požiūris tinkamas tik tuo atveju, jei tie saugiai įvedami ir išvedami žmonės taip pat laikosi tokių standartų. Tačiau kol kas Europos elgesys tokiu nuoseklumu nepasižymėjo.