Aplankė mažai girdėtą rojų, kur vietiniai ne tik laimingi, bet ir turtingi: pasienietis net įsižeidė, kad lietuviai svečiuosis taip trumpai

Jūs pas mus viešėsite tik keturias dienas, nustebęs pasitikslino juodaodis, pačios mažiausios regione ir vienos mažiausių pasaulio šalių pasienietis, vartydamas mūsų pasus ir bandydamas suvokti, kokios čia keistos ir sunkiai ištariamo pavadinimo valstybės piliečiais esame. (Dėl to jam prisiėjo atsiversti popierinę knygą, kurioje, matomai, radęs viską ką reikia, nusiramino). Na taip, pasakiau, o ką? Tai yra labai trumpai, ženkliai per trumpai atsakė jis ir pridūrė, kad dėl tokios nepagarbos jo šaliai jis net turi teisę mūsų į neįleisti.

Nespėjome į šitą jo repliką sureaguoti kai jis išsišiepė iki ausų ir pasakė, kad šįkart jis mus įleis, tačiau su sąlyga, kad prisižadėsime atvykti dar kartą, nes jo valstybė – rojus yra labiau nei verta to. Mes, aišku, pažadėjome bet paaiškinti, kuo jo rojus yra geresnis už kitus, dar bent keliolika tame pat regione esančių rojų, nebeprašėme, nes kam to reikia? Todėl tik pagyrėme jo iškalbą bei humoro jausmą ir pasakėme, kad neabejotinai atvyksime vėl, o po to ir dar sykį ir nuėjome, nes norėjome kuo greičiau pajusti tą jo rojų fiziškai. Bet po pasų kontrolės patekome ne į rojų, o į gigantišką eilę prie kažkokių lipdukų ant bagažo. Eilė ėjo ypatingai lėtai, po truputį ėmė nervas, bet įtikinau save, jog tai yra normalu, nes kas ir būtų, jei prie rojaus nebūtų eilės? O be to, esu tikras, jog prie tikrų, Švento Petro saugomų rojaus vartų stovima dar ilgiau ir čia daromas ne tik bagažo, bet ir viso gyvenimo nuodėmių monitoringas. Teko girdėti, kad Šventasis Petriukas yra ypatingai priekabiai stebi, kad per vartus neprasprūstų visokio plauko aferistai ir kombinatoriai.

Jaučiu, atėjo metas tą mūsų lankytą rojų įvardinti.